Trūksta duonos, vienos rūšies valgomųjų ledų galima gauti nebent miesto centre, o mineralinio vandens iš viso nėra. Pirmadienį nusipirkti alaus – beveik jokių šansų, o kad jis būtų šaltas nereikia net svajoti. Parduotuvės neužtikrina net minimalaus pramoninės produkcijos kiekio, nors bazėse jos galima rasti.

Tokius prekybos vaizdus atskleidžia 1949-ųjų Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Kad nebūtų „perteklinio duonos vartojimo”

1949-ųjų kovo pradžioje VK konstatavo, kad nuo vasario pabaigos ženkliai sumažėjo duonos tiekimas į rinką, todėl išaugo poreikis ją tiekti iš valstybinių fondų. Vien per pirmas devynias kovo dienas iš šių fondų buvo parduota 109 260 kg duonos vietoje suplanuotų 78 700 kg.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Taip pat konstatuota, kad Duonos kombinatas nesilaikė grafiko, kaip turi būti tiekiama produkcija prekybinėms organizacijoms, tad jame susidarydavo eilės. Atitinkamai griūdavo ir duonos pristatymo į parduotuves grafikai.

Redaguodamas į susiklosčiusią situaciją. VK kreipėsi į Lietuvos TSR Ministrų tarybą, kad ji skirtų miestui per mėnesį papildomai po 60 tūkst. tonų miltų.

Duonos kombinato direktorius drg. Kolosovas buvo įpareigotas griežtai laikytis grafiko, o pagrindiniam pirkėjui – Gostorgui – nurodyta įrengti atskirą produkcijos išdavimo „langą”.

Viešojo maitinimo įstaigoms buvo nurodyta užtikrinti, kad nebūtų „perteklinio duonos vartojimo” – duona jose turėjo būti vartojama griežtai tik pagal dar 1947-ųjų lapkritį SSRS Prekybos ministerijos įsakymą dėl duonos tiekimo viešajam maitinimui.

Tačiau padėtis dėl tokių sprendimų mieste tikriausiai nelabai pasitaisė. Nors ir Duonos kombinato direktorius jau buvo kitas, birželio viduryje VK konstatavo, kad vėl yra sumažėjęs duonos tiekimas į rinką ir per 18 to mėnesio dienų iš valstybinių fondų jos sunaudota 11 725 kg daugiau nei planuota. Ir vėl konstatuota, kad Duonos kombinatas nesilaiko grafiko, neturi kasdieninio būtino duonos rezervo, o baltos duonos kepimas dažnai nutrūkdavo dėl mielių stokos.

Viešojo maitinimo įstaigos irgi nepaisė minėtojo nurodymo duoną pardavinėti tik pagal normas. Kaip pavyzdžiai minėtas atvejis Gostorgo užkandinėje, kai prie stiklinės arbatos buvo parduotas kilogramas duonos, ir parduotuvė Nr. 40, kur „vienoms rankoms” teko net 5 kg duonos.

Tad VK jau nusprendė imtis griežtesnių priemonių. Pirmiausia pareiškė įspėjimą naujam Duonos kombinato direktoriui drg. Štikovui, o toliau sprendime jau sekė visi kiti nurodymai normalizuoti duonos tiekimą. Taip pat direktorius gavo pasiūlymą pradėti kepti duoną ties Laivų skersgatvio ir Liepų gatvės sankryža buvusioje kepykloje, kurią tuo metu buvo užėmusi artelė „Pajūris”. Kartu direktoriui buvo nurodyta griežtai paisyti duonos kokybės reikalavimų, o „brokdarius” traukti atsakomybės, įskaitant ir perdavimą teismui.

Tuo metu Gostorgo direktorius drg. Kopitkovas gavo nurodymą per šešias dienas Voentogro parduotuvėje Nr. 2 atidaryti „budinčią” duonos gaminių parduotuvę ir už tai Voentorgui perduoti nenaudota parduotuvę Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje.

O prekybinių ir maitinimo organizacijų vadovams dar kartą buvo nurodyta griežtai laikytis taisyklių, kad į vienas rankas nepatektų daugiau duonos nei priklauso.

Ledai – tik miesto centre

Ne ką geresnė padėtis Klaipėdoje buvo ir prekiaujant valgomaisiais ledais, alumi ir gaivinančiais gėrimais. Rugpjūčio pradžioje VK konstatavo, kad prekybinės organizacijos nepaiso jo ankstesnių sprendimų.

Dokumento preambulėje buvo rašoma, kad iki tol metinis ledų pardavimo planas buvo „išpildytas” tik 31 proc., o gaivinančiųjų gėrimų iš viso tik 21 proc.

Taip pat konstatuota, kad prekyba ledais iš vežimėlių vykdoma tik miesto centre, o miesto pakraščiuose iš viso jų nebuvo galima įsigyti net parduotuvėse. Negana to, bazė „Maslosir” gamino tik vienos rūšies ledus – pieniškus. 30 proc. plano teįvykdžiusi bazė 80 proc. produkcijos parduodavo per savo prekybos tinklą, taip irgi sumažindama jos prieinamumą.

O pirmadieniais įsigyti alaus ar gaiviųjų gėrimų to meto Klaipėdoje buvo itin sunku, nes gėrimai į parduotuves būdavo vežami tik į darbo dienos pabaigą. Galiausiai atveža tokia produkcija ledu nebuvo šaldoma, nes ledo tokiam tikslui niekas neatveždavo.

