Dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinyje toliau pasakojame apie diplomatinius ir kitus susirašinėjimus, susijusius su tuo, kad 1922-aisiais iki tol aiškaus statuso neturėjusio Klaipėdos krašto likimo klausimas grįžo į tarptautinę areną.

Klaipėdos krašto ir Vokietijos jungtis – Luizės tiltas per Nemuną ties Tilže. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nemuno reikalas

1922 m. liepos 3 d. užsienio reikalų viceministras Petras Klimas visoms užsienio atstovėms (išskyrus buvusią Paryžiuje) nurodė išsiųsti šifruotą telegramą.

„Ambasadorių konferencija nutarė pripažinti Lietuvą de jure jei priimsim Versalės paragrafą 311”, – rašė jis.

Minėtasis Versalio taikos sutarties punktas skelbė, kad Nemunas nuo Gardino yra laikomas viena iš tarptautinių upių, kurios suteikia daugiau nei vienai valstybei prieigą prie jūros. 332-asis straipsnis skelbė, jog tokiose upėse visų valstybių gyventojai, daiktai ir vėliavos bus laikomi lygiaisiais. 342-ame Versalio taikos sutarties straipsnyje buvo minima, jog Nemunas bus perduotas tarptautinei komisijai, sudarytai iš upės pakrančių valstybių ir trys kitų valstybių atstovai, paskirti Tautų Sąjungos.

Taip pat užsienio reikalų ministras išdėstė, kad „Klaipėdos klausimas busiąs rišamas neanksčiau sausio”.

Nemuno internacionalizavimo klausimo svarba Klaipėdos likimui buvo pabrėžta ir rugsėjo pabaigoje Lietuvos atstovybės Londone patarėjo Tado Petkevičiaus Užsienio reikalų ministerijai siųstoje slaptoje telegramoje.

„Manęs Šmitas prašė pranešti, kad šiandien buvęs pas Gregory Šiaulių-Klaipėdos gelžkelio projekto reikalais. Jam Gregory pareiškęs, kad Anglijoje rems atidavimą Lietuvai Klaipėdos, jeigu Lietuva priims Nemuno internacionalizacija be sąlygų”, – rašė diplomatas.

Vilniaus universiteto istorijos studijų magistrantė Jurgita Ukrinaitė savo magistriniame darbe „Nepriklausomos Lietuvos lenkakalbės spaudos požiūris į Lietuvos-Lenkijos santykius ir šalies politinę raidą 1922-1926 metais” rašo, kad 1922 m. liepos 13 d. Ambasadorių Taryba kreipėsi į Lietuva su nota, siūlydama pastarajai priimti Versalio taikos sutarties 331-ąjį straipsnį, o už tai Lietuva bus pripažinta „de jure“.

„Lietuvos vyriausybė 1922 m. rugpjūčio 3 d. išsiuntė savo atsakomąją notą, kurioje sutiko su Nemuno internacionalizavimu, bet su viena sąlyga – Lenkija privalo įvykdyti Suvalkų sutarties nutarimus, t.y. sugrąžinti Lietuvai Vilnių. Prasidėjo apsikeitimas notomis. Ambasadorių Taryba paprašė Lietuvą paaiškinti savo reikalavimus. Tų pačių metų lapkričio 18 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas išsiuntė antrą notą, kurioje išaiškino, jog Nemuno internacionalizavimas įmanomas tik taikiu metu, o tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra taikaus stovio. Taikos nėra, nors nei viena, nei kita šalis viena kitai jokio karo nepaskelbė ir nei „de facto“, nei „de jure“ Lietuva su Lenkija nekariavo. Taip situaciją tarp dviejų kaimyninių šalių įsivaizdavo Vakarai, todėl reikalavo Nemuno internacionalizavimo. Lietuva, savo ruožtu, žadėjo tai padaryti ateityje. Kaip ten bebūtų, 1922 m. gruodžio 20 d. Ambasadorių Taryba pripažino Lietuvą „de jure“. Įdomus tas faktas, jog iš Lietuvos notos, išsiųstos lapkričio 18 d., Ambasadorių Taryba atrinko tik sau tinkamas tezes, tai, kad Lietuva sutinka pripažinti Nemuno internacionalizavimą, o į tai, kad pastaroji tai padarys tik kai bus panaikintas karo stovis tarp Lietuvos ir Lenkijos, nebuvo atkreipta jokio dėmesio. Be to, buvo pareikšta, jog abiejų šalių ginču šiuo klausimu nebus užsiiminėjama. Susidaro įspūdis, jog Ambasadorių Taryba jėga išplėšia iš Lietuvos Nemuną. Teoriškai tai buvo padaryta, bet praktiškai Lietuva vis delsė su Nemuno internacionalizavimu”, – rašo J. Ukrinaitė.

Nepagrįstas ambasadoriaus optimizmas

Tuo metu rugpjūčio 8-ąją Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) šifruotoje telegramoje užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui pernelyg optimistiškai dėstė, kad „turi stiprio pamato sakyti”, jog „Klaipėda išspręsta mums”.

Diplomatas tikino, kad ministras esą „per daug įvertina akciją” vyriausiojo civilinio Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné, kuris, žinia, buvo laisvosios valstybės (freištato) šalininkas.

Visgi kartu O. Milašius akcentavo Lietuvos pripažinimo de jure svarbą.

„Nustoję de jure pakenksim Klaipėdos reikalams”, – rašė jis.

Vokietijos korta

Apie freištatininkų „akcijas” Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriui Broniui Dailidei 1922 m. spalio viduryje rašė ir atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius.

„Atkreipkite dėmesį aliantų Paryžiuje ir Londone, kad Klaipėdos Freištatininkų politika kilo aikštėn.

1. Vokietijoj esanti Klaipėdos krašto vokiškai lietuviškojo Heimantbundo šaka pasiuntė Ambasadorių Konferencijai reikalavimą balsavimo. Balsavimo klausimuose turi būti rubrika dėl grąžinimo šio krašto atgal prie Vokietijos. Aliantams tas žinoma.

2. Kadangi patiems Klaipėdos Krašto vokiečiams tą obalsį viešai kelti nepatogu, tai kilusi tam tikslui agitacija Vokietijoje. Spalių m. 8 d Tilžėje įvyko didelis mitingas, kur ši idėja buvo aiškia keliama.

<…> Prie to privedė Vyriausiojo Komisaro Petisnė politika”, – rašė J. Žilius.

Apie Vokietijos įsitraukimą į žaidimą po poros dienų konfidencialiame pranešime premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui rašė ir Lietuvos atstovas šioje šalyje Vaclovas Sidzikauskas.

„Artinantis Klaipėdos krašto likimo išsprendimo valandai, subruzdo ir Vokietijos Vyriausybė. Ji mano išnaudoti esamuosius politinius kivirčius tarp Anglijos ir Francijos ir tulų Prancūzijos sluogsnių ekonominį suinteresavimą Klaipėdos kraštu. Visai nesenai Vokietijos Vyriausybė davė instrukcijų savo atstovams Paryžiuje, Londone ir Romoje paveikti į Vyriausybes, prie kurių jie yra akredituoti, kad sprendžiant Klaipėdos krašto likimą butų išklausytas suinteresuotųjų gyventojų balsas. Tokią Vokietijos Vyriausybės intervenciją, suindentifikavus ją su freistaatininkų tendencijomis bei pastangomis, galėtume, manyčiau, išnaudoti Paryžiuje, Londone ir Romoje, kad demaskavus tikrus Freistaato šalininkų siekimus. Ryšyje su tuo norėčiau Tamstą paklausti, kaip žiūrėtų mūsų Vyriausybė, jei greta akcijos Paryžiuje ir Londone, pradėtume slaptas derybas tuo pačiu reikalu su Vokietijos Vyriausybe. Vokiečių Auswartiges Amt viename pasikalbėjime buvo man tai pasiūlęs. Jei susitartume su Vokietijos Vyriausybe, ji padarytų atatinkamos įtakos į Klaipėdos krašto vokiškąjį elementą. Tačiau tasai kelias vis tik yra gan rizikingas ir todėl jis sukelia daug abejonių. Be Tamstos įsakių nurodymų, jokių žingsnių ta kriptimi nedarysiu”, – rašė V. Sidzikauskas.