Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2022-10-01 |
2019 metų balandžio 28-ąją, per Atvelykį, Varėnos kultūros centro siela laikyta šio centro vyriausioji etnografė Lina Būdienė pasitraukė iš gyvenimo. Ši tragedija sukrėtė varėniškius: niekas negalėjo suprasti, kodėl daugybės renginių įkvėpėja ir vedėja, kelių etnografinių ansamblių vadovė, besišypsanti, atvira ir atjaučianti Lina Būdienė tam ryžosi. Netrukus pradėjo aiškėti, kad šiam baisiam sprendimui ryžtis L. Būdienę pastūmėjo internetiniai sukčiai, išvilioję iš jos ne tik visus šeimos pinigus, bet dar ir privertę skolintis iš banko bei giminių.
Moteris, kurią pavadinome Katerina, nenorėjo atskleisti savo identiteto. Pensininkė gyvena viena. Ji serga širdies ligomis, kurios prasidėjo po to, kai moteris neteko ne tik visų savo santaupų bei įklimpo į skolas, bet prarado ir ilgalaikį santykį, kurį ji laikė tikra ir nuoširdžia draugyste. Ji taip pat pateko į internetinių sukčių pinkles. Dabar moteris gyvena skurdo sąlygomis. Ji sako, kad įvykdžius visus finansinius įsipareigojimus per mėnesį pragyvenimui jai lieka mažiau nei 100 eurų, o sunkiai susirgus galėjo pasitikėti tik draugų, kurie atnešdavo sultinio, geranoriškumu.
„Aš tik noriu suspėti grąžinti visas skolas”, – prisipažįsta 80 metų moteris.
Katerinos draugai nežino, kas nutiko. O Linos Būdienės istoriją mums papasakojo jos sūnus Laurynas.
Šios ypač sunkiai gaunamos istorijos tapo pradžia tarptautinio tyrimo, kurio metu Lietuvos ir Slovakijos žurnalistės Irma Bogdanovičiūtė ir Lenka Haniková išsiaiškino nematomą realybę – internetinio sukčiavimo mastai didžiuliai, tačiau ikiteisminiai tyrimai užgesinami, bankų saugos sistemos nesuveikia laiku, o iš dideles kančias patyrusių žmonių ir jų artimųjų šaipomasi visuomenėje, žiniasklaidoje ir teisėsaugos institucijose.
Romantinis sukčiavimas pasislepia nusikaltimų paraštėse, o nukentėję su nelaime paliekami tvarkytis vieni, skausmą slėpdami net nuo artimiausių žmonių.
Linos Būdienės sūnus Laurynas Būda pasidalino mamos laišku, kurį jis rado po mamos savižudybės. Ant languoto popieriaus mėlynu tušinuku dailia rašysena buvo surašytas tekstas, kurį net ir patyrusiems žurnalistams skaityti buvo emociškai sunku. Išsamus, sąmoningo žmogaus laiškas sukrėtė. Skaitant jauti, kad aktyvi, kūrybinga ir savo bendruomenę subūrusi moteris buvo visiškai palaužta nusikaltėlių.
„Baisiausia yra tai, dėl ko ir pasitraukiau iš šio gyvenimo – aš praradau visus mūsų šeimos pinigus už parduotą butą ir dar likau skolinga žmonėms – priešmirtiniame laiške rašė L. Būdienė. – Aš bandžiau atgauti savo prarastus pinigus, bet tik dar labiau įklimpau į skolas. Labai prašau man skolinusių žmonių pasigailėti mano artimųjų, nes jie tikrai nieko nežinojo nei apie mano prarastus pinigus, nei apie mano skolas“.
Moteris laiške nurodė žmones, pavogusius iš jos šeimos santaupas – jų vardus, pavardes, sąskaitų numerius ir pavogtas sumas.
„Aš patikėjau šiais žmonėmis, o jie manimi pasinaudojo“, – rašė L. Būdienė.
