P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Klaipėdiečio teisėjo ir eksprokuroro „varkę” pridengė ir teismai, ir ministerija (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-09-24


1949-1950 metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentai atskleidžia, kad tuo metu dalis klaipėdiečių gyveno ir avarinės būklės namuose, o gyvenamojo fondo remonto darbai gerokai atsilikdavo nuo planų. Sunkiai vyko ir individuali statyba.

Tad nieko stebėtina, kad tuomet radosi ir bandymų, kaip apeiti tuometinę gyvenamųjų būstų skirstymo politiką. Buvę slapti dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, rodo, kad tam neatsispirdavo net ir teisėsaugininkai. O kaip gi atsispirsi, jei priedanga garantuota ir Aukščiausiajame Teisme, ir Teisingumo ministerijoje.

Sabotavo individualią statybą

Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad pirmaisiais metais apie naujų individualių namų statybą mieste nieko nežinoma. Jei tokios statybos ir būta, greičiausiai tai buvo mediniai, laikini statiniai, pastatyti be leidimo atokesniame nuo centro rajone.

„Mūriniai individualūs namai pirmaisiais metais statomi nebuvo – pagrindinės žmonių jėgos, be kasdieninio darbo fabrikuose ir įmonėse, buvo eikvojamos griuvėsiams valyti ir atstatyti daugiabučius arba vykdyti remonto darbus miesto centre. Pirmieji nauji individualūs gyvenamieji namai pokariu Klaipėdoje pradėti statyti 1949-1950 m. (pirmasis leidimas individualaus namo statybai išduotas 1949 05 03 piliečiui E. A. Kursmanui adresu Pušyno g, 10). Statyba vykdyta ūkio būdu, statiniai statyti senų namų vietose arba prieš karą pradėtuose formuoti individualių namų kvartaluose”, – rašo T. S. Butkus.

Klaipėdos laivų remonto gamyklos darbininkų nauji gyvenamieji namai Minijos gatvėje 1948 metais. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

1949-ųjų birželį Klaipėdos VK nusprendė, kad mieste reikėtų gerinti individualios statybos reikalus. O jie tuo metu buvo visai ne kokie – konstatuota, kad iš tiems metams individualios statybos kreditams skirtų 244,5 tūkst. rublių, sutarčių iki birželio vidurio buvo pasirašyta tik 27 tūkst. rublių sumai, o priemonėmis apsirūpinta iš viso tik už 7 tūkst. rublių. Konkrečiai Jūrų uostui buvo skirta 50 tūkst. rublių, tačiau jis sugebėjo išduoti tik vieną 10 tūkst. rublių dydžio paskolą.

Sprendime pabrėžta, jog tokiose įmonėse kaip „Trinyčių” fabrikas, Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, Žuvies kombinatas, Aktyvios žvejybos bazė, dar nebuvo apiforminti nė vienai individualiai statybai skirtos paskolos dokumentai. Nepatenkinamai tokie reikalai klostėsi ir kitose organizacijose.

Tad VK nusprendė įpareigoti visų anksčiau sprendime išvardintų įmonių bei jų profsąjungų vadovus vykdyti „masinę aiškinamąją veiklą individualios statybos klausimu”. Taip pat įmonių vadovams kartu su Komunaliniu banku nuodyta vykdyti kasdieninę tokių paskolų dokumentų tvarkymo kontrolę.

Papildomai įmonėms buvo nurodyta padėti darbuotojams, jau praėjusiems tokias statybas, medžiagomis, transportu ir stalių dirbtuvių paslaugomis. Nurodymą padėti tokiems žmonėms apsirūpinti statybinėmis medžiagomis gavo ir Miesto planavimo komisijos pirmininkas drg. Prekevičius.

Po poros savaičių VK sukūrė ir individualių namų priežiūros komisiją, kurios pirmininku buvo paskirtas Miesto planavimo skyriaus atstovas, tikriausiai tas pat drg. Prekevičius. Šiai komisijai buvo pavesta prižiūrėti, kad tokie namai ir jų sklypai būtų tvarkingi ir laiku remontuojami,  prižiūrimi ir kt.

Prie individualios statybos klausimo VK sugrįžo 1950-ųjų balandį ir konstatavo, kad praėjusių metų planas buvo įvykdytas tik 73,6 proc. Kaltininkais dėl tokios padėties buvo įvardintos didžioji dalis organizacijų, kurios nepaisant duoto nurodymo, tokius kreditus gavusiems savo darbuotojams nepadėjo nei medžiagomis, nei transportu. Kaip konkretūs tokio abuojumo pavyzdžiai buvo įvardinti Priešgaisrinės apsaugos viršininkas drg. Kulikovas ir geležinkelio viršininkas drg. Popovas.

Tad VK dar kartą įpareigojo organizacijas teikti tokią pagalbą, taip pat atsakingai patikrinti asmenis, prašančius kreditų individualiai statybai. Taip pat buvo nutarta sukurti techninės priežiūros ir konsultacijos grupę, į kurią paskirti miesto vyriausiasis architektas Albertas Cibas, vyriausiasis Miesto komunalinio ūkio inžinierius drg. Žalkauskas ir architektūros inspektorius, inžinierius drg. Baranauskas.

Vyriausias Klaipėdos miesto architektas Albertas Cibas darbo kabinete. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

A. Cibas papildomai buvo įpareigotas užtikrinti galimybę įsigyti tipinius individualios statybos projektus.

Buhalterė dingo su stambia suma

Ne ką geriau tuo laiku mieste buvo ir su gyvenamojo fondo remonto reikalais. 1949-ųjų birželį priimtame kitame VK sprendime konstatuota, jog Miesto gyvenamojo fondo valdybos Remonto ir statybos kontora planą įvykdė 80 procentų: einamojo remonto plano vykdymo rodiklis siekė 70 proc., o kapitalinio – vos 55 proc.

Buvo nustatyta ir tokio žemo plano vykdymo priežastis – Miesto gyvenamojo fondo valdybos vedėjas drg. Lobago silpnai vadovavo savo ūkiui ir mažai skyrė dėmesio, kad kontoroje būtų įdarbinti kvalifikuoti kadrai. Papildomai nurodyta, jog žemus kapitalinio remonto rodiklius lėmė techninė dokumentacija.

Negana to, buvo atskleistas faktas, kad esant dideliems kontoros debitoriniams įsiskolinimams jos buhalterė drg. Bereznkina sugebėjo iš kasos gauti 10 000 rublių grynaisiais ir pasislėpė su visais pinigais. O tais metais Sovietų sąjungoje vidutinė alga siekė 569 rublius…

Už visus šiuos reikalus kontoros viršininkui drg. Melichovui VK pareiškė griežtą papeikimą ir nurodė parengti tokį kapitalinio remonto grafiką, kad planas būtų įvykdytas iki 32-ųjų socialistinės spalio revoliucijos metinių. O pačios valdybos vedėjas buvo įpareigotas visus trūkumus pašalinti „per trumpiausią laikotarpį”.

Papildomai drg. Lobago gavo nurodymą pirmiausiai remontuoti butus, kuriuose gyveno kare žuvusių karių artimieji bei karo ir darbo invalidai, taip pat – demobilizuoti kariai. Atskirai nurodyta, kad prioriteto tvarka turi būti suremontuoti avarinės būklės namai Ligoninės g. 7 ir Pergalės (dabar – Tiltų) g. 25.

1949 m. birželį VK nusprendė perduoti laivų remonto įmonei pusiau sugriautus namus P. Cvirkos (dabar – Turgaus) g. 30, Mažoji Smilties g. 4 ir Sportininkų g. 47, kad ji juos atstatytų. Atstatymo darbus nurodyta pradėti ne vėliau kaip trečią 1949-ųjų ketvirtį.

Tačiau ir praėjus 32-osioms socialistinės spalio revoliucijos metinėms reikalai kapitalinio remonto srityje nebuvo itin pasitaisę. Lapkričio 22-ąją VK konstatavo, kad XIV Miesto liaudies deputatų tarybos sesijos sprendimas iki gruodžio 5 d. įvykdyti gyvenamojo fondo kapitalinės statybos planus „yra ties neįvykdymo grėsme” – lapkričio 20 d. buvo atlikta tik 69 proc. darbų už 1,01 mln. rublių iš numatytos 1,476 mln. rublių sumos.

Šįkart tokios netvarkos priežastimi buvo vadinami sutarčių nesilaikiusios statybinės organizacijos, o jų vadovai bei profsąjungos dar sulaukė miesto valdžios priekaištų ir dėl to, kad nerengė socialistinių lenktynių tarp darbuotojų.

Prasčiausiai iš penkių sprendime išvardintų statybinių organizacijų planą buvo įvykdęs Remonto ir statybos specmontažas – organizacija atliko tik 22 proc. darbų. Geriausiai darbavosi dar vasarą velnių gavusi Miesto gyvenamojo fondo valdybos Remonto ir statybos kontora. Tačiau ir jos plano įvykdymo rodiklis siekė tik 82 proc.

Savo sprendimu VK drg. Lobago, valdybos vyr. inžinierių drg. Berliutą ir visus kitus statybinių organizacijų vadovus asmeniškai įpareigojo užtikrinti, kad darbų planas būtų įvykdytas iki gruodžio 15-osios. Taip pat perspėjo, kad neįvykdžius šios užduoties VK bus priverstas spręsti dėl tolesnės galimybės šiems asmenims užimti tokias vadovaujančias pareigas. Sprendimas neapsiėjo ir be nurodymo rengti socialistines lenktynes.

Eksprokuroro ir teisėjo schemutė

Tarp įslaptintais buvusių 1950-ųjų VK dokumentų yra tų metų sausų vykusio LTSR ministrų tarybos posėdžio protokolo išrašas. Jame rašoma, kad ministrai svarstė dar 1949 m. rugpjūtį Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos priimta sprendimą dėl butų keitimosi tarp piliečių Steponavičiaus ir Tabanovo.

Išraše konstatuojama, kad aptarus Teisingumo ministerijos laišką, Klaipėdos miesto VK paaiškinimą bei tyrimo medžiagą, ministrai konstatavo, jog liaudies teisėjo Steponavičiaus ir buvusio prokuroro Tabanovo sugalvoti butų mainai turėjo „akivaizdų fiktyvų charakterį”. Juo esą buvo siekiamą apeiti įsakymą, pagal kurį teisė skirstyti laivus butus priklausė tik tuo besirūpinusiems organams, ir jei nuomininkui dėl kokių nors priežasčių nebereikėjo paskirto buto, jis turėjo pastarąjį perduoti būtent tokiai organizacijai.

„I Klaipėdos poskyrio liaudies teisėjas drg. Eigmantas spręsdamas šią bylą nepakankamai išsiaiškino Steponavičiaus ir Tabanovo keitimosi butais motyvus. Į tokias aplinkybes neatkreipė dėmesio ir bylą nagrinėjęs Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas. Visiškai nepagrįstas yra Teisingumo ministerijos laiškas dėl neteisėto Steponavičiaus ir Tabanovo sandorio. Ministerija aiškiai prisitaikėliškai pažiūrėjo į įstatymo pažeidimus. Klaipėdos miesto vykdomo komiteto atstovas turėjo pilną teisę Gyvenamojo fondo valdybai neišduoti orderio Steponavičiui apsigyventi Tabanovo bute ir imtis priemonių, kad būtų atkurta įstatymais numatyta tvarka. Be to, Vykdomasis komitetas neturėjo teisės svarstyti šio klausimo savo posėdžio metu nesulaukus Aukščiausiojo Teismo sprendimo ir tuo labiau kelti klausimą dėl drg. Steponavičiaus atleidimo iš užimamų pareigų, nes tokio klausimo sprendimas nepriklauso vietinių valdžios organų kompetencijai”, – dėstoma posėdžio išraše.

Nepaisant tokių grėsmingų išvadų posėdžio metu ministrai nusprendė tiesiog „atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį” į netinkamą požiūrį vertinant neteisėtus liaudies teisėjų veiksmus, o Klaipėdos miesto VK pirmininkas Jonas Kardaševičius turėjo atkreipti dėmesį, kad jo vadovaujama institucija neturi teisės atleidinėti liaudies teisėjų.

Gyveno ir avariniuose namuose

Net nėra abejonių, kad teisėjo ir eksprokuroro sugalvoti „mainai” tikrai vyko ne dėl kokios nors pašiūrės. O 1950-ųjų sausio VK sprendimas liudija, kad tuo metu kai kurie klaipėdiečiai gyveno net karo metu smarkiai apgriautuose namuose, kurių būklė buvo avarinė.

Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Įvertinęs specialios komisijos pateiktus duomenis VK tada nusprendė iš 29 tokių namų iš viso iškeldinti 73 klaipėdiečių šeimas. 34 iš jų nurodyta iškelti pirma eile, o Miesto gyvenamojo fondo valdybai buvo uždrausta išduoti orderius butams kitiems gyventojams tol, kol būstu nebus aprūpintos minėtosios šeimos.

Taip pat šiai valdybai buvo nurodyta minėtuosius namus, kuriuos dar galima suremontuoti, įtraukti į atitinkamus 1950-ųjų planus, o jau neberemontuotinius, tokius kaip Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 6, nugriauti ir išbraukti iš balanso.

O kovo pradžioje vykdydamas dar prieš keturis mėnesius priimtą LTSR ministrų tarybos nutarimą VK nusprendė surašyti visą gyvenamąjį fondą, kuris gyventojams priklausė nuosavybės teise. Toks surašymas turėjo būti vykdomas ir Klaipėdos miesto VK tuo metu administruotose Nidos, Preilos bei Juodkrantės gyvenvietėse ir Giruliuose. VK įpareigojo visų miesto įmonių vadovus šiam darbui deleguoti „raštingus, atsakingus atstovus”.


    2022-09-24

    Vienas komentaras apie “Klaipėdiečio teisėjo ir eksprokuroro „varkę” pridengė ir teismai, ir ministerija”

    1. AvatarDalia Jurkutė Žukienė (IP: 86.100.53.185)

      Ką gi galima daugiau rašyti nei girti žurnalistą Martyną Vainorių kad jis suranda laiko sėdėti archyvuose ir atrasti-skaityti-skelbti 60-80 metų senumo Klaipėdos miesto istoriją. Ačiū jam su didžiausia pagarba.. Aš jau gyvenau tuo laiku Klaipėdoje. Daug ką prisimenu. Mano tėtis tuo laiku jau dirbo Klaipėdos miesto notaru (Kurpių gt. kontora buvo) o paskui ir advokatu pirmuoju Tai šaunusis mano tėtis JUOZAS JURKUS…
      Skaitykit M. Vainoriaus straipsnius, perskaitę siūlykite ir kitiems tai padaryti. Atkreipkit dėmesį į įvairių viršininkų pavardes. Beveik visur buvo rusų tautybės.Ir tai vyravo ne tik jūros laivyne..
      Prisimenu ir žinau, kad darbštuoliai LIETUVIAI sugebėjo po karo griuvėsiais paliktas plytas, statybines medžiagas su karučiais veždavo ten kur statydavo patys sau namus Pvz. Prie geležinkelio bėgių .prie Poilsio parko pastatyti namai ir kitur…
      Kovojome atgavome NEPRIKLAUSOMYBĘ, savo gražią lietuvių kalbą… Didžiuokimės, džiaukimės… Draugaukime visi, saugokime savo TĖVYNĘ – savo miestą Klaipėdą…

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt