1947 m. lapkričio 12 d. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku Klaipėdos miestui priskyrus visą Lietuvos TSR ribose buvusią Kuršių nerijos teritoriją, ja Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas (VK) administravo iki 1961-ųjų, kai vasarviečių pagrindu buvo įkurtas Neringos miestas.
Šioje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje – apie reikalus, kuriuos Klaipėdos VK sprendė Kuršių nerijoje 1949-1950 metais.
1946-ieji. Nidos žvejų ūkio burlaiviams išplaukiant į jūrą žvejoti krante juos išlydi moterys. Jepifanovo (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
Griuvo nerijos krantas
1949-ųjų kovo viduryje VK konstatavo, kad nors Darbų viršininko valdyba Nr. 57 dar prieš septynis mėnesius buvo įpareigota baigusi kasti smėlį jai priskirtame karjere Kuršių nerijoje nedelsiant pradėti tvirtinti suformuotos naujos įlankos krantus bei užbaigti tokius darbus per du mėnesius, ji to nepadarė ir dėl šio aplaidumo į marias nuslinko mišku apaugęs krantas.
Siekdamas sustabdyti tolesnę šio kranto griūtį VK nurodė minėtosios valdybos viršininkui drg. Stifatovui nedelsiant pradėti kranto tvirtinimo darbus ir juos baigti per mėnesį.
Taip pat drg. Stifatovas buvo perspėtas, kad toks jo elgesys yra „ypač neleistinas”.
Valdžios dokumentuose pilna klaidų
1949-ųjų balandį VK konstatavo, kad Juodkrantės taryba „atliko žymų darbą įtvirtinant sovietinė valdžią gyvenvietėje”: surengė 24 Tarybos sesijas, eilę gamybinių pasitarimų, kaip pagerinti gyvenvietės gerovę, išpildyti žvejybos planus, organizuoti mokyklos bei medicinos punkto veiklą ir t.t. Tačiau jos darbe, anot VK, buvo ir trūkumų.
Pirmiausia pabrėžta, jog Taryba ir jos pirmininkė drg. Popova silpnai kontroliavo žvejybos planų vykdymą ir galiausiai 1948-aisiais buvo pasiektas vos 48 proc. rodiklis, o pirmą 1949-ųjų ketvirtį planas buvo įvykdytas tik 95 proc. Akcentuota ir aplinkybė, kad dokumentuose pilna klaidų, o sesijų sprendimuose net ir šiurkščių.
VK pagrūmojo ir savo skyriams, kad šie menkai skyrė dėmesio bei pagalbos Juodkrantės tarybai ir galiausiai gavosi taip, kad 1949-ųjų sausį ir vasarį jos darbas vyko tik iš inercijos. Taip pat reikalai tuo metu klostėsi ir tenykštėje mokykloje, medicinos punkte, skaitykloje ir parduotuvėje. Sprendime toliau buvo detalizuota ir konkrečiau, kas gi buvo negerai šiose įstaigose dėl to, kad VK skyriai mažai domėjosi jiems priklausančiomis sritimis Juodkrantėje. Mokykloje disciplina ir pažangumas buvo itin žemo lygio, nuolat buvo sulaukiama skundų dėl to, kad medicininio punkto vedėjas drg. Chacheljevas blogai aptarnauja besikreipusius pagalbos, o skaitykla dirbo nereguliariai. Dar sprendime paminėta, kad Juodkrantėje tuo metu nebuvo radijo, o kilnojamasis kinas čia atvežamas tik kartas nuo karto.
Kilnojamojo kino mechanikas M. Šadauskas prie kino projektoriaus. Jis aptarnavo Neringos, Girulių, Melnragės gyvenviečių ir Klaipėdos miesto klubus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Parduotuvėje nėra prekybos kultūros, o prekės neretai parduodamos korteliniu principu. Keleivinis susisiekimas iki šiol nesutvarkytas, nėra telefoninio ryšio, laikraščiai ir paštas pristatomas 3-4 kartus per mėnesį. Gyvenvietės taryba nesiima būtinų priemonių gyvenamajam fondui išsaugoti, mažai padeda žvejybinės artelės „Baltijos žvejys” brigadoms ir dėl to žvejai dar nepasiruošė pavasarinei žūklei”, – likusius rimtus gyvenvietės trūkumus savo sprendime išvardino VK ir įpareigojo juos visus pašalinti.
Gyventi nerijoje – nepatogu
Kitas 1949-ųjų pavasario dokumentas liudija, kad dabar kosminėmis nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainomis garsėjančiame pusiasalyje visgi buvo laikai, kai įsikurti čia buvo netgi pigiau nei likusioje Lietuvoje. Kartu jis tikriausiai yra pirmasis, kuris pradėjo įvairių lengvatų Kuršių nerijos gyventojams tradiciją.
Tų metų gegužę Klaipėdos VK nusprendė, jog nuo birželio 1-osios gyvenusieji Nidoje, Juodkrantėje, Preiloje ir Giruliuose buvusiuose vietinėms Taryboms priklausiusiuose būstuose turės pradėti mokėti nuompinigius.
Nurodyta, kad nuompinigių dydis nustatomas pagal atitinkamą Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimą, tačiau bus pritaikoma nuolaida dėl to, kad šios gyvenvietės yra nutolusios ir „dėl nepatogumo”. Nidai ir Giruliams buvo numatyta 15 proc. nuolaida, o Preilai ir Juodkrantei – 20 proc.
O baigiantis 1949-ųjų vasarai VK, motyvuodamas nerijos gyvenviečių plėtra, konstatavo, kad reikia pradėti Nidoje atstatyti viešbutį bei paprašė LTSR Ministrų tarybos skirti visą reikiamą sumą jo remontui ir inventoriui įsigyti bei įpareigoti Valstybinį planavimo komitetą užtikrinti reikiamų statybinių medžiagų tiekimą. Tikėtasi, kad visus šiuos darbus per 1950 metus atliks Statybų ministerija.
Įsikūrė ir kaliningradiečiai
1950-ųjų vasarį VK priėmė sprendimą penkeriems metams Kaliningrado jūrų žvejybos bazės traliniam laivynui išnuomoti penkis Smiltynėje, piečiau forto, buvusius namus, išskiriant buvusį viešbutį. Laivynas čia turėjo įkurdinti savo žvejus.
Bazės atstovui drg. Jakovlevui buvo nurodyta jau nuo kovo pradėti šių namų statymo darbus, kurie turėjo būti baigti iki gegužės.
Tačiau vėliau VK apsižiūrėjo ar buvo paprotintas ir baigiantis kovui priėmė sprendimą, kuriame pripažino, jog prieš tai padarė klaidą – į vasario nutarimą pateko ir namas Nr. 6, kuris dar 1946 m. gegužę buvo išnuomotas Klaipėdos jachtklubui. Tad naujuoju sprendimu miesto valdžia minėtąjį namą atėmė iš Kaliningrado bazės ir sugrąžino į jachtklubo balansą.
Citata: „Mokykloje disciplina ir pažangumas buvo itin žemame lygyje…”
Aš ir galvoju iš kur tie begalviai tokie žvejai verslininkai atsirado… Pasirodo jie ir atsirado iš itin žemo išsilavinimo lygio…