Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ilgamečio politiko ir uostamiesčio savivaldybės valdomos AB „Klaipėdos vanduo” Stebėtojų tarybos pirmininko Valdemaro Anužio pretenzijos „Lietuvos rytui“ dėl jo žurnalistės paskelbtų publikacijų apie klaipėdiečio milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus palikimo istoriją, yra neturi pagrindo.

V. Anužio pretenzijas iš dalies pagrįstomis buvo pripažinusi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT), bet Vilniaus apygardos administracinis teismas tokį jos sprendimą panaikino.

Kas nepatiko?

„Lietuvos ryto“ žurnalistė Rasa Karmazaitė ir jos darbovietė V. Anužio nemalonę užsitraukė dėl 2020-ųjų rugpjūtį paskelbtos publikacijos „Turtuolio R. Karpavičiaus palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ ir straipsnio „Kova dėl R. Karpavičiaus milijonų kaista: prabilo apie skolą politikos veikėjui ir šantažą“ bei tik dienraštyje paskelbto teksto „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“.

Po šių publikacijų V. Anužis pirmiausia kreipėsi į Visuomenės etikos informavimo komisiją, kuri, priėmusi „Lietuvos rytui” nepalankų sprendimą, tokį skundą dar persiuntė ir ŽEIT.

Pastaroji jau pati kreipėsi į V. Anužį ir pasiūlė tikslinti skundą, jei jis nori, kad tyrimą pradėtų ir ši tarnyba. Klaipėdietis šiuo pasiūlymu pasinaudojo ir
pateikė nustatytos formos skundą, kuriame reikalavo, kad būtų pripažinta, jog dienraštis ir portalas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams.

ŽEIT nusprendė pripažinti V. Anužio skundą iš dalies pagrįstu ir įspėjo UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“ dėl neva padaryto Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo. ŽEIT įsitikinimu, publikacijose buvo nesąžiningai reikšta nuomonė, nes neva būtent V. Anužio atžvilgiu buvo pavartoti žodžiai „šarlatanas“ ir „šarlatanai“.

Šalių argumentai

UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“, ginče su Visuomenės etikos informavimo komisija jau pasiekusios pergalę pirmos instancijos teisme, pateikė skundą ir dėl ŽEIT sprendimo.

Leidėjai tikino, kad V. Anužiui buvo suteikta galimybė į atsakymo teisę, tačiau jis telefoninių pokalbių metu esą bendravo neetiškai, nors yra viešas asmuo, kuriam taikomi didesni etikos ir moralės principai. Nurodyta, kad su V. Anužiu buvo bandoma susisiekti net 11 kartų.

Taip pat dienraštis bei interneto portalas laikėsi pozicijos, kad V. Anužiui yra taikomos žymiai platesnės kritikos ribos, kurios leidžia aštresnę kritiką bei atitinkamą hiperbolizavimą, satyrinį situacijos „padidinimą“, atitinkamus palyginimus. Kartu akcentuota, kad žodžiai „šarlatanai“, „šarlatanas” nėra tiesiogiai siejami su juo, tai tėra tik pačio V. Anužio interpretacija. Net jei taip ir būtų, anot leidėjų, apibūdinamas „šarlatanu“ gali reikšti ne vien ypatingai neigiamą prasmę, tačiau ir asmenį, kuris dedasi didesniu specialistu nei yra. V. Anužio atveju taip manyti esą galima, nes jis esą tiek viešai, tiek privačiai teikė komentarus apie mirusiojo R. Karpavičiaus ligą. Žiniasklaidininkai priminė atvejį, kai gydytojo licencijos neturįs V. Anužis Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje girdint žurnalistams esą teigė, kad tokiai ligai kaip R. Karpavičiaus nėra gydymo net pasaulyje.

