„Blogai, kad paraleliai nebuvo rengiamas miesto planavimo projektas, bet dabar jau vėlu keisti sprendimą dėl uosto ribų”. Tai ne citata iš susirašinėjimo dėl 2019-aisiais patvirtinto Klaipėdos uosto bendrojo plano ir pora metų vėliau savivaldos pagaliau išstenėto atitinkamo miestui skirto dokumento. Tai uostininkų 1948-aisiais Klaipėdos miesto Vykdomajam komitetui (VK) rašyto rašto ištrauka, akivaizdžiai parodanti, kad nelabai kas mūsų mieste šioje srityje pasikeitė nuo gūdaus sovietmečio.

Apie tai, kokie buvo miesto ir uosto santykiai baigiantis penktajam XX amžiaus dešimtmečiui ir bus rašoma šiame ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje, parengtame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.

Klaipėdos prekybos uostas 1949-aisiais. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

Vandentiekininkai matė grėsmę

Baigiantis 1948-iesiems į VK pirmininko pavaduotoją Ivaną Sinyciną raštu kreipėsi Vandentiekio kanalizacijos tresto direktorius Richardas Klingeris ir vyriausiasis inžinierius Viktoras Toleikis.

Vandentiekininkai dėstė, kad dalį miesto teritorijos pradėjęs aptverti Jūrų uostas gali sukelti didelių problemų, nes užtverti numatytame sklype buvo pagrindinis miesto kanalizacijos kolektorius, dalis vandentiekio tinklo ir nuotekų perpumpavimo stotis.

„Patekti į uosto teritoriją yra gana sudėtinga, reikalinga atlikti visą eilė formalių procedūrų, tad normalus šių objektų aptarnavimas, ypač nuotekų perpumpavimo stoties, tampa neįmanomas, nepaisant to, kad pavieniams mūsų darbuotojams bus išduoti leidimai. Kai kuriais atvejais dėl būtinybės taikyti skubias priemones gali prireikti bet kurio darbuotojo ir dėl to vėl reikėtų gauti leidimą, kas užima daug laiko, ypač nedarbo metu. Taigi, įvykus avarijai trestas „Vodokanal” negalės imtis skubių veiksmų, o tai gali padidinti žalą, kurios pasekmės gali būti itin reikšmingos”, – rašoma šiame rašte.

Bendrovės „Klaipėdos vanduo” pirmtaku buvusio tresto vadovai akcentavo ir aplinkybę, kad nuotekų perpumpavimo stoties pastate tuo metu buvo ir kambarys, kuriame gyveno vienas iš šios stoties mechanikų, galėjęs operatyviai reaguoti į incidentus ir iškviesti reikiamus specialistus. Vandentiekininkai perspėjo, kad šiai stočiai tapus uosto teritorijos dalimi tokios operatyvios reagavimo galimybės neliks, nes tokioje teritorijoje buvo draudžiama gyventi.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas XX a. šeštojo dešimtmečio uosto planas, kuriame matyti ir didžiulė Prekybos uostui priskirta miesto teritorija. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tad vandentiekininkai prašė, kad miesto valdžia sustabdytų tvoros tvėrimą ir nepriskirtų šios stoties uostui, o jei to neįmanoma padaryti – aptvertų ją atskira tvora, kurioje būtų tiesioginis išėjimas į miestą. Taip pat jie perspėjo, kad prieš tai, kai į uosto teritoriją pateks nuotekų kolektorius ir dalis vandentiekio reikėtų galutinai susitarti dėl tolesnio jų funkcionavimo ir priežiūros.

Matyt, įsiklausęs į vandentiekininkų argumentus jau po savaitės VK priėmė sprendimą kreiptis į LTSR Ministrų tarybą, kad ši inicijuotų dar 1945 m. rugpjūčio 6-ąją SSRS Liaudies komisarų tarybos sprendimą, kuriuo buvo patvirtintos Jūrų prekybos uosto teritorijos ribos. Argumentuota, kad tai buvo padaryta tuomet, kai dar nebuvo net miesto generalinio plano schemos ir dėl to nebuvo skirtas reikiamas dėmesys į egzistavusį gatvių tinklą, požemines komunikacijas, miesto gyvenamąjį fondą. Akcentuota, kad taip į uosto teritoriją pateko viena miesto magistralinių gatvių – Uosto (buvusi Malkų), kuria ėjo miesto kanalizacijos kolektorius ir pagrindinė žiedinė vandentiekio magistralė, naudota vandens tiekimui vakarinei miesto daliai, nuotekų siurblinė, pradinė mokykla, miesto stadionas, eilė gyvenamųjų namų kvartalų.