Nors nuo tragedijos praėjo daugiau nei treji metai, Linos šeima vis dar jaučia gėlą ir neišmatuojamą skausmą. Ir tikriausiai jaus visada. Tačiau nepaisant to, Linos Būdienės sūnus Laurynas sutiko pasidalinti šeimos istorija tam, kad nematomos ir nesuskaičiuojamos šių nusikaltimų aukos turėtų balsą, be kaltės ir gėdos jausmo pasakojantį, kas iš tiesų nutiko.
„Išpažįstu vertybes ir gyvenu vertybėmis. Tautiškumas, katalikiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas ir inteligentiškumas – bandau tai suderinti ir tuo gyventi,“ – sako jaunas vyras.
Laurynas šiais metais baigė Vilniaus universitetą. Jis yra Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro referentas, Ateitininkų federacijos valdybos narys. Laisvalaikiu veda renginius, dainuoja. Pamilti sceną ir liaudies dainas jį išmokė mama Lina.
„Kai kam mes buvome kaip pavyzdys, kaip turi bendrauti sūnus su mama. Ji buvo širdies žmogus. Savo drauges gelbėjanti iš priklausomybių, visada visiems padedanti“, – apie mamą pasakoja Laurynas.
Mamos savižudybė ir šeimos finansinė situacija, kurioje suprato atsidūręs, tuo metu apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom. Vos devyniolikos vaikinas turėjo skubiai ieškoti darbo ir grąžinti skolas, tęsti mokslus, padėti tėčiui ir sau psichologiškai.
„Atrodė, kad jeigu aš dabar pasiduosiu, tai jai bus dvigubas skausmas. Tikiu, kad ji jaučia viską danguje”, – sako Laurynas.
Sunkiu metu jis kreipėsi psichologinės pagalbos.
„Turėjau daug psichologinės pagalbos ir išgyvenau“, – sakė pašnekovas.
Laurynas skyrė daug laiko ir tam, kad išsiaiškintų, kaip sukčiai pasiekė tragiškos atomazgos. Jis pasakoja, kad pirmoji sukčių žinutė mamai buvo komentaras po mamos nuotrauka socialiniame tinkle. Po kelių dienų jie jau parašė jai asmeninę draugišką žinutę. Moteris buvo aktyvi socialiniame tinkle, ji bendraudavo su bendruomene, kolegomis, taip pat ir nepažįstamais žmonėmis.
Sukčius prisistatė „užsienio verslininku”. Užsimezgė draugiškas dialogas. Žinutes jis rašė kasdien ir pasitikėjimo, draugystės santykį kūrė bent porą mėnesių.
Lauryno tėvai tuo metu turėjo didelę svajonę – pasistatyti naują šeimos namą. Jie pardavė butą, kad galėtų pinigus skirti naujam būstui. Laurynas mano, kad mama galbūt pasidalino geromis naujienomis su savo draugu internete.
„Kaip tik tuo metu ir prasidėjo visa ta istorija. Tas jos draugas atseit atsidūrė ligoninėje, buvo gydomas, bet dėl kažkokių finansinių bėdų užšaldė jo banko sąskaitas“, – pasakojo vyras.
Nusikaltėlis sukūrė istoriją, kad banko sąskaitas galima „atšaldyti” tik jei jose yra 10 tūkstančių eurų. Jis esą turįs 8 tūkstančius ir prašė Linos paskolinti trūkstamus porą tūkstančių, o „atšaldęs” sąskaitas teigė iškart juos grąžinsiąs.
Pasitikėjimo santykis jau buvo sukurtas, tad moteris nusprendė padėti į bėdą patekusiam draugui. Maža to, „verslininko“ advokate prisistačiusi moteris pateikė Linai finansinius dokumentus, įrodančius, kad sąskaitose tikrai yra nurodytos sumos ir verslininkas tik susiduria su laikinais sunkumais. Dabar aišku, kad dokumentai buvo suklastoti.