ŽEIT savo ruožtu atsiliepime tvirtino, kad V. Anužio einamų pareigų nulemta viešumo kategorija esą negali būti prilyginama politikų ar aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujančių asmenų viešumo kategorijai ir, atitinkamai, yra siauresnė. Todėl ir jo atžvilgiu reiškiamos kritikos toleravimo ribos esą taip pat yra siauresnės. Tarnybos įsitikinu, nuomonė apie V. Anužį neturi objektyvaus faktinio pagrindo, buvo reiškiama nesąžiningai ir neetiškai, juolab kad esą skelbiant informaciją buvo orientuojasi ne į jo buvusią politinę ar visuomeninę veiklą, bet į asmeninius ryšius. ŽEIT nekilo abejonių ir dėl to, kad minėtieji žodžiai buvo taikomi būtent V. Anužiui.

Pati žurnalistė R. Karmazaitė teismui aiškino, kad vaizdingesnio žodžio ar junginio pavartojimas negali būti traktuojamas kaip pažeidimas. Toks vertinimas esą gali būti laikomas cenzūra, kuri Lietuvoje yra draudžiama. Vartodama frazę „šarlatanų šešėlis“ ji esą turėjo galvoje asmenis, kurie R. Karpavičiui galėjo teikti netradicinio gydymo paslaugas, o klausimas „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ negali būti traktuojamas kaip pažeidimas, nes tai nėra nuomonė.

Tiek žurnalistė, tiek ir jos darbdaviai tvirtino, kad pati ŽEIT elgėsi galimai neetiškai pasiūlydama V. Anužiui teikti skundą po to, kai gavo atitinkamą pranešimą iš Visuomenės informavimo etikos komisijos. Žurnalistė akcentavo, kad minėtos komisijos posėdžių metu V. Anužis esą ne kartą ir žodžiu, ir raštu pabrėžė, kad nesikreipė ir nesikreips į ŽEIT, bet jo skundas vis tiek kažkodėl buvo persiųstas šiai tarnybai.

„Kaip viešo asmens, kritikos ribos yra platesnės nei kitų asmenų, jis turėtų būti pakantesnis kitų išsakytai kritikai ir nuomonei, tačiau elgėsi priešingai – surengė puolimą prieš žiniasklaidos priemones, teikė skundus ir Vilniaus apygardos prokuratūrai, Vilniaus miesto apylinkės teismui”, – savo poziciją dėstė žurnalistė.

Atskirdama į kaltinimus šališkumu ŽEIT aiškino, kad komisija esą privalėjo persiųsti V. Anužio skundą, nes ji nėra kompetentinga priimti sprendimų dėl galimų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų, o ŽEIT jau privalėjo kreiptis dėl trūkumų pašalinimo.

V. Anužis savo ruožtu prašė teismo pripažinti, kad ŽEIT sprendimas yra pagrįstas. Esą neabejotinai akivaizdu, kad skirsnio pavadinime pavartotas žodis „šarlatanas“ buvo būtent apie jį. Klaipėdiečio nuomone, publikacijose jis buvo kaltinamas ne pagal kompetenciją teikęs medicininę nuomonę, konsultacijas, o žodis „šarlatanas“ šiame kontekste reiškė „šundaktarį, apsimetėlį, sukčių, apgaviką“. Esą jis pavartotas ne siekiant informuoti visuomenę, bet su vieninteliu tikslu – pažeminti ir sumenkinti jo reputaciją.

V. Anužis tvirtino, kad, jo žiniomis, apie tai, kad tokiam susirgimui nėra efektyvaus gydymo, R. Karpavičių informavo jį gydę gydytojai. Esą visus sprendimus dėl gydymo R. Karpavičius priimdavo pats, nes jo veiksnumas niekada nebuvo apribotas, jį konsultavo gydę medikai. O jo paties vaidmuo, anot V. Anužio, apsiribojo tik tuo, kad kaip diplomuotas gydytojas, įtaręs R. Karpavičiui galimą pavojingą sveikatos sutrikimą, nuvežė jį į ligoninę.

V. Anužis nesutiko su vertinimu, kad jis yra viešas asmuo, bet net ir tokiu atveju esą nebuvo pagrindo jį vadinti „šarlatanu“. O komentarų jis žurnalistei neteikė neva dėl to, kad tuo metu vyko ir uždaras bylos nagrinėjimas, kuriame jis dalyvavo kaip liudytojas.