„Tokios teritorijos priskyrimas Jūrų prekybos uostui yra nepagrįstas, nerealus, nes uostas nesugebės jos įsisavinti”, – buvo rašoma šiame sprendime.

Juo taip pat buvo uždrausta Prekybos uostui toliau statyti tvorą, kad už jos neatsidurtų minėtoji siurblinė.

Uostas netruko sureaguoti

Pastarasis sprendimas nelabai patiko Jūrų prekybos uostui. 1949-ųjų vasarį VK pirmininkui Jonui Kardaševiui ir LTSR Ministrų tarybai skirtame rašte, kurį pasirašė uosto viršininkas Gavrilenko ir jo pavaduotojas, vyriausiasis inžinierius Šeinas, šis sprendimas buvo pavadintas neteisėtu.

Uostininkai tvirtino, kad visa SSRS Ministrų tarybos jiems priskirta teritorija yra „ypač reikalinga dėl technologinių krovinių apdorojimo”.

„Buržuazinės Lietuvos sąlygomis uostas vystėsi chaotiškai, be plano. Pagrindiniame, labiausiai apkrautame sklype (Žiemos įlankos ir krantinių 8-10) uostas visiškai neturi galinės teritorijos, kuri leistų tinkamai apdoroti krovinius. Net buržuazinės Lietuvos sąlygomis buvo kilęs klausimas dėl uosto plėtros Malkų gatvės sąskaita. Tuo tikslu Uosto valdyba buvo įsigijusi privačius Malkų gatvės namus ir numatė juos griauti”, – dėstė uosto vadovai.

Kartu jie priminė, kad dar 1947-ųjų balandį Prekybos uostas suderino su miesto valdžia projektinę uosto atstatymo užduotį, kurią vėliau patvirtino ir SSRS Jūrų laivyno ministerija.

„Blogai, kad paraleliai nebuvo rengiamas miesto planavimo projektas, bet dabar jau vėlu keisti sprendimą dėl uosto ribų, kadangi remdamasis patvirtinta ir visų institucijų, taip pat ir miesto Tarybos, suderinta projektine užduotimi uostas parengė techninį generalinio plano projektą, energijos, vandens tiekimo ir kanalizacijos, geležinkelio planus ir pagal juos pradėjo statybas. Projektavimo darbams uostas išleido apie 400 tūkst. rublių. Bet kokia jau priimto ir suderinto sprendimo revizija lemtų dideles išlaidas dėl viso uosto objektų perprojektavimo, taip pat ji būtų susijusi su didelėmis laiko ir statybų sąnaudomis”, – rašoma Prekybos uosto vadovų rašte.

Jie kartu tikino, kad suplanuota uosto plėtra esą niekaip nepakenks miesto požeminėms komunikacijoms. Neva nedaroma ir jokia žala miesto gatvių tinklui, o padėtis kaip tik gerinama, nes atsiras tiesi prieuosčio magistralė.

Remdamiesi visu tuo ką išdėstė uostininkai prašė atšaukti minėtąjį VK sprendimą.

Spjovė į draudimą

VK bylose saugomi tarnybiniai vandentiekininkų pranešimai rodo, kad uostininkai spjovė į miesto valdžios draudimą – Perpumpavimo stoties vedėjo Jono Kaubos vasario pabaigoje surašytame rašte tresto direktoriui konstatuojama, kad „Klaipėdos Uosto viršininko parėdymu Vandentiekio kanalizacijos stotis su jos visu rajonu liko aptvertos”.

„Darbininkams, mašinistams ir Vedėjui išduoti leidimai įėjimui į stotį per kontroliuojamus vartus, kas sudaro daug trukdymų pačiame darbe ir remonte stoties, nes stotis reikalinga kapitalinio remonto. Stoties remontui reikalinga įvairių įrankių įsinešti ir išnešti, kas sudaro daug trukdymų, nes reikalaujami pažymėjimai įnešamiems ir išnešamiems daiktams. Stoties priežiūrai, stoties aptarnavimui reikalingas vietoje gyvenantis žmogus, kaip pavyzdžiui įvykus avarijai, nutrūkus elektros srovei, nutrūkus diržui ar nutrūkus elevatoriaus lenciūgui, kas tankiai pasitaiko reikalinga vietinio gyvenančio darbininko pagelba, nes vienam mašinistui atlikti tas neįmanoma. Beto ir telefono nėra. Klaipėdos Vandentiekio kanalizacijos perpumpavimo stotis aptarnauja visą miestą kiekvieną įmonę ir kiekvieną gyventoją. Todėl jos priežiūrai jos kontrolei reikalingas skubus ir atviras įėjimas. Priešingu atveju įvykus avarijai, trukdant įėjimą gali atsiliepti į miesto aptvinimą nešvarumais”, – dėstė stoties vedėjas.

