Elektros kainoms Lietuvoje viršijant istorinius rekordus (savaitę iki rugpjūčio 31 d. ji kilo iki 637,07 Eur už megavartvalandę) man vis vienu ar kitu būdu tenka atsakyti į klausimą: jeigu kokiais nors 2012 m. Lietuva būtų priėmusi sprendimą pastatyti naują atominę elektrinę, ar elektros kainos būtų buvusios reikšmingai mažesnės?
Šis klausimas pateikiamas įvairiomis formuluotėmis, formomis. Vieni klausia retoriškai (nes mano patys žiną atsakymą), kiti – tarsi privačiai (matyt tikisi, kad atsakydamas atskleisiu kokią paslaptį arba sąmokslo teoriją), treti prašo garsaus ir viešo atsakymo (gal norėtų, kad atsakymas mane priverstų politikuoti tvirtu balsu iškoneveikiant tuos politikus, kurie pasisakė prieš branduolinę energetiką). Tačiau visiems ir visada atsakau daugmaž vienodai. Nors poteksčių šiame reikale, kaip ir kitur, yra velniškai daug, tačiau paprasčiausias atsakyčiau – „ne”. Pamėginsiu paaiškinti.
Genovaitės Privedienės nuotr.
Nepaisant patikrintos praktikos, kad branduolinės jėgainės paprastai pastatomos apytikriai per dešimtmetį, teoriškai galėtume tikėtis, kad 2022 m. būtume šventę Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų bei instaliavimo pabaigą. Bent jau matę ją horizonte plika akimi. Sąmoningai čia nepateikiu antiprielaidos pavyzdžio Suomijoje, kur Olkiluoto jėgainės III bloko statybos, kurias buvo numatyti užbaigti dar 2009 m., greičiausiu atveju gali būti užbaigtos šiemet. Nes japonai, kurių technologiją VAE buvome apsisprendę pirkti – ne europiečiai.
Tačiau kitos problemos, kurios buvo mažiau pastebimos už mūsų pačių tūpčiojimą, buvo daug labiau komplikuotos.
Anais – aktyvių svarstymų apie VAE laikais – turėjau progą paklausti oficialių Japonijos pareigūnų, ką jie laiko silpniausiu VAE projektu. Gavau atsakymą – [silpniausias] aspektas keturšalė („Hitachi/GE”, Lietuvos, Latvijos ir Estijos) partnerystė. Nei mes patys buvome įtikėję VAE projekto sėkme, nei estų su latviais nepavyko tuo įtikinti.
Dar vienas svarbus – labiau ekonominis – niuansas. Būsimoji elektrinė turėjo veikti pagal suomių išrastą „Mankalos modelį”. Kada jėgainėje pagaminta elektra rinkoje prekiauja ne VAE operatorius, o jos akcininkai. T.y. pagal turimų akcijų proporcijas jie visi turėjo gauti VAE pagamintos elektros kiekį už savikainą ir mesti ją į biržą bei pelningai parduoti. Tačiau kainos biržoje tuo metu buvo tokios žemos, kad nė vienas potencialus VAE akcininkais ten negalėjo nė sapnuoti bent minimalios verslo maržos. Neteko girdėti nė vieno orakulo, kuris prieš dešimtmetį būtų bent mėginęs įspėti, kad šiandien kilovatvalandės kaina biržoje sieks daugiau nei 60 euro centų.
Norint išvengti šių nesklandumų trims Baltijos šalims prieš dešimtmetį buvo būtina susitarti ir atsisakyti elektros rinkos bei planų stoti į Šiaurės šalių elektros biržą „Nord Poool”. O kaip šiai trijulei apskritai pavyksta susitarti bet kokiu klausimu – praktika labai gerai parodo.
Jeigu tikrųjų pranašų būtų atsiradę, įvertinant kai mūsų politikų bei atitinkamų aktyvistų užsispyrimą suskystintųjų dujų terminalo adresu, galima būtų sakyti, kad tuos pranašus VAE projekto nekentėtų minia būtų trypte sutrypusi.
O jeigu dėl tokių mūsų visuomenę supriešinusių veiksnių kaip COVID-19 profilaktika, LGBT+ partnerystė, Stambulo konvencija ir t.t. dar būtume pridėję VAE, ar prieš keletą metų neturėtume perpildytos priešiškumo taurės, už kurios briaunos – kažkas panašaus į pilietinį karą?
Todėl dabartiniai svarstymai apie tai, kokią įtaką elektros rinkai galėjo turėti atominė elektrinė Visagine, prašau man atleisti, yra tik griaudėjimas pasinėrus po vandeniu. Toks veiksnys, įterpiamas į šiuolaikainę diskusiją neturi reikšmės. Nes negalima imti domėn to, ko nėra, nebuvo ir greičiausiai negalėjo būti tikrovėje. Dėl išvardintų ir daugelio kitokių priežasčių.
O dėl elektros rinkos verpetų beigi ratilų yra keletas pasirinkimų – susitaikyti, imti taupyti, racionaliau vartoti energijos ištekliųs arba sėsti ir imti kurti konceptualius pokyčius, reformuojant nusistovėjusią padėtį.
Dar prieš keletą metų protingiausi energetikos sektoriaus ekspertai visa gerkle šaukė – pigios energijos laikai baigėsi. Lietuvoje tą tiesą galima buvo patirti tais laikais, kada daugelis mums įprastų dalykų ėmė kainuoti tiek, kiek jie kainuoja laisvajame pasaulyje. Tačiau sutikite, net žinojimas apie tai, kada apskaitos skaitliukas ima suktis, elektros jungiklio siekiančios rankos nepatiria būtinų refleksijų… Deja.
Tai, kad visur pasaulyje elektros energijos poreikis sparčiai auga, žinojo visi jau 2012. Tai, kad uždarius IAE, liksime su dujų jėgainėmis+ importu, o jei be dujų jegainiu- tai su ~70 proc importu, aišku buvo 2012. Visa populistine antiVAE agitacija reiškė tik viena- atsisakydami VAE, duodame į rankas galingą, jei ne mirtina, kozirį Lietuvos „draugams”. Žiemą elektros sąskaitas galėsime persiųsti ano laiko, o ir šių dienų agitatoriams bei energoinfluenceriams. Anoks dabar pasiteisinimas, kad suomiai lėtai stato arba kad 2012 elektra buvo pigi!