Priminta, kad viešieji asmenys turi būti pakantesni

Bylą išnagrinėjusi kolegija, kurią sudarė teisėjai Saulius Jakaitis, Violeta Petkevičienė ir Jolita Rasiukevičienė, konstatavo, kad žiniasklaidos atstovų skundas yra pagrįstas.

Teismas pabrėžė, jog šioje byloje nekyla abejonių, jog pažeidimas buvo pripažintas už išsakytą nuomonę, o ne už žinią, kuriai keliami visai kiti reikalavimai. Tai aiškiai įvardinta ir pačios ŽEIT sprendime.

Teisėjų kolegija visiškai sutiko ir su išvada, kad V. Anužis pagrįstai laikomas viešuoju asmeniu. Kartu ji priminė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu asmeninių teisių gynimo mastu kaip privatus asmuo, kad viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui, kad jis turi toleruoti skelbiamus duomenis, kurie privataus asmens aspektu galėtų būti vertinami kaip garbės ir orumo pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ŽEIT savo sprendime tinkamai neatsižvelgė į tokį V. Anužio statusą.

Teismas konstatavo, kad straipsnio antraštė niekaip nėra susijusi su V. Anužiu. Skirsnio pavadinime minimas žodis „šarlatanas“ irgi nėra tiesiogiai ir kategoriškai siejamas su juo. O ir pats teiginys yra ne kategoriškas, bet parašytas klausimo forma. Vien paties asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas nėra pakankamas pažeidimui konstatuoti.

„Be to, pabrėžtina, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Kas šiuo metu straipsnio antraštėje ir buvo padaryta. <…> Hiperbolizavimas yra priimtinas ir leidžiamas įgyvendinant saviraiškos laisvę”, – rašoma teismo sprendime.

Teismas nesutiko ir su ŽEIT vertinimu, kad tokia nuomonė buvo visiškai pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.

„Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad V. Anužis komentavo mirusiojo R. Karpavičiaus ligą ir išsakė teiginį, jog tokios ligos gydymo nėra pasaulyje; šį teiginį V. Anužis pasakė viešai žurnalistams teismo koridoriuje. Taigi, V. Anužis iš esmės komentavo ir konstatavo tam tikrus faktus apie R. Karpavičiaus sveikatos būklę ir jos gydymo galimybes, tiksliau jos nebuvimo. Tačiau jis tam neturėjo reikiamos kompetencijos. Juo labiau, kad gydymas, siekiant prailginti asmens gyvenimą, buvo galimas, tai patvirtino autoritetingi gydytojai, kuriuos apklausė publikacijų autorė. <…> Pažymėtina dar ir tai, kad žurnalistės kalbinti asmenys apskritai neigiamai atsiliepė apie V. Anužį, jo tikslus ir siekius R. Karpavičiaus atžvilgiu. Tad atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, nei teigia atsakovas, buvo tam tikras ir faktinis pagrindas išsakytai nuomonei (teiginiams). Juo labiau kad, minėta, nuomonei iš esmės netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog minėtais nuomonės teiginiais sąmoningai buvo siekiama įžeisti V. Anužį, ar pažeminti jo garbę ir orumą. Taip pat nenustatyta, kad būtų siekiama sąmoningai nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis. Buvo atliekamas didelis žurnalistinis tyrimas, apklausiama visa eilė asmenų, kurie iš esmės neigiamai atsiliepė apie V. Anužį. Be to, pačiam V. Anužiui buvo suteikta daugkartinė galimybė išsakyti savo nuomonę ir taip paneigti, patikslinti ar papildyti turimą informaciją, tačiau jis tai atsisakė padaryti.”, – rašoma sprendime.

Teisėjų kolegijos nuomone, žurnalistė turėjo teisę išreikšti savo neigiamą nuomonę apie V. Anužį publikacijos antraštėje bei skirsnio pavadinime pasitelkiant literatūrinės išraiškos priemones ir nėra pagrindo išsakytą nuomonę pripažinti peržengiančia leistinas viešojo asmens atžvilgiu ribas.

Panaikindamas ŽEIT sprendimą teismas iš jo žiniasklaidos priemonėms priteisė 628 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šis sprendimas dar gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.