Kartu jis paminėjo ir konkretų, vasario 25-ąją, įvykusį incidentą, kai 17 val. į tarnybos pamainą atvykęs mašinistas Jonas Augustinavičius buvo nuotekų stoties rajone sargybos sulaikytas ir nuvestas į jos būstinę. Dėl to stoties darbas buvo sutrikdytas net dvi valandas ir „susidarė kanaluose vandens atsarga”.

Į dar vieną panašų incidentą po keleto dienų pateko ir pats J. Kauba. Savo pranešime tresto vadovui jis dėstė, kad vasario 28-osios vakarą soties mašinistas pranešė, jog trūko diržas, o atėjus prie kontroliuojamųjų uosto vartų sargybinis atėmė „proposką”, nes vedėjas skubėdamas buvo užmiršęs pasiimti pasą.

Kad uostininkai ir toliau buvo nusiteikę terorizuoti vandentiekininkus liudijo ir dar vienas J. Kaubos pranešimas. Jame jis jau informavo, kad kovo 3-iąją reikėjo skubiai remontuoti stoties pompą, bet atvykęs šaltkalvis Mineikis per malkų sandėlį nebuvo įleistas.

Šie vandentiekio tresto skundai keliavo aukščiau – kovo pradžioje į Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos komiteto pirmąjį sekretorių Aleksandrą Smirnovą ir VK pirmininką J. Kardaševičių raštu kreipėsi Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Tverijonas. Jis informavo, kad per keturias dienas iš viso buvo sulaukęs net šešių tokių vandentiekininkų pranešimų. Šiame rašte jis papildomai nurodė, kad dėl vasario 28-osios incidento, kai stotis nedirbo keturias valandas, buvo užtvindyti elektros stoties (dabar – „Klaipėdos energija”) ir kino teatro „Tėvynė” (vėliau – „Baltija”) rūsiai.

Vedėjas perspėjo, kad tokia padėtis kelias grėsmę, jog bus užpilti visi vakarinės miesto dalies rūsiai ir dėl to skyrius nusiima nuo savęs atsakomybę. Drg. Tverijonas miesto valdžios prašė imtis veiksmų, kad stotis būtų „išimta” iš uosto teritorijos ir taip užtikrintas laisvas priėjimas prie jos.

Reaguodamas į tai VK parengė sprendimo projektą, kuriuo ketino įpareigoti Prekybos uosto viršininką per porą savaičių nukelti stotį juosiančią tvorą ir užtikrinti laisvą vandentiekininkų priėjimą.

Prireikė penkerių metų

Visgi, matyt, uostininkai kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet turėjo nemenką įtaką sprendimų priėmėjams, nes Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad uosto ribos buvo pakeistos tik 1953-iaisiais.

Pagal naująjį nutarimą iš Prekybos uosto teritorijos buvo išimta dalis miško, stadionas, buvusi Bomelio Vitė ir dalis sklypų tarp Uosto ir Jūros gatvių, tačiau didžioji dalis pačios Uosto gatvės ir nuotekų siurblinė Balasto gatvėje liko uosto dispozicijai – VK buvo pasiūlyta suplanuoti Uosto gatvę dubliuojančią naują magistralę, kuri sujungtų dabartines Danės ir J. Janonio gatves, o į ją būtų iškeltos visos inžinerinės komunikacijos ir nuotekų siurblinė buvusioje Balasto gatvėje.

„Visi šie darbai, įskaitant dalies gyvenamųjų namų griovimą turėjo būti atlikti vien todėl, kad Prekybos uostui esą trūko teritorijos. Tačiau realiai Prekybos uostas jam priskirtas naujas žemes pradėjo įvaldyti tik 9-ajame dešimtmetyje, o kol buvo iškeldinti gyventojai, nugriauti namai, paklotos naujos požeminės komunikacijos ir pagal 1961 m. nedaug pakoreguotą uosto ribą 1985 m. pagaliau baigta tiesti Naujoji Uosto gatvė, žlugo ir pati TSRS”, – rašo V. Safronovas.