Mokslas visuomet reikalauja tikslaus žodžių naudojimo. Net turi tam tinkantį žodį – terminas.

Gyvenime mes elgiamės kitaip. Tas pats žodis gali būti ne tik naudojamas keliomis prasmėmis, bet ir pats kiekvienam gali būti su skirtingomis prasmėmis. Todėl paklausus dažno, kas yra demokratija, išgirstame labai skirtingus, kartais priešingus atsakymus. Aišku, negalima išmokyti visų, bet stengtis reikia. Buvusi TV laida „Klausimėlis“ – to rodiklis.

Bet grįžkime prie demokratijos. Jos, deja, nesuvokia ne tik eiliniai ar paprasti žmonės, bet ir dalis politikų. Apie juos galima daug kalbėti, bet man tai mažai įdomu. Svarbu paaiškinti, kad politiniame gyvenime paprastai susikuria dvi didesnės ar mažesnės grupės, kurių viena yra valdančioji, kita pavadinama opozicija. Pastaroji gali veikti, bet jos siekių įgyvendinimas gerokai mažesnis nei pirmosios.

Būtina pažymėti dar vieną politinio valdymo ypatybę, kad joje randasi ir trečia grupė, dažnai pavienių asmenų, kurie tiesiog vaidina balasto vaidmenį. Manau, kad ir mūsų parlamente, ir daugelyje vietinių savivaldybių tarybų rasime ne vieną politiką, kuris per rinkimų kadenciją nieko nenuveikia.

Laive balastas yra reikalingas stabilumui palaikyti, ypač tuomet, kai jis plaukia be krovinio. Politinėje valdymo struktūroje tokie politikai būna dvejopi – vieni palaiko savo frakciją, visai nesigilindami į klausimų esmę, kiti paprasčiausiai džiaugiasi, galėdami demonstruoti save ne tik giminėms bei artimiesiems, bet ir kitiems „nušluostydamas“ nosį. Tokie asmenys linkę vienaip ar kitaip demonstruoti savo ypatingumą ne politinėje veikloje, o paskirose akcijose. Vietoje įstatymų ar taisyklių kūrimo, jis ar ji demonstruos savo tautinį kostiumą ar ims pardavinėti lašinius Seime. Nesunku suprasti, jog „balastiniai“ politikai siekia vienaip ar kitaip pasinaudoti savo padėtimi, nesvarbu, ar jis Europos parlamento, Lietuvos Seimo ar savivaldos tarybos narys.

Bene reikšmingiausia politikoje yra vadinamoji opozicija. Formaliai jos darbas – kontroliuoti valdančiųjų veiksmus, sekti, ar jie atitinka įstatymus ir Konstituciją bei vertinti pinigų paskirstymą ir panaudojimą. Bet tai teorija. Praktikoje jos vaidmuo gerokai svaresnis. Čia galima vardinti daug dalykų, bet apsiribosiu tik keliais.

Pirmiausias ir reikšmingiausias opozicijos darbas yra alternatyvos teikimas ir rodymas. Paprastai valdžia teikia tik vieną būsimų sprendimų variantą, tarsi nebūtų kitų. O dažnai jie yra ir netgi geresni nei teikiami.

Antrasis ne mažiau reikšmingas opozicijos uždavinys yra būsimų valdančiųjų rengimas. Dabartinių sprendimų kontrolė yra rimta mokymosi bazė, juolab politikams čia tenka dirbti ir su valdininkais (biurokratais). Deja, tenka girdėti, kad ne laikas mokytis būnant valdžioje, kad ir opozicinėje. Atsakymas yra paprastas – mokytis reikia visuomet, net jei atrodo, kad viską žinai. Žinios dažnai praverčia visais gyvenimo atvejais.

Valstybės valdymas nėra labai paprastas dalykas. Žinomas vieno kvailelio posakis, kad valstybę gali valdyti ir virėja, yra nesusipratimas.

Jei bendri principai lyg ir daugeliui specialistų žinomi, tačiau gyvenimas rodo kiek ką kita. Tiesa yra ta, kad be politikų yra ir biurokratai. Jie traktuojami tarsi vykdytojai, tačiau tai tik jėgų pasiskirstymo klausimas. Kai politikai yra silpni ar nesugebantys, veši aparatinis valdžios būdas. Vaizdas toks, lyg ir yra karaliai, bet įsakus leidžia sekretoriai. Politikų karūnos spindi, bet nešildo. Aparatinio valdymo atvejų mūsų pasaulyje aibė. Turime atvejų, kai biurokratiškai ribojama žurnalistų teisė gauti informaciją, dar ryškesnis variantas, kai nė kieno nerinkta ES komisija aiškina dokumentus savaip, politikai – kitaip.

Geras atvejis, kai politikai ir valdymo aparatas sutaria, tai vadinama stipria valdžia. Priešingu dalyku galima vadinti silpna valdžia, kai vyksta kova tarp „aparato“ ir politinių iniciatyvų.

Demokratinė valdžia yra nuolatos besikeičianti struktūra. Ji remiasi jau buvusių valdymo būdų tradicija ir atsinaujinimu. Čia susiduria politinės iniciatyvos ir tradiciniai valdymo būdai, todėl yra sunku sutarti, kokia turi būti valstybės ateitis vienoje ar kitoje srityse: švietime, karyboje ar sveikatos priežiūros. Gyventojai spaudžia politikus, šie priversti manevruoti, tarp jų vyksta nuolatinė „kova“ ar barniai. Bet tai ir yra balanso paieškos sistema, kuri retai pasižymi stabilumu. Kiekvieni rinkimai pastūmėja tai į vieną ar kitą pusę, kiek išjudina visą sistemą, tačiau paprasta, ji vėl grįžta į pusiausvyros būvį.