1922-ųjų rudenį Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus į Kauną siųsti dokumentai atskleidžia ir nesusikalbėjimus dėl finansavimo, ir tautiečių polinkį spjauti į teisės aktų reikalavimus, jei už jų nepaisymą negresia jokių sankcijų.

Apie tai ir kitus to meto įvykius toliau pasakoja dar vienas ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinys.

Klaipėdos turgaus vaizdas atviruke, prancūzo išsiųstame iš uostamiesčio. kitapus.lt

Atskleidė lenkų pagalbininką

1922-ųjų rugsėjo pradžioje J. Žilius užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui pranešė sulaukęs žinių iš vieno Lenkijos konsulate Klaipėdoje apsilankiusio lietuvio, kad ten esantys lietuviški laikraščiai yra adresuoti į Telšius Prialgausko vardu.

„Teko sužinoti, kad minėtasai Prialgauskas tarnaująs Telšiuose valdžios įstaigoje, kurio vardu ir pareina laikraščiai Telšiuosna iš kur slaptu budu pristatomi Lenkų Konsulatui Klaipėdon”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Juokėsi iš valdžios reikalavimų

Baigiantis rugsėjui J. Žilius informavo Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktorių Bronių Dailidę, kad nemažai Lietuvos piliečių, atvykusių į Klaipėdos kraštą, nepaiso tų metų liepą Vyriausybės patvirtintų užsienio pasų išdavimo taisyklių, numačiusių, kad išvykusieji nuolat gyventi į užsienį privalo registruotis Lietuvos atstovybėse arba konsulatuose.

„Klaipėdos Krašte daug Lietuvos piliečių gyvena po 1-2 metus, kurie ne tik ne mano registruotis Atstovybėj, bet daugelis jų net neturi užsienio pasų. Jie perėjo rubežių su tam tikru pažymėjimu rubežiui peržengti ir gyvena Klaipėdoj vien tik su vidaus pasu. Valstybė tokiu budu nustoje pajamų, kurias turėtu gauti už užsienio pasus, be to kenčia moraliai, nes piliečiai nepildo įstatymų ir juos nieks neverčia pildyti. tat jie ir juokiasi iš mūsų”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Jo įsitikinimu, tokia situacija buvo susiklosčiusi dėl to, kad nebuvo numatyta jokios baudos už tokių reikalavimų nevykdymą.

Tad J. Žilius siūlė ne tik nustatyti „gan žymią pabaudą”, bet ir įsakyti „pereinamiems punktams, stočių Komendantams ir muitinėms visiškai neįsileisti Lietuvon tų piliečių, kurie neturės pažymėjimų ant užsienio paso, kad yra įsiregistravęs Atstovybėje arba Konsulate, bet grąžinti juos, kad įregistruotų mūsų Atstovybėje”.

Apsimestinis tranzitas

Kitą dieną jis jau siuntė B. Dailinei raštą, kuriame informavo, jog pradėjus daryti Klaipėdos kraštui ekonominį spaudimą ir „darant sunkenybių faktūras tvirtinant”, kai kurie verslininkai ėmė ieškoti įvairių kelių, kaip įgabenti į Lietuvą prekes.

„Teko patirti, kad daroma tokios kombinacijos. Prekės neva gabenamos iš Klaipėdos krašto tranzitu per Lietuvą Latvijon. Pergabenus per rubežių jos siunčiama kur reikalinga tiktai ne Latvijon”, – rašė J. Žilius ir prašė, kad atitinkamos instancijos skubiai išsiaiškintų, kokie ir kada vagonai su prekėmis pervažiavo Lietuvos sieną apiforminti kaip tranzitas į Latviją, bet taip ir nebuvo išgabenti per muitines į Latviją, o pasitvirtinus tokiems faktams imtųsi veiksmų užkristi kelią „šiam šmugeliui”.

Iškart ėmė prašyti litų

Nors Ernesto Galvanausko vadovaujama vyriausybė, remdamasi užsienio reikalų ministro teikimu, kurį jis grindė „pabrangusiu gyvenimu”, nuo 1922 m. birželio 100 proc. padidino atstovybės Klaipėdos krašte „išlaikymo išlaidas”, to, pasirodo, jau gana greitai buvo negana.

Rugsėjo viduryje J. Žilius užsienio reikalų ministrą informavo, kad atstovybės tarnautojams skirtų algų „toli gražu neužtenka pragyvenimui”.

„Kainos Klaipėdoj kas dieną kyla ir kils, tat kad bendradarbiai galėtu ramiai darbą dirbti žinodami, kad iš gaunamos algos galės išgyventi, prašau nuo š.m. rugsėjo mėn. I d. algas pakelti minimum ant 50%.”, – rašė J. Žilius.

Visgi centrinė valdžia tikriausiai nelabai skubėjo reaguoti į tokius prašymus, nes po poros savaičių J. Žilius jau siuntė šifruotą telegramą Užsienio reikalų ministerijai, kurioje prašė „skubiai padidinti algas, nes tarnautojai negali išgyventi” ir nurodė, jog laukia informacijos, kiek reikia jiems mokėti už darbą rugsėjo mėnesį jau litais, kurie nuo tų metų spalio tapo naująja Lietuvos valiuta.