Mineralinio vandens mieste tuo metu iš viso nebuvo, konstatavo VK.

Už tokią netvarką VK išrašė griežtų papeikimų ir įspėjimų, patvirtino naujus šios produkcijos pardavimų ir prekybos taškų išdėstymo planus (į ledų ir gaiviųjų gėrimų prekybos taškų sąrašą buvo įtraukti miesto pakraščiai, kino teatrai, teatras, parkas). Bazės „Maslosir” vedėjas drg. Sviatikas, atsidūręs tarp „paskatintųjų” griežtais įspėjimais, gavo nurodymą per penkias dienas taip paruošti savo techninę bazę, kad ji pradėtų gaminti viso asortimento ledus, kurių 80 proc. būtų nefasuoti. Kartu jis buvo perspėtas, kad plano neįvykdymo atveju reikalais imsis domėtis teisėsauga.

Produkcijos yra bazėje, bet ne parduotuvėse

Rugsėjį VK jau konstatavo, kad tvarkos nebuvo ir visose Gostorgo parduotuvėse, nes pastarosios nevykdė minimalių produkcijos kiekių reikalavimų.

Pavyzdžiui, parduotuvėse Nr. 5, 35 ir 40 patikrinimo metu nerasta nei juodųjų, nei raudonųjų ikrų, sviesto, mėsos konservų, kietojo sūrio, acto. Univermage ir pramoninių prekių parduotuvėse nebuvo mokyklinio ir paauglystės amžiaus vaikams skirtų drabužių, vyriškų batų, odekolono „Troinoj”, muilo miltelių, tualetinio muilo, glicerino ir kt. Parduotuvėse Nr. 16 ir 24 nebuvo sagų, batų raištelių, porcigarų, muilinių, pudrinių ir t.t.

Pažymėta, kad kai kurių produktų, kaip antai cigarečių, papirosų buvo užtektinai bazėse, bet prekyboje jų kažkodėl nebuvo.

Nepaisant tokio trūkumo Gostorg kažkodėl per antrą ir trečią ketvirtį tiekėjams nebuvo parašęs jokios pretenzijos nei dėl tiekimo, nei dėl prekių kokybės.

Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad trumpo galiojimo produktai parduotuvėse laikyti netinkamai, jose nebuvo šaldymui reikalingo ledo.

Reaguodamas į tokią padėtį VK pareiškė įspėjimą Gostorgo direktoriui drg. Zorinui ir nurodė jam kartu su Miesto prekybos skyriaus vedėju drg. Šuleško kasdien kontroliuoti, kad parduotuvėse būtų nustatytas minimalus prekių ir jų asortimento kiekis bei jos būtų išdėstytose matomose parduotuvių vietose.

Tuo pačiu VK kreipėsi į Lietuvos TSR Ministrų tarybą, kad ši padidintų miestui skirtą cukraus kiekį 50-čia tonų, kruopų skirtų 15 tonų, o makaronų – 10 tonų daugiau.

Nubrėžė turgaus ribas

1949-ųjų balandžio pradžioje VK priimtas sprendimas liudijo, kad turguje 1948 m. pradėtos mėsos ir pieno produktų paviljonams skirtų namų rekonstrukcijos vis dar nebuvo baigtos, o miesto statybinės organizacijos atsisakydavo apsiimti vykdyti tokius darbus.

Tad VK nusprendė leisti turgaus komitetui remontą užbaigti pačiam ūkiniu būdu pagal valstybinius įkainius ir neišleidžiant daugiau nei 50 tūkst.  rublių.

O po poros savaičių VK, konstatavo, kad 1948-aisiais turgaus direkcija daug investavo į jai priskirtus mėsos-pieno paviljono (J. Biliūno, dabar – Galinio Pylimo – g. 8), pieno ir mėsos sanitarinės kontrolės (Pietinė – dabar Sinagogų – g. 19) ir milicijos posto (Mergaičių – dabar likusi be pavadinimo, laikoma Turgaus aikštės tęsiniu – g. 9) pastatus. Todėl visi jie buvo perduoti į turgaus direkcijos balansą.

Tuo pačiu sprendimu buvo nustatytos ir turgaus ribos, priskiriant jam 1,5 ha ploto teritoriją. Nurodyta, kad turgavietę riboja J. Biliūno, Pietinė gatvės, Turgaus aikštė ir Naujoji gatvė (vėliau įtraukta į Turgaus aikštę).

Baigiantis lapkričiui VK konstatavo, kad turguje būtina įrengti centralizuotus kanalizacijos tinklus, nes tuo metu ten buvę du tualetai su išgrėbiamosiomis duobėmis pavasario ir vasaros laikotarpiais tapdavo potencialiu infekcinių ligų židiniu. Tad nepaisydamas to, jog turgaus tvarkymo planai 1950-iesiems dar nebuvo patvirtinti, VK nusprendė prie centralizuotų kanalizacijos tinklų prijungto turgaus tualeto statybai skirti 58 500 rublių, nes turgaus direkcija jau turėjo visą reikiamą techninę dokumentaciją ir priemones.

Turgaus direktorius drg. Lidovas buvo įpareigotas nedelsiant pradėti tokio tualeto statybas.