Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) 1949-ųjų dokumentus pavarčiusi „Atvira Klaipėda” tęsia pasakojimą apie to meto paslaugas.

Šie dokumentai atskleidžia, kad viešbučiams tuo metu gelbėjo trofėjiniai baldai, kad miesto pirčiai buvo sunkoka pasiruošti žiemos sezonui, o civilinės metrikacijos paslaugos buvo teikiamos itin atmestinai.

Viešbutyje – trofėjiniai baldai

Trumpas 1949-ųjų vasario VK sprendimas atskleidžia faktą, kad tuometiniams miesto svečiams paslaugos buvo teikiamos ir pasinaudojant karo trofėjais.

VK tada nusprendė neišieškoti iš viešbučio Nr. 1 (vėliau gavo pavadinimą „Baltija”) 10 236 rublių.

Viešbutis prieš II pasaulinį karą. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Toks trūkumas buvo susidaręs dėl to, kad viešbučiui už anksčiau perduotus trofėjinius baldus buvo išrašyta 21 297 rublių sąskaita, tačiau pagal pirminius viešbučio buhalterijos duomenis buvo perimta tik 11 061 rublio vertės baldų. Be to, ant priėmimo akto buvo tik vienas baldus priėmusio viešbučio sargo parašas. Sprendime paminėta ir aplinkybė, kad pastarasis buvo nuteistas (už ką – neparašyta).

Tad įvertinęs visas šias aplinkybes VK nusprendė nebereikalauti iš viešbučio susidariusio skirtumo tarp minėtų sumų.

Kareiviai – kaip darželinukai

Anais laikais, matyt, nebuvo tokios normos, kad teisės aktai į praeitį negalioja – birželio viduryje VK patvirtino naujus miesto pirties tarifus, kurie turėjo įsigalioti nuo gegužės 15-osios.

Nustatyta, kad suaugusieji ir moksleiviai už nusiprausimą turėjo mokėti po du rublius, ikimokyklinio amžiaus vaikai ir kariai – po rublį, o fabrikinio apmokymo mokyklų moksleiviai – tik po 20 kapeikų.

Vidutinis atlyginimas SSRS tuo metu siekė 569 rublius (rastas šaltinis nedetalizuoja ar prieš mokesčius ar po jų), tad per mėnesį suaugęs asmuo galėjo nusiprausti daugiau nei 280 kartų. Šiuo metu, kai Lietuvoje vidutinė alga siekia 1729,9 Eur neatskaičius mokesčių, viešosios pirties įperkamumas Klaipėdoje vidutiniam piliečiui yra gerokai sumenkęs, nes savivaldybės valdoma UAB „Vildmina” už tokią paslaugą prašo 11 eurų. Tačiau pensininkams ir neįgaliesiems dabar yra taikoma nuolaida – mokestis mažinamas iki 9 eurų, o vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.

Minėtuoju sprendimu VK buvo nustačiusi ir viešosios pirties darbo laiką vasarai: ji turėjo dirbti ketvirtadieniais-šeštadieniais nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro. Dabartinė Klaipėdos viešoji pirtis dirba trečiadienį-penktadienį nuo 14 iki 21 val. ir šeštadienį nuo 12 iki 19 val.

Patvirtinęs tarifus ir darbo laiką VK po mėnesio prisiminė, kad tuometinė pirtis buvo „labai prastos būklės” ir jai reikia kapitalinio remonto – tiek katilinės, tiek ir likusio pastato. Tad VK nurodė uždaryti pirtį rugpjūčio 1-10 dienomis ir per šį periodą atlikti jos remontą. Tam buvo numatyta skirti 22 212 rublių.

Iš to paties sprendimo matyti, kad pirtis jau buvo remontuota ir 1948-aisiais, o jos direktorius drg. Antanavičius už šiuos darbus dar nebuvo sumokėjęs 8 516 rublių.

Matyt, remonto darbai buvo baigti laiku, nes rugsėjo pradžioje VK nusprendė, jog turi būti pakeistas pirties darbo laikas ir nurodė, kad įstaiga nuo rugsėjo 15-osios dirbtų šešias dienas per savaitę. Išeiginės buvo numatytos pirmadieniais.

O lapkričio viduryje priimtas VK sprendimas bylojo, pirtis buvo nepasiruoši darbui žiemos sezono metu – direktorius buvo sukaupęs kuro tik dviem mėnesiams.

Draudimai laidoti

Netvarka 1949-aisiais buvo aptikta ir atlikus patikrinimą Metrikacijos skyriuje. VK rugpjūtį konstatavo, kad „itin silpnai” buvo vykdyta civilinių aktų registracija, blankai pildyti atmestinai, iškraipomos pavardės, nebuvo alfabetinių knygų.

Kaip aplaidumo pavyzdys VK sprendime minimas nustatytas faktas, jog nebuvo užregistruoti 98 Klaipėdos miesto ligoninėje gimę kūdikiai, nors jų tėvai buvo deklaravę gyvenamąją vietą uostamiestyje.

Miesto ligoninės (dabar – Respublikinė Klaipėdos ligoninė) vaizdas 1950-aisiais. L. Morozovo ( Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Buvo nustatyti ir 16 neužregistruotų mirčių atvejų, iš kurių dešimt buvo vaikų mirtys, nebuvo užregistruota ir 11 negyvų naujagimių.

Tad Metrikacijos skyriaus vedėjai drg. Zagorskienei buvo nurodyta per nepilnas dvi savaites pašalinti visus trūkumus. Miesto ligoninių vadovams ir teismo medicinos ekspertui drg. Golavinui buvo nurodyta neišduoti mirusių klaipėdiečių kūnų artimiesiems ir kitiems asmenims be mirties liudijimo, kuriuose duomenys turėjo būti įrašomi tik iš pasų. Laidojimo biuro vedėjui drg. Obuchovui buvo nurodyta neleisti laidoti mirusiųjų jei nebus pateiktas jų mirties liudijimas. Taip pat jam buvo nurodyta nebeleisti laidoti Minijos gatvėje, priešais Žvejybos uosto radijo stotį buvusiose kapinėse (tikriausiai turėta omenyje senųjų Smeltės kapinių teritorija tarp Kalnupės ir Nevėžio gatvių).