Litų banknotų skaičiavimas Lietuvos banke Kaune. Lietuvos banko pinigų muziejaus nuotr.

„Girdime kitiems algas mokėjote litais už Rugsėjo mėnesį. Mes rašėme ir telegrafavome, bet iki šiol nieko nesulaukėme. <…> Reikėtų daryti sąmatą ateinantiems metams, nežinome kaip skaityti, Dabartinėmis algomis visai neišeinama”, – dar po savaitės jau Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriui B. Dailidei rašė J. Žilius, priminęs, kad ministerija neužmirštų perversti ir likusių pinigų, reikalingų laikraščiui „Memelgau Zeitung” ir jo spaustuvei nusipirkti, bei akcentavo, jog dėl to „labai nerimauja”.

Papildomai dėl finansavimo šiam pirkiniui tą pačią dieną jis rašė ir užsienio reikalų ministro pareigas praėjusiam eiti premjerui E. Galvanauskui, primindamas, kad kitą mokėjimą reikės atlikti spalio 20-ąją. Kartu premjerą J. Žilius informavo, jog „nežiūrint į agitaciją, kurią vokiečiai prieš mus davė: grasino plakatus, kad jie išleis kitą laikraštį, siuntė agitatorius, kad mūsų laikraščio neimtų”, „Memelgau Zeitung” prenumeratorių skaičius išaugo nuo 4500 iki 5500. To esą padėjo pasiekti ir palikta senoji prenumeratos kaina.

„Daug gelbėjo mums ir tas, kad nors spėlioja, bet iki šiam laikui niekas tikrai nežino, kieno pinigais yra laikraštis pirktas. Iki šiol vaikščioja visokios paskalos. Slaptumo dėlei neduodu ir šio laiško rašyti ant mašinėlės”, – ranka surašytame rašte dėstė J. Žilius.

Dar po trijų dienų rašte užsienio reikalų ministrui J. Žilius vėl prašė litų algoms, primindamas, kad „remdamiesi litų apyginimu mes uždarėme Klaipėdos sieną”.

„Agituojame, kad Klaipėdiškiai daug laimės prisiglausdami prie Lietuvos, kur yra pastovi valiuta – litas. Litas yra tuomi tarpu pamatu visos musų Klaipėdos Krašte agitacijos. Tai – gi mums pirmiausiai Atstovybei reikėtų tų litų, turėti, kad juos ir jų vertę matytų Klaipėdiečiai. Siuskite mums algoms litų. Algas be derybų prašytumėm nustatyti vėl taip, kaip Berlyno Atstovybėje. Prekybos ir pramonės Bankas irgi turėtu turėti litų, kad Klaipėdiečiai galėtu jų išsimainyti mokėjimui privalumų Atstovybėj”, – rašė J. Žilius.

O iš dar vieno, spalio viduryje atstovo Klaipėdos krašte B. Dailidei ranka rašyto rašto matyti, kad nesusikalbėjimo dėl reikiamų lėšų netrūko.

„Mes nesusiprantame. Viso aš paėmiau asmeniškai slaptai Klaip. Krašto agitacijai 20/II 350 000 Mk, kurie pinigai kaip paaiškinote, buvo likę nuo praeitų metų pajamų. Būnant paskutinį kart Kaune paprašiau daugiau pinigų. Buvo nurodyta, kad yra seniai paskirta Klaip. Kraštui 500 000 Mk ir dar nepaimta. Tų pinigų aš iš Kauno neišsivežiau, kaip rašote, juos atvežė 17 Rugsėjo p. Andziulaitis. Tai viskas ką aš esu gavęs Klaipėdos Krašto agitacijai per visus metus. Memelgauzeitungai pirkti ir ją vesti Kaune buvo patarta paprašyti pinigų formoje avanso. Išskaičiau, kad tais pinigais iki Naujų Metų šeip taip išsiversime ir tokiu būdu padaviau prašymą, kad Memelgauz. būtų skirta 5 000 000 Mk”, – rašė J. Žilius.

Šiame rašte jis jau tvirtino, kad „Memelgau Zeitung” jau turi 6000 prenumeratorių, nes jos prenumerata metams kainuoja 86 markes, o „Memeler Dampfboot” – 450.

J. Žilius priminė, kad spalio 20 d. jam reikės mokėti milijoną markių už laikraštį bei spaustuvę ir dar tiek pat reikia pinigų popieriui pirkti.

„Malonėkite pranešti kam reikia, kad neišeitų skandalo. Šį pareiškimą aš veik taip kaip čia perduodu jau Jums sykį buvau parašęs. Neprisiuntus pinigų jau mums už popierių nustojome arti 500 000 Mk. Dar pavilkinus neužmokant gali išeiti visai skandalas”, – rašė J. Žilius,

Atrodo, kad jo argumentai pagaliau įtikino ministeriją, nes ant šio rašto yra dvi jau po dviejų dienų ranka surašytos „vizos”. Viceministras Petras Klimas nurodė „išsiųsti avansu bet pareikalauti tuojau tikslios apyskaitos”. „Nors apyskaitos ir sąmata tikslios neprisiųsta, manau, kad nepastačius atstovą keblion padėtin ir neturėjus nuostolių prašomus du milijonus reikia nusiųsti”, – parašė B. Dailidė.