Katerinos draugas „Somalio gydytojas” kūrė romantinį santykį. Tarp švelnių, atidžių žinučių po truputį įpindavo tokias, kurios turėjo kelti Katerinai užuojautą ir gailestį. Vyras pasakodavo, kad meldžiasi koplyčioje, kad tenka dalyvauti pašarvoti jo draugus kariškius, kurie žuvo. Kad kasdien Somalio gatvėse vyksta sprogimai ir susišaudymai ir jis, nors myli savo darbą, jau pavargo nuo nuolatinio pavojaus. „Gydytojas” norėtų nutraukti darbo sutartį ar bent jau išvykti atostogų, aplankyti vaikus Jungtinėse Valstijose ir Kateriną Lietuvoje. Tačiau korumpuoti vadai neleidžia, reikalauja užstato, kurio jis negali sumokėti. Jo atlyginimas pervedamas į kortelę, kurios aktyvuoti Somalyje neįmanoma. Gal Katerina galėtų trumpam paskolinti pinigų ir padėti jam išeiti iš šios beviltiškos padėties?.. Jis tikrai grąžinsiąs, kai tik grįš į JAV. Katerina ėmė po truputį siųsti pinigus. Pirmiausiai – savo santaupas, vėliau skolinosi iš draugų, banko ir kredito unijos.
Tačiau tai buvo tik schemos pradžia. Vėliau nusikaltėliai perėjo prie brutalių psichologinio spaudimo metodų.
Laurynas pasakoja, kad laikui einant „verslininko” liga esą komplikavosi.
„Jo advokatė rašė, jog taip išėjo, jog mama yra vienintelis žmogus, su kuriuo jis bendrauja, jis neturi šeimos. Ir kad tik ji gali jam padėti. Jei perves dar 2 tūkstančius, jis galės išeiti iš ligoninės ir pasveikęs galės grąžinti pinigus. Bet jei neperves pinigų, tai ne tik kad paliks žmogų bėdoje. Be tų pinigų jis negalės atsišaldyti banko sąskaitos ir ji tada neatgaus savo pinigų, kuriuos siuntė anksčiau“, – pasakoja Laurynas.
Visąlaik tiek „verslininkas”, tiek „teisininkė” užtikrindavo, kad šiuos pinigus tik skolinasi. Viskas iškart bus grąžinta, kai „verslininko” sąskaitos bus atblokuotos.
Greitai šeimos santaupos baigėsi. Moteris prasitarė savo draugui, kad nebegali jam daugiau paskolinti. Laurynas pasakoja, kad keisto sutapimo dėka tuo metu mamai buvo pasiūlyta galimybė investuoti į kriptovaliutas. Su Lina susisiekė rusakalbis kriptovaliutų agentas, jai buvo sukurta prieiga prie FXNOBEL platformos, kurioje ji matė savo investicijų rezultatus. Investavusi pirmuosius 500 eurų po kelių dienų ji gavo maždaug 100 eurų pelną. Pinigai buvo tikri – pelnas atsispindėjo banko sąskaitos išraše. Tuomet ji ėmė investuoti didesnes sumas. „Kriptovaliutų agentas” su ja bendraudavo kasdien, palaikydavo, skatindavo ją ir džiaugėsi jos sėkme.
Laurynas pasakoja: „Jai siūlė investuoti dar 5000 eurų, nes esą iš viso investavusi 10 000 eurų ji išeis su dar didesne grąža. Jai pateikė apskaičiavimus, kad jei išeis investavusi 5000 eurų, patirs nuostolį, o jei investuos 10 000 eurų, išeis su pliusu. Galiausiai ji investavo dar 5000 eurų.“
Paskutinį mėnesį abiejų nusikalstamų istorijų dinamika pasiekė kulminaciją, o psichologinis spaudimas Linai Būdienei tapo ypač intensyvus. „Užsienio verslininkas“ vėl pateko į bėdą, jam reikėjo daugiau pinigų. „Kriptovaliutų agentas“ ragino investuoti vis daugiau – juk negalima pasitraukti, kai taip sekasi! Moteris ėmė skolintis iš draugų, sakydama, kad skolinasi namo statybai. Laurynas pasakojo, kad nusikaltėliai, norėdami ištraukti pinigus, baugino mamą.
„Jie jai atsiuntė jos tėvų kapų nuotrauką. Vėliau aš bandžiau galvoti, iš kur jie turi tą nuotrauką. Galbūt ji pati buvo tą nuotrauką nusiuntusi anksčiau. Turbūt jie pajuto, kokioje nestabilioje būsenoje ji yra. Jie siuntė jai jos tėvų kapų nuotrauką, turbūt norėdami parodyti, kad jie yra šalia“, – pasakoja Laurynas.
Katerina pasakojo, kad Kalėdiniu laikotarpiu iš „gydytojo” gavo pribloškiančią žinutę. Jis – Vilniaus oro uoste, sulaikytas! Vyras rašė norėjęs nustebinti ją ir atšvęsti Kalėdas kartu, tačiau dėl nesusipratimo buvo sulaikytas. Jis vertė Kateriną jam padėti – pareigūnai esą reikalauja 3000 eurų, kad paleistų „gydytoją” į laisvę. Juos Katerina turi kuo greičiau rasti ir atnešti į sutartą vietą.
Moteris pasakojo, kad buvo šokiruota, nes anksčiau pagarbus „gydytojo” tonas dabar buvo įsakmus ir grubus. Moteris nepasimetė – paskambino į visas jos miesto ligonines ir išsiaiškino, kad tokio ligonio nėra. Tačiau ši ataka ją labai išgąsdino.
Po truputį spausdami auką nusikaltėliai iš Lauryno šeimos pavogė apie 30 tūkstančių. Katerina sakė netekusi beveik 40 tūkstančių eurų.
Buvęs Lietuvos bankų asociacijos Finansinių nusikaltimų prevencijos skyriaus vadovu dirbęs Audrius Šapola sako, kad prieš moteris naudojami socialinės inžinerijos metodai – profesionalus psichologinis spaudimas, o nusikaltėliai veikė pagal romantinio ir investicinio sukčiavimo schemomis.
Romantinio sukčiavimo atvejais nusikaltėliai, apsimetę „personažu” socialiniame tinkle, kuria ilgalaikį santykį su savo auka, įgauna jų pasitikėjimą. Jie susikuria netikras paskyras socialiniuose tinkluose, išgalvoję vardus ir pavogę nuotraukas iš tikrų žmonių paskyrų, ir per tokias paskyras ieško aukų. Nusikaltėliai veikia pagal iš anksto sugalvotus ir atidirbtus scenarijus.
Pasak specialisto, dažniausiai tai būna vienas iš trijų personažų: Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų kareivis, naftos platformų darbuotojas, dirbantis toli Šiaurės jūroje arba po pasaulį keliaujantis verslininkas. Lietuvoje sutinkami visi trys dažniausi personažai, o Slovakijoje visi fiksuoti nusikaltimai padaryti apsimetus JAV karinių pajėgų kareiviu.
Už netikro profilio veikia žmogus ar jų grupė, dažniausiai tai – gerai organizuoti nusikaltimai. Pirmiausiai pagal tai, ką auka viešina socialiniuose tinkluose, nusikaltėliai išsiaiškina, ką ji mėgsta, kokiose šalyse lankėsi, kokias knygas skaito, kaip leidžia laisvalaikį. Vėliau šias žinias jie panaudoja pokalbyje.
„Man patinka ši daina“, – gali parašyti „gydytojas” ir atsiųsti būtent tą, kurią jo auka buvo paviešinusi prieš kelis metus.
Veronika Tóthová, su romantinio sukčiavimo aukomis dirbančios nevyriausybinės organizacijos IPčko.sk Slovakijoje koordinatorė ir psichologė, sako, kad nusikaltėliams sukurti pasitikėjimo santykį nesudėtinga, nes kiekvienas iš mūsų trokštame dėmesio, meilės, visi norime būti pastebėti, vertinami, pagirti ir tai yra normalu.
Pirmiausiai rečiau, o vėliau – kasdien personažas rašo žinutes. Jis domisi, kaip praėjo aukos diena, kuo ji gyvena, kas jai kelia nerimą, kas džiugina – nusikaltėlis bendrauja taip, kaip bendrauja draugai ar mylimi žmonės. Jis domisi ir aukos šeimine padėtimi ir, jei moteris ar vyras vieniši, ima rodyti kasdienį dėmesį ir mergintis. Šie nuolatiniai pokalbiai gali trukti porą mėnesių ir daugiau. Ir tik po to sukčiai ima prašyti pinigų.
Zuzana Juráneková, asociacijos IPčko specialistė, pabrėžia, kad moterims apvogti skirtose schemose nusikaltėliai kuria emocinį artumą su auka, o vyrus apgaudinėjantys nusikaltėliai, apsimetę personažais – moterimis dažniau gundo, stengiasi sužadinti aukos seksualinius lūkesčius.
Miroslavas Šlezingeris, dirbantis su romantinio sukčiavimo aukomis informaciniame biure prie Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, akcentuoja, kad nusikaltėlis stengiasi santykį išlaikyti kaip galima ilgiau.
Kai pasitikėjimas ir draugystė sukuriami, personažas staiga praneša, kad netikėtai pateko į bėdą ir jam staigiai reikalingi pinigai. Per klaidą užblokavo jo sąskaitas, jis susirgo ir reikia pasiskolinti pinigų gydymui, reikia mokėti pinigus „blogiems” korumpuotiems žmonėms ar išmuitinti siuntinį pasienyje. Personažai prašo paskolinti lėktuvų bilietams, kad galėtų atvažiuoti aplankyti draugės ar mylimosios. Ir visada tikina – pinigai bus grąžinti, kai tik laikina problema išsispręs ir sąskaitos ar kortelės bus atblokuotos.
Psichologė Veronika Tóthová paaiškina labai svarbią tokių nusikaltimų pusę – „personažas” po kelių mėnesių kasdienio bendravimo jau yra tapęs aukos draugu. Tad nukentėję skolina pinigus į nelaimę patekusiam bičiuliui, o ne svetimam žmogui iš interneto. „Meilės“ santykių atveju pinigai taip pat tampa antraeiliu dalyku – žmonės investuoja į mylimojo saugumą, sveikatą, gerovę, į būsimą susitikimą ir gyvenimą kartu. Tuo nusikaltėliai ir pasinaudoja.
Rugpjūčio pradžioje Slovakijoje garsiai nuskambėjo istorija, kai moteris, apvogta JAV kareiviu apsimetusiais romantiniais sukčiais, neteko 110 tūkstančių eurų. Tokie atvejai nėra vienetiniai.
Tragiškoje Linos Būdienės istorijoje po romantinio sukčiavimo nusikaltėliai, pasinaudoję jos pažeidžiamumu, įstūmė moterį į investicinio sukčiavimo tinklą. Laurynas mano, kad tai – tie patys žmonės, nes „investavimo agentai” atsirado kaip tik tada, kai moteris suprato buvusi apgauta „verslininko”. „Čia gali greitai užsidirbti!” – jai buvo pranešta. To tik ir reikėjo išsigandusiai moteriai, kuri norėjo kuo greičiau grąžinti prarastus pinigus į šeimos sąskaitą.
