Rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakojame apie diplomatinius ir kitus susirašinėjimus, susijusius su tuo, kad 1922-aisiais iki tol aiškaus statuso neturėjusio Klaipėdos krašto likimo klausimas grįžo į tarptautinę areną.

Pastaruosiuose netrūksta ir gana įdomių diplomatų pareiškimų apie Klaipėdą.

Klaipėda domėjosi ir japonai

Lietuvos atstovas Estijoje, mažlietuvis Viktoras Gailius (nuotr.) 1922-ųjų spalio pabaigoje pranešė, kad pas jį apsilankęs Japonijos atstovas Estijoje Sasaki domėjosi Klaipėdos reikalais.

„Jis tuo reikalu iš Paryžiaus paprašytas suteikti smulkių žinių Ambasadorių Konferencijai tam klausimui spręsti. Ponas Sasaki prisipažino, kad apie dalyką nieko nežinąs; buvęs beje pereitus metus dvi dieni Klaipėdoj, bet tuomet nieko nesupratęs apie krašto padėtį ir klausimas jam likęs visai neaiškus. Iš manęs norėjo sužinoti apie politinę, ekonominę ir etnografinę padėtį Klaipėdos Krašte, lenkų pretensijas prie jo ir vokiečių valdžios nusistatymų. Literatūros ir statistinės medžiagos tuo klausimu neturėjau, nes eidamas Talinan atstovauti nebuvau manęs, kad galėtų man prisieiti duoti Klaipėdos Krašto klausimu tokių smulkių detailjių. Bet kadangi klausimas man šiaip gerai žinomas, galėjau suteikti Japonų Atstovui plačių paaiškinimų iš istorijos, politikos, ekonomijos ir etnografijos sričių, paduoti čia bendras skaitlines, nupasakoti vokiečių suktybes su „freistaatu” kaipo maskuotu prijungimu prie Vokietijos ir tt. Kas dėl lenkų pabrėžiau, kad jiems davus kokiu nors budu įtakos į Klaipėdos Kraštą, tuomi skriaudžiant Lietuvą, musų santikiai su lenkais juo labiau pablogės, o lenkų priėjimas prie jurų per Lietuvą pasidarytų tada visai problematišku”, – rašė diplomatas.

Pasak jo, Japonijos atstovas užsirašęs gautus paaiškinimus „išėjo patenkintas ir žadėjo tuojau pranešti Paryžiun”. V. Gailius taip pat pranešė pataręs japonui dar nueiti pas Latvijos atstovą Estijoje Seskį ir estų užsienio reikalų ministrą Ants Piip, nes „iš daugelio pasikalbėjimų” esą žinojo apie šių diplomatų „aiškiai mums prielankią orientaciją Klaipėdos Krašto klausimu”.

„Seskis pav. kalba net apie tai, kad iš Klaipėdos padaryti Lietuvos sostinę (!); Ministeris Piip taipogi kartotinai buvo man užtikrinęs, kad estai mus rems visur ir visuomet Klaipėdos Krašto klausimu”, – rašė V. Gailius.

Ants Piip. Rahvusarhiiv nuotr.

Taip pat jis informavo, kad kreipusis į Kauną bei paprašius „literatūros ir statistikos medžiagos” sulaukė tik Klaipėdos krašto ūkio partijos memorandumo Ambasadorių tarybai.

„Nors jis gana silpnas, nuėjau su Juo pas Japonų Atstovą ir jį jam įteikiau, pabrėždamas, kad iš jo puikiausiai matyti vokiečių suktybes į kurių žabangas pakliuvę ir prancūzų valdžios atstovai Klaipėdos Krašte”, – rašė Lietuvos atstovas Estijoje.

Pasak jo, ponas Sasaki to susitikimo metu išdėstęs nuomonę, kad Klaipėdos kraštą Lietuvai reikėtų „kuogreičiausiai atiduoti”, nes be jo Lietuva yra „mažas vaikas be rankų ir kojų”.

Kartu V. Gailius pranešė, kad dėl informacijos apie Klaipėdos kraštą „atsargia telegrama” kreipėsi ir į laikraštį „Prūsų lietuvių balsas”, bet negavo atsakymo, tad darė prielaidą, jog „vokiečiai turbūt sulaikė telegramą”.

„Būčiau dėkingas, jeigu Ministerija man siųstų medžiagos (etnogr. žemlapių, statistikos žinių, literatūros, memorandumu nuorašus ir tt.), nes gali pasitaikyti panaši proga. Atsisveikinant su p. Sasaki, kuris grįžta per Paryžių Japonijon, aš jo prašiau pakalbėti dar asmeniškai su savo Ambasadorių ir kitais, kurie lošia rolę Ambasadorių konferencijoj, Klaipėdos klausimu. Ponas Sasaki man tatai pažadėjo”, – rašė V. Gailius.

Miestas – apmiręs

Tarp to meto dokumentų yra ir nedatuotas Užsienio reikalų ministerijoje dirbusio Igno Jonyno (nuotr.) pranešimas apie padėtį pačioje Klaipėdoje.

„Patsai Klaipėdos miestas atrodo labai apmiręs. Jis užsilaiko išimtinai prekyba su Lietuva. Paskutinių laiku iš musų pusės toji prekyba varžoma, bet ligi šiolei nepataikyta į gyviausįjį jos nervą, į malkų prekybą ir į spirito šmugeli. Malkų prekyba musų veikiančiomis taisyklėmis nieku nevaržoma, o ji varoma didžiausiu Lietuvos priešu; spirito gi šmugeliui mes nepajėgiame užkirsti kelio dėl jo žavėjančios prigimties, kuriai pasiduoda ir musų pasienio gyventojai ir musų sargybos kareiviai”, – rašė I. Jonynas.

Jis taip pat tikino, kad paskutiniu metu virš vyriausiojo civilinio Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné galvos „ėmė niauktis dangus”.

„Pašalintasai sous-prefektas p. Fachedet tiek asmens tiek patriotizmo motyvais Paryžiuje kai kur užgavo stygas. Ten imtasi indomauti p. Petisnės darbavimusi. Bet ir Paryžiuje veikė dvi partijos, viena, kuri rėmėsi senatoriumi Dumonzy, visomis jėgomis palaiko p. Petisnė, kita gi palaiko p. Fachedet. Apsilankę Klaipėdoje pirmiau Geo Gerald (Prancūzijos parlamentaras – M. V.), paskui parlamento atstovai Grosjean ir N.N. atvykę Klaipėdon iš Varšavos Poincarės (Prancūzijos premjeras – M. V.) įsakymu pilnai pakliuvo Handelskammer’os ir jos palaikomos p. Petisnė’s įtakon. Jos vežiojo iš vieno rauto kitan, ir anie net nebuvo pastebėję, kad Klaipėdos Krašte esama lietuvių. Tik prieš patį atstovų išvažiavimą kai-kuriems lietuvių veikėjams /d-rui Gaigalaičiui ir p. Stiklioriui/ pasisekė juos trumpai pamatyti ir išdėstyti, kad Klaipėdos lietuviai labai nepatenkinti Prancūzų vedamąja politika. Beveik tuo pačiu laiku kaip parlamento atstovai Klaipėdon buvo atvykęs Prancūzų žurnalistas I. J. Pelissier, Tautų Biuro Direktorius Paryžiuje. Iš Klaipėdos jis buvo atvažiavęs Kaunan, ir man teko gana ilgai su juom kalbėti. Spėju, kad p. Pelissier buvo atvažiavęs su žinia p. Laffond sous-secrėtaire a la Presidence ar net paties p. Poincare’s. Apsilankymas Klaipėdoje padare p. Pelissier aršiausio įspūdžio. Jis man rodė ištrauką iš laiško, rašyto p. Poincare’iui, kur pasakyta, kad tenykštė padėtis iš gilumos sujudinanti tikro prancūzo širdį. Yra vilties, kad p. Pelissier raportai Paryžiuje galėsią pagerinti musų šansus Prancūzijoje. Vakar kalbėjau su atvykusiu Kaunan d-ru Gaigalaičiu ir iš jo sužino jau, kad Ambasadorių Taryba atsisakiusi patvirtinti sutartis p. Petisine ir Klaipedos Direktorijos sudarytas su Vokietija ir Lenkija. Tai butų neblogas ženklas Klaipėdos klausimą rišant”, – apie prancūziškas peripetijas ir intrigas rašė diplomatas.

Stipri viltis

Lietuvos vyriausybė, 1922 m. lapkričio 18 d. atsakydama į Ambasadorių konferencijos raštą dėl šalies pripažinimo de jure, ne tik išdėstė, jog Nemuno internacionalizavimas įmanomas tik taikiu metu, bet ir pasakė dėl Klaipėdos krašto likimo. Ji patikino, kad „nesijaučia supainiojusi” šio klausimo su valstybės pripažinimu de jure.

„Sąjunginių ir prisidėjusių prie jų Valstybių 1919 m. birželio 16 d. nota Vokiečių Delegacijai aiškiai nurodė, kad Lietuvos statuto nenustatymas buvo priežastimi, dėl kurios šios Valstybes neatadavė jai Klaipėdos krašto, kurį ta pati nota pripažįsta visuomet buvus lietuvių kraštu. Todėlei Lietuvos Vyriausybei rodosi, kad Klaipėdos krašto atadavimas Lietuvai privalėtų būti statomas tuojau po Lietuvos pripažinimo de jure. Pasiremdama šiuo motyvu, Lietuvos Vyriausybė manė ir mano galinti reikšti stiprios vilties į netolimą Valstybių nutarimą perduoti Lietuvai visas teises ir titulus į Klaipėdos kraštą, kuriuos jos yra sau pasilikusios, eidamos Versalės Sutarties 99 straipsniu”, – rašoma premjero Ernesto Galvanausko pasirašytoje notoje.