Rugsėjo 1-ąją vienintelė Klaipėdoje laidas rusų kalba transliuojanti radijo stotis „Raduga” šventė savo veiklos 21-ąsias metines. Per tą laiką radijo stotis, kurią iš esmės kūrė entuziastai – mėgėjai, iš vietinės vadinamosios naminės stoties tapo gana solidžiu transliuotoju – savarankiška žiniasklaidos priemone.

Apie tai, kokia buvo šio sumanymo pradžia ir kodėl Rusijai užpuolus Ukrainą „Raduga” atsisakė transliuoti rusišką muziką, pasakoja pirmasis radijo stoties programų direktorius, joje dirbantis iki šiol, Dmitrijus Šapila.

Apie Rumuniją Afrikoje

„Raduga” negalėjo neatsirasti. Tai buvo logiškas, natūralus ir neišvengiamas žingsnis. Praėjusio šimtmečio paskutinysis dešimtmetis – tai pramoginio radijo klestėjimo laikai, kai interneto dar beveik nebuvo, o televizija buvo pernelyg stacionari. 1995 metais Klaipėdoje atsirado pirmoji vietinė radijo stotis „Laluna”, kurios populiarumo fenomeną sunku įvertinti.

Atsižvelgus į tuometinę miesto demografinę sudėtį bei žinant pirmojo šios stoties vadovo muzikinį skonį, atsirado dieninė pramoginė programa rusų kalba, kurioje skambėjo ir rusiška muzika. Tačiau 3-4 valandų trukmės per savaitę laida negalėjo patenkinti išaugusios paklausos, todėl po kelių metų nusprendėme surizikuoti – įkurti savarankišką radijo stotį, rusų kalba transliuojančią visą parą, 24/7. Dėl savininko pasikeitimo bei daugkartinių pastangų gauti transliavimo licenciją procesas užtruko ir vos-vos nežlugo, tačiau visgi 2001 metais mums pavyko. Visą tų metų vasarą eteryje vien tik „dainavome”, o rugsėjo 1-ąją pagaliau ir prakalbome.

Žmones dirbti radijuje sąmoningai kvietėme „iš gatvės”, neturinčius darbo radijuje patirties, tačiau turinčius noro tą patirtį įgyti, nes visko įmanoma išmokti. Išmokyti lengviau nei atpratinti. Ieškodami mes neatsisakėme ir žurnalistikos studentų paslaugų, bet ši patirtis buvo labai keista. Dažnai susidurdavome su gerokai užaukštinta saviverte, neatitinkančia žinių lygio. Pavyzdžiui, buvo tokių, kurie nuoširdžiai klausė, ar Rumunija yra Afrikoje arba „Argi žinių laidoje reikia kalbėti? Maniau, kad reikės tik skaityti”. Iki šiol „Radugoje” dirba du žmonės, pradėję nuo nulio.

Mums buvo žadama, jog išgyvensime ne ilgiau dvejų metų. Po „Lalunos” sėkmės daugelis norėjo tai pakartoti. Tuo metu kai kurie stambūs verslininkai norėjo turėti nuosavas kišenines radijo stotis – dėl statuso, kaip brangų aksesuarą. Tačiau po kelių metų tokie projektai, neišlaikę konkurencijos, užsidarydavo. Priežastis paprasta: jie visi buvo vienodi, be savo veido. Nėra nieko nuobodesnio, kaip beveidis transliuotojas, kur visi vedėjai vienodi, tokie robotai – klonai su tais pačiais balsais. Lietuvoje, deja, jau seniai susiformavo ši liūdna tendencija. Mums irgi tai prognozavo, tačiau pamiršo, jog mes užėmėme visiškai unikalią ir tuščią erdvę, kurioje nebuvo konkurentų. Mes žinojome, kam mes dirbame.

Ir mes pakartojome ankstesnę sėkmę – pagal reitingus per keletą mėnesių mieste įsitvirtinome antroje vietoje ir ten išlikome dar keletą metų. Tačiau, deja, atsitiko taip, jog atsimušėme į „stiklines lubas”. Galėjome iš regioninės radijo stoties tapti nacionaliniu transliuotoju. Daug kartą teikėme paraiškas licencijai gauti, darėme viską, kas tik įmanoma. Tačiau radijo ir televizijos komisija ne kartą užsispyrusiai balsavo už kitus projektus, kurie pagal objektyvius kriterijus neretai būdavo silpnesni už mus. Komisija, jos sudėtis, diskusijų lygis ir balsavimo rezultatai paliko keistą įspūdį. Man buvo sunku suprasti, kaip garbaus amžiaus poetė, rašytojas, režisierius ir muzikologas turi teisę spręsti, ko reikia bei ko nereikia jaunai pramoginio radijo auditoriai. Be to, kai tau kone atviru tekstu sako, jog visos pastangos vis tiek bus bevaisės, stengtis nėra prasmės, belieka pasiduoti. Norisi tikėti, jog situacija nuo to laiko pasikeitė.

O vėliau atsirado tiesioginės online transliacijos ir mums atsivėrė visas pasaulis. Aš šiuo metu „Radugoje” vedu laidą iš Londono ir žinau, jog jos klausosi gyvenantieji Londone, kurie, beje, iš Klaipėdoje įsikūrusios stoties sužino paskutines įdomesnes londonietiškas naujienas. Tai yra nuostabu!

„Kai viena šalis užpuola kitą – tai ne politika, tai karas”

Praėjo 21-eri metai. Žinoma, reikėjo vystytis, keistis, adaptuotis. Nemanau, jog internetas nurungs FM transliacijas ir televiziją, bet internetas atskleidė pagrindinį radijo trūkumą – momentinio atgalinio ryšio nebuvimą. Labai sunku suprasti, ko iš tavęs norima, ką darai gerai, o ką blogai, ar ne laikas keistis, kai ką „paremontuoti”.

Akivaizdu, jog rusiškos muzikos atsisakymas – tai ne kosmetinis, o kapitalinis remontas. Tai fundamento, ant kurio mes kūrėmės, atsisakymas. Ir šiuo atveju dėl to momentinio atgalinio ryšio nebuvimo neaišku, kur link toliau eiti. Tai nelengva, juoba kad praėjo dar nedaug laiko.

Tačiau kitokio sprendimo būti negalėjo. Pramoginis radijas turi būti nepriklausomas nuo politikos. Tačiau atsitiko taip, kad politika pati atėjo. Politika yra tai, kai demokratinėje šalyje tarp savęs pešasi kokios nors partijos, o tau nėra labai svarbu, kuri iš jų – leiboristai ar konservatoriai – laimės. Bet kuriuo atveju tavo gyvenimo kokybė nelabai keisis – bus arba stabili, arba net geresnė, ir politiką teks prisiminti tik artėjant eiliniams rinkimams. Štai kas yra politika.

O kai viena valstybė be priežasties užpuola kitą – tai ne politika, tai karas. Ir kai tavo eteryje gali atsirasti tas, kuris atvirai palaiko karą, tu negali būti „šalia karo”. Man tai sunku įsivaizduoti.

Tačiau manau, jog rusiška muzika iš eterio dingo ne visiems laikams. Kai kurie atlikėjai, be abejo, niekada negrįš. Reputacijos institutas Rusijoje veikia prastai, užtat pas mus jis kol kas veikia šitokiu būdu. Žinoma, laikui bėgant, bus rastas teisingas sprendimas ir kai (jei) bus priimtina, kai kurie artistai į mūsų eterį sugrįš. Bet kol kas apie tai kalbėti dar per anksti.

Kitas formatas

Ar mane tenkina dabartinis skambesys ir naujas formatas? Tiesiog žinau, jog „Radugoje” dirba profesionalai, kurie, esant dabartinėms force majeure aplinkybėms, viską daro teisingai. Ir galbūt šitie pokyčiai juos atves prie dar sėkmingesnių sprendimų, kurių be šių aplinkybių jie nebūtų ryžęsi imtis. Kartais kai kas pamiršta, kad rusų kalba nėra Putino nuosavybė, kaip ir vokiečių kalba – ne Hitlerio nuosavybė. Nematau nė vienos priežasties, dėl kurios reiktų atsisakyti transliacijos rusų kalba, kad žmonėms galima būtų pateikti teisingą informaciją ta kalba, kurią jie supranta. O situacija su pabėgėliais iš Ukrainos ir Baltarusijos, kaip rodo skaičiai, tik padidino potencialią „Radugos” auditoriją.

Kardinalūs pokyčiai visada sukelia sunkumų. Bet yra ir dar vienas svarbus momentas: keičiasi ir miesto demografinė sudėtis. Auga ir jau užaugo nauji žmonės. Taip, visada yra pagunda nueiti į visišką retro, įtikinus save, kad naujos dainos reikalingos tik tiems, kuriems nepatinka senos. Tačiau dar nežinia, kuri rizika labiau pasiteisina.

Ar užtenka vienos tokios žiniasklaidos priemonės? Mes sėkmingai užėmėme savo nišą ir manau, jog antra tokia radijo stotis Klaipėdoje „netilptų”. Tačiau konkurencijos nebuvimas skatinta „užsisėdėti savo pelkėje”. Todėl panašaus formato, bet nacionalinio lygio radijas – Radio R – sėkmingai įgyvendina šią misiją ir suteikia klaipėdiečiams galimybę rinktis.

Laidų vedėjas Sergej Griffits (nuotr.) irgi įsitikinęs, jog „Radugos” formato pakeitimas buvo protingas žingsnis.

„Sprendimą priėmė vadovybė. O įsakymus, žinia, reikia vykdyti. Sąžiningai prisipažinsiu – pradžioje rusiškos muzikos atsisakymas man pasirodė pernelyg kategoriška priemonė. Tačiau dabar, praėjus keliems mėnesiams, suprantu, kad, žvelgiant iš verslo pusės, tas sprendimas buvo teisingas. Mes gyvename tik iš reklamos. Yra reklama – yra „Raduga”, nebus reklamos – nebus ir „Radugos”. O tarp reklamos užsakovų rusakalbių – mažuma.

Dažniausiai reklamą užsako lietuviškų kompanijų vadovai (atsiprašau už tokį skirstymą), norintys pasiekti būtent mūsų radijo stoties auditoriją. Mitas, esą „Radugoje” reklamuojasi rusakalbių verslas.

Šiuo metu jau neabejoju, jog jei mes vasario pabaigoje nebūtume pareiškę savo pozicijos Ukrainos atžvilgiu ir nebūtume atsisakę rusiškos muzikos transliacijos, būtume netekę reklamos užsakovų. Ir šiuo metu 100,8 FM dažniu mes girdėtume „malonų” džeržgesį. Be to, dar buvo principo reikalas, juk už rusų atlikėjų transliacijas mes jiems mokame autorinį atlyginimą. Nors tai nėra dideli pinigai, jie būtų patekę į režimo kišenę. Mums tai pasirodė neteisinga”.

Kai nukrenta kaukės

„Mūsų auditorijos sudėtis kinta – kažkas išeina, kažkas ateina, kažkas sugrįžta”, – tęsia Sergej. – Tai normalus procesas bet kuriam komerciniam radijui. Tačiau svarbiausia nekinta: „Radugos” klausosi žmonės, kurie kartu su vedėjais yra ant tos pačios bangos. Tai pakankamai aktyvūs žmonės, kurie myli mūsų miestą, mėgsta keliauti, susitikti su draugais, lankyti koncertus, skaityti knygas… Visiems patikti neįmanoma. Manau, kad yra nemažai žmonių, kuriuos gali erzinti mūsų linksmi balsai ar juokas eteryje. Ką gi, su šiais žmonėmis mums ne pakeliui. Tikiu, jie susiras radijo stotį, kuri labiau atitiks jų temperamentą.

Kai Klaipėdos rusakalbių bendruomenėse atsirado raginimai boikotuoti mūsų radijo stotį, neslėpsiu – iš pradžių buvo sunku. Bet aš labiau jaudinausi už savo koleges merginas. Aš visgi jau turiu 27 darbo metų radijuje ir televizijoje patirtį, esu įgijęs imunitetą. Mūsų merginoms patariau palikti tas socialinių tinklų grupes ir nesigadinti nervų.

Dabar, analizuodamas tą sunkų periodą, suprantu, kad jis padėjo suprasti, kas yra kas. Su kuo mums pakeliui, o su kuo keliai išsiskyrė. Tas laikas mums visiems tapo lakmuso popierėliu. Kaukės buvo nuplėštos, demonai išėjo. Ir buvo įdomu stebėti, kaip net tie žmonės, kurie buvo tiesiogiai susiję su mūsų radiju, tokiu sunkiu „Radugai” laikotarpiu patys pirmi mums į veidus sviedė purviną skudurą. Ką gi, dabar jie turės su tuo gyventi.

Aš mūsų radijo stoties gimimo proga feisbuke padėkojau žmonėms, kurie mus palaikė. Ir vienas iš jų buvo pirmasis „Radugos” programų direktorius Dima Šapila. Tai, ką jis dėl mūsų padarė, kokią pagalbą suteikė asmeniškai man – už tai aš jam būsiu amžinai dėkingas ir to niekada nepamiršiu. O kalbant apie eterio pokyčius, neabejoju, jog viskas tik į gera.

Pasikeitė formatas, auditorija tapo jaunesnė, „Raduga” tapo madingesnė, dinamiškesnė ir „kietesnė”. Jei anksčiau aš stoties klausiausi tik dėl darbo, tai dabar ji pas mane transliuoja non stop net ir savaitgaliais. Tai pirmas kartas tarp mano darbų penkiose radijo stotyse, kai radijo formatas visiškai atitinka mano asmeninį skonį. O kaip bus toliau – pažiūrėsim. Man norėtųsi prie naujojo formato pridėti šiek tiek dinamiškų, madingų, jaunatviškų rusiškų dainų, bet tam – savas laikas”.