Taip nutinka dažnai – naujieji draugai, mylimieji ar mylimosios pasiūlo investuoti į esą sėkmingai veikiančias platformas. Nusikaltėliai labai gerai pasiruošia tokioms schemoms. Sukuriamos veikiančios internetinės investavimo svetainės, mobiliosios programėlės, kurioms užsakoma reklama internetinėse paieškų sistemose, tad bet kas gali jas rasti. Aukoms siunčiami suklastoti dokumentai, o investavimo pradžioje žmonės gauna realią grąžą. Žmogus visiškai įtikinamas, kad pelnas bus ir jam atrodo, kad turi tam pakankamų įrodymų – realiai banko sąskaitoje augančius skaičius.
Žmogus investuoja tol, kol turi pinigų. Pinigai būna sutaupyti, pasiskolinti. Kai kuriais atvejais – iš bendrovių, kurios skolina pinigus, kartais „pasiskolinama“ darbdaviui nežinant iš įmonės sąskaitos, jei žmogus dirba tokioje pozicijoje kaip buhalterija ar finansų skyrius ir gali atlikti bankinius pavedimus, pasakoja Audrius Šapola.
Pasak jo, apgautieji, nusprendę baigti investuoti ir pasiimti uždirbtus pinigus, yra nusikaltėlių įvaromi į desperaciją – „platformos“ reikalauja mokėti papildomą mokestį, be kurio uždirbti pinigai nebus pervesti. Taip išviliojama dar daugiau pinigų. O kai žmogus nebeturi pinigų, sukčiai dingsta – nebeatsiliepia telefonu, panaikinami investiciniai nukentėjusio profiliai, nebeatsakoma į elektroninius laiškus.
Ir tai tik pirmasis nusikalstamos schemos etapas. Antrasis prasideda tada, kai praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiui su apgautuoju susisiekia advokatu ar teisėsaugos pareigūnu prisistatantis žmogus ir praneša, kad teisėsauga išsiaiškino didelę investavimo sukčių gaują. Tyrimo eigoje jie esą pamatė, kad galima susigrąžinti visus pinigus. Žmogus vėl turi mokėti – advokatui už dokumentų paruošimą, ieškinio pateikimą. Jam yra siunčiami suklastoti dokumentai su parašais ir antspaudais. Viskas atrodo labai įtikinamai. Investavimo sukčiavimo nuostoliai gali būti iki kelių šimtų tūkstančių.
Sukčiai psichologiškai labai stipriai spaudžia savo aukas, nukentėjusysis išgąsdinamas ir priverčiamas tikėti išgalvotomis istorijomis.
„Jie skambina ryte, per pietus, vakare. Jie žino vaikų vardus, kuo auka dirba, kuo užsiima – jie šneka apie viską. Tie žmonės labai gerai išmano psichologiją, jie yra paruošti”, – kalba Audrius Šapola.
Antroji priežastis, kodėl nusikaltėliams pavyksta išvilioti pinigus net ir tada, kai nukentėjęs supranta, kad jį apgavo – praradę dideles pinigų sumas žmonės tampa labai pažeidžiami. Jie ima abejoti savimi, nepasitikėti savo aplinka, jaučiasi nesaugūs ir silpni. Būtent todėl nusikaltėlių schemos tęsinys, kai aukai paskambina teisėsaugos pareigūnu apsimetęs nusikaltėlis, veikia taip gerai – tai suteikia nukentėjusiajam viltį, kad slegiančią problemą galima išspręsti ir kad jam padės. Tai pažadina žmogaus tikėjimą ir jis vėl beatodairiškai siunčia pinigus.
„Tai yra baisu”, – sako A. Šapola.
Suklastota investicinė platforma FXNOBEL, kurioje nusikaltėliai įtikino investuoti Liną Būdienę, iki šiol veikia. Ji yra įtraukta į Lietuvos banko subjektų, neturinčių teisės Lietuvoje teikti finansinių ir investicinių paslaugų, sąrašą, tačiau iki šiol jas teikia.
Laurynas su mamos laišku ir jos telefonu nepraėjus nė parai po tragedijos nuėjo į Varėnos policijos nuovadą. Mamos kūnas dar nebuvo pašarvotas, o telefonas cypė nuo nusikaltėlių žinučių – Lina Būdienė sukčiams kitą dieną buvo žadėjusi pervesti pinigų, tad jie aktyviai ją teberagino.
Nusikaltimas vyko realiu laiku. „Tiesiog imk ir tirk – sako Laurynas. – Galvojau, nuvešiu laišką, o vėliau galėsiu ateiti apklausai. Bet tyrėja sugalvojo mane tą patį rytą apklausti.“
Jis tikėjosi, kad tyrėja Danguolė Arbutavičienė skubiai imsis darbo. Tačiau ši tik po mėnesio paskambino ir paklausė, kaip atrakinti mamos telefoną, kad galėtų paskaityti sukčių žinutes. Laurynas sako, kad tyrėja jį bandė įtikinti, jog mama nusižudė ne dėl to, kad sukčiai iš jos išviliojo visus pinigus, bet dėl to, kad turėjo rūpesčių darbe, šeimoje, sveikatos problemų. Kai jis bandė prieštarauti, sakyti, jog mama pati nurodė, kas ją privertė taip pasielgti, nurodė asmenis, tyrėja atsakė taip, kad jis pritrūko žodžių.
„Tada ji man pasakė: tu matai tas pavardes? Tu žinai, kiek kainuoja tarptautiniai tyrimai, vertimai ir kiek tai užtrunka? Aš daugiau neturėjau žodžių“, – sako Laurynas.
Tyrimas buvo nutrauktas. Laurynas skundė šį sprendimą, tačiau po kelių mėnesių prokuroras Juozas Valickas patvirtino sprendimą tyrimą nutraukti.
Nusiuntėme klausimus tyrėjai Danguolei Arbutavičienei, prokurorui Juozui Valickui. Nė vienas iš pareigūnų mums neatsakė. Penkis kartus kreipėmės į Lietuvos policijos atstovus norėdami ir be šio konkretaus atvejo išsiaiškinti, kaip tiriamos romantinio ir investicinio sukčiavimo bylos, kiek ikiteisminių tyrimų pradėta, kiek baigta, kiek nutraukta, koks pareigūnų pasiruošimas ir kompetencijos bei kas daroma, kad jos būtų aukštesnės.
Policijos atstovas Ramūnas Matonis el. paštu mums trumpai atsakė, kad konkrečios statistikos nėra, o tyrimus išsamiau gali komentuoti tik vadovaujantys prokurorai.
Kadangi J. Valickas neatsakė į mūsų klausimus, kreipėmės į Generalinę prokuratūrą. Prokuratūros atstovė Erika Matonienė el. paštu patvirtino, kad statistika ir duomenys apie nusikaltimus nerenkami, todėl negali komentuoti ar apibendrinti tokio pobūdžio nusikaltimų. Prokuratūros atstovė taip pat pabrėžė, kad itin reikšmingos aplinkybės sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo yra nusikalstamos veikos įvykdymo vieta ir nusikaltėlių pilietybė, o pagal LR baudžiamąjį kodeksą pilietis atsako už nusikalstamas veikas, įvykdytas Lietuvos valstybės teritorijoje.
Abiejų nukentėjusių moterų tyrimų išvadas paprašėme pakomentuoti advokatės Astos Astrauskienės, advokatų profesinės bendrijos „Spectrum legis“ narės.
„Net nebuvo pradėta aiškintis, kas tai padarė, – kalbėjo advokatė. – Vertinant generalinio prokuroro rekomendacijas tokios kategorijos bylose labai aiškiai yra pasakyta, kad būtina tirti ne tik nukentėjusio asmens banko sąskaitų išrašus, bet reikėtų ištirti ir tų asmenų, kam buvo pervesti tie pinigai. Šiuo atveju visos sąskaitos buvo atidarytos bendroje mūsų ekonominėje erdvėje: Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Tikrai nