Grūdų sandėliuose – antisanitarinė padėtis, maisto produktai pervežami taroje, neatitinkančioje higieninių normų, lauko prekyba jais vykdoma iš atvirų dėžių arba maišų, duonos parduotuvėse nėra arba ji atvežama pilnai neiškepta, sudeginta, užteršta. Druskos irgi trūksta.   

Taip Klaipėda užbaigė penktuosius komunizmo statybos metus – rodo dabar Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, pagal kuriuos ir parengtas dar vienas „Atviros Klaipėdos” ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys.  

Aludariams įgriso vargai su pagalbiniu ūkiu 

1949-ųjų sausį į VK pirmininką Joną Kardaševičių raštu kreipėsi alaus daryklos „Švyturys” direktorius Polubickis ir buhalteris Antropovas ir informavo, kad jie kategoriškai atsisako pagalbinio ūkio.  

Aludariai dėstė, kad jiems priskirtoje žemėje nebeįmanoma užsiiminėti žemdirbyste, nes čia jau buvo įsikūrę „daug pašalinių asmenų ir kiekvienas turėjo gyvulių, kurie sistematiškai išrausia ir ištrypia pasėlius”. „Švyturio” vadovai priminė, kad ne kartą raštu informavo apie tai ir prašė imtis priemonių, bet jokios reakcijos nesulaukė, o tokių gyventojų ir jų gyvulių nuolat tik daugėjo.  

Įmonės atstovai paminėjo ir konkrečius skaičius: 1948 m. buvo sunaikinta daugiau nei 100 kopūstų galvų, trečdalis burokų, agurkų ir morkų, iškasta apie dešimtadalis bulvių, daug netekta ir šieno.  

„Kasdien kyla skandalai, sustatomi aktai, kai kurie buvo perduoti teismui, bet jis iki šiol bylų neišsprendė. Taigi, daugiau nėra galimybių su jais kovoti”, – rašė aludariai, pabrėžę, kad šis ūkis kasmet buvo nuostolingas.  

Kategoriškai atsisakydami toliau užsiimti tokia veikla „Švyturio” vadovai prašė VK pasirūpinti, kad šis ūkis būtų kam nors priskirtas, nes tuo metu čia jau buvo pasėta 2 ha žiemkenčių.  

VK įsiklausė į aludarių prašymą ir tų metų balandžio pradžioje priėmė sprendimą likviduoti šį ūkį kaip nerentabilų. Jo inventorių ir gyvulius nurodyta parduoti kitiems pagalbiniams ūkiams, minėtasis 2 ha apsėtas plotas perduotas Invalidų namų pagalbiniam ūkiui, o likusį plotą nuspręsta išdalinti kaip individualius daržus miesto organizacijoms.  

Po poros savaičių lygiai taip pat, kaip nerentabilus ir nebepageidaujamas buvo likviduotas ir Miesto pramonės kombinato pagalbinis ūkis. Jo pasodinti žiemkenčiai (3 ha) irgi buvo perduoti Invalidų namų pagalbiniam ūkiui, o likęs plotas – individualiems daržams.  

Grūdai laikyti antisanitarinėmis sąlygomis 

1950-ųjų sausį VK jau sprendė, ką daryti dėl to, kad Zagotzerno Klaipėdos realizavimo bazėje netinkamai laikė grūdus ir iš jų gamino netinkamą produkciją. 

Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad didelė dalis produkcijos buvo su šiukšlinėmis priemaišomis, sudrėkusi arba užkrėsta erkėmis ir aruodiniais straubliukais. Beveik pusė pagamintos produkcijos dėl kartumo buvo priskirta nestandartinei, panašus kiekis buvo apniktas erkių.  

Tokia netvarka fiksuota nepaisant to, kad VK bazei buvo skyręs ir pakankamai darbo jėgos, ir autotransporto. Konstatuota, kad bazės direktorius drg. Gaminas neužtikrino reikiamos tvarkos ne tik saugant produkcijos kokybę (grūdų sandėliuose buvo antisanitarinė padėtis, duona laikyta patalpose su kiaurais stogais, netvarkingomis durimis ir langais), bet ir kovojant su jos vagystėmis.  

Tad VK įpareigojo bazės direktorių visose sandėliuose užtikrinti „nepriekaištingą švarą”, o kur reikia atlikti remontą. Tai padaryti per 10 dienų. Taip pat buvo nurodyta organizuoti nepertraukiamą grūdų džiovinimą (ne mažiau 100 tonų per dieną) ir nurodyta kasdien išvalyti ne mažiau kaip 50 tonų.  

Taip pat dėl „valstybinės darbinės disciplinos sugriovimo, akių dūmimo, operatyvinių planų kaip gelbėti duoną nebuvimo ir sistematingo Vykdomojo komiteto sprendimų ingnoravimo” bei didžiulių duonos trūkumų bazės veikla paprašyta pasidomėti teisėsaugos organų ir kaltininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.   

Prekyba maisto produktais – iš dėžių ir maišų 

Po keleto dienų VK teko spręsti ir maisto produktų išvežiojimo klausimą, nes vyriausioji valstybinė saninspektorė drg. Jekšibarova informavo, kad jiems pervežti ir saugoti skirta tara neatitinka sanitarinių-higieninių normų. O lauko prekyba tokiais produktai buvo vykdoma tiesiog iš atvirų dėžių, jie pirkėjams būdavo atiduodami nesuvyniojus į popierių.  

Reaguodamas į tai VK nurodė prekybinių organizacijų vadovams per 20 dienų užtikrinti, kad produkcija bus pervežama laikantis higienos normų. Taip pat buvo kategoriškai uždrausta vežti duoną atvirai, o Duonos kombinato direktoriui drg. Štikovui papildomai nurodyta neišduoti duonos gaminių, jei atvykęs transportas neturės sanitarinio pažymėjimo, kuriuos iki vasario 15-osios turėjo išduoti Valstybinė saninspekcija. Mėsos kombinato ir Žuvies bazės vadovams buvo duotas nurodymas neišduoti produkcijos, jei atsivežta tara neatitiks VK nustatytų reikalavimų. 

Prekybos skyrių viršininkai buvo įpareigoti prekybos bazes, užsiėmusias produktų išvežiojimu, aprūpinti standartine tara, švariu brezentu, kuriuo turėjo būti užklojami produktai, bei organizuoti tokio brezento plovimą ir dezinfekciją. Taip pat VK nurodė aprūpinti ekspeditorius ir krovėjus chalatais, o kraunančiuosius duonos produktus – ir brezentinėmis pirštinėmis.  

Taip pat miesto valdžia uždraudė gatvėse ir turguje pardavinėti maisto produktus iš dėžių, maišų ir kitos netinkamos taros. Prekybinių organizacijų vadovai per mėnesį turėjo susiderinti su Valstybine saninspekcija prekystalių, vežimėlių ir padėklų eskizus bei gavus sanitarinį pasą pradėti juos naudoti. Prekystaliai ir vežimėliai turėjo būti uždari arba įstiklinti, nudažyti šviesiai, su aiškiu įmonės pavadinimu ir tokio inventoriaus numeriu.  

VK uždraudė ir išnešiojamąją ir išvežiojamąją prekybą į popierėlius nesuvyniotais saldainiais bei greitai gendančiais produktais, jei jie laikomi ne šaldytuvuose. Visi produktai tokios prekybos atveju pirkėjams turėjo būti atiduodami suvynioti į švarų popierių, o gatvės prekybininkai privalėjo būti aprūpinti švaria sanapranga ir rankiniu inventoriumi bei ne vėliau kaip per mėnesį po įdarbinimo baigti „sanitarinio minimumo” kursus bei turėti tai liudijantį pažymėjimą. 

Dar po savaitės priimtame nutarime VK dėstė nurodymus dėl prekybos maisto produktais. Be nurodymų turgaus direktoriui drg. Lidovui dėl atitinkamo inventoriaus ir įrankių dar buvo suformuluota užduotis Mėsos kombinatui, kad visa jo produkcija būtų su sertifikatais, kuriuose nurodyta ir galiojimo data. O Miesto veterinarinei inspekcijai ir Valstybinei saninspekcijai buvo nurodyta pašalinti iš prekybos visą mėsos produkciją, kuri neturės tokių sertifikatų.  

Taip pat VK uždraudė skersti galvijus jei jų neapžiūrėjo Veterinarinė inspekcija ir nedavė atitinkamo leidimo. Uždrausta buvo ir prekiauti pienu bei jo produktais, jei prekeivis neturi veterinaro pažymos, kad karvė ar ožka yra sveika. Pats toks prekeivis privalėjo turėti sanitarinę knygelę ir specialią aprangą.  

Jei duonos ir yra, tai ji – brokuota 

O vasario viduryje VK konstatavo, kad ir toliau miestiečiams prastai tiekiama duona, o ir tarp pasiekusios prekybos taškus buvo labai daug nekokybiškos – arba pilnai neiškeptos, arba sudegintos, arba užterštos, nudaužytais galais. Kaip pavyzdys sprendime minima, jog atlikus patikrinimą trijose Gostorg parduotuvėse iš prekybos buvo išimta net 1200 kg tokios duonos.  

Taip pat jame buvo konstatuojama, kad Duonos kombinato direktorius drg. Štikovas vis dar nesiėmė priemonių, kad darbas būtų organizuojamas normaliai: vis dar nebuvo patalpos duonai ataušinti, nebuvo dar įrengtos ir durys produkcijos išdavimui, prekybinių organizacijų vairuotojai, atvažiavę paimti produkcijos, buvo priversti ilgai laukti, kartu nebuvo kontroliuojama, ar tos mašinos atitinkama sanitarinius reikalavimus.  

Paminėtas ir dar vienas konkretus pavyzdys – vasario 6-ąją Gostorg vietoje jam numatytų 10150 kg duonos gavo tik 8037 kg. Dėl to „eilėje parduotuvių” tądien duonos tiesiog nebuvo. Kitos prekybinės organizacijos per pirmas dvi vasario savaites iš viso negavo 33008 kg duonos, tad daugelio jų parduotuvės rytais atsidarydavo neturėdamos duonos arba duris atverdavo gerokai vėliau ir dėl to prie jų susiformuodavo eilės.  

Dėl tokios netvarkos VK nusprendė pareikšti papeikimus Gostorg direktoriui drg. Kopitkovui ir Prekybos skyriaus vedėjai drg. Berdnikovui ir kartu perspėjo, kad jei padėtis nesitaisys, tai jų atžvilgiu bus imtasi „griežtesnių priemonių”. Visų kitų prekybinių organizacijų vadovai irgi buvo perspėti apie jiems gresiančias griežtas bausmes, jei neužtikrins duonos kokybės kontrolės ir per naktį neužsitikrins, kad iki parduotuvių atidarymo joms būtų atvežta ne mažiau 40 proc. dienai skirtos duonos normos. Nurodyta, kad sklandus duonos tiekimas ypač turi būti užtikrintas „darbininkų rajonuose” – Celiuliozės ir popieriaus kombinato, Laivų remonto įmonės, uosto teritorijoje.  

Nesuprato nei ekonominės, nei politinės reikšmės 

Tą pačią dieną VK konstatavo, kad mieste netinkamai vyko prekyba ir druska bei „kitais pirmo būtinumo produktais”.  

„Miesto prekybos organizacijų vadovai iki šiol nesuvokė šio klausimo svarbos, nesuprato ekonominės ir politinės gyventojų aprūpinimo druska ir kitais kasdien reikalingais, pirmo būtinumo produktais reikšmės bei leido masinius nustatyto druskos asortimento pažeidimus”, – rašoma sprendime.  

Jame akcentuota, jog buvo ir „eilė atvejų”, kai parduotuvėse visiškai nerasta pirmojo būtinumo prekių. Paminėta, kad iš 20 patikrintų Gostorgo parduotuvių net 14-oje buvo tik vienos rūšies malimo druskos, nors turėjo būti trys rūšys. Trečio numerio malimo druskos nebuvo net 19-oje parduotuvių (jos visiškai nebuvo ir Gostorgo bazėje), o parduotuvė Nr. 29 tokios druskos atsargų buvo sukaupusi net 140 dienų. Šešiose parduotuvėse iš viso nebuvo fasuotos druskos. Aštuoniose parduotuvėse druskos atsargų turėta tik 1-14 dienų, nors pagal SSRS Prekybos ministerijos nurodymą reikėjo turėti mažiausiai mėnesiui. 

Visose šiose parduotuvėse visiškai nebuvo maltos kavos, kavos pupelių nebuvo pusėje jų, „surogatinės” kavos nebuvo šešiose parduotuvėse. Trijose parduotuvėse nebuvo jokios arbatos, pirmos rūšies arbatos nebuvo septyniose parduotuvėse, o II rūšies – šešiose. Aukščiausios rūšies arbatos nebuvo nė vienoje parduotuvėje.  

Taip pat buvo nustatyta, kad vienoje parduotuvėje nebuvo nei ūkiško, nei tualetinio muilo, o kitoje buvo tik ūkiškas.  

Tokia pat padėtis esą buvo ir kitų prekybinių organizacijų parduotuvėse. Nurodęs jų vadovams užtikrinti pilną tokios produkcijos asortimentą VK papildomai Gostorogo direktoriui drg. Kopitkovui suformulavo užduotį per dvi savaites visose parduotuvėse sukaupti mėnesinius druskos rezervus, o į bazę penkiems mėnesiams reikalingą druskos rezervą susivežti iki kovo 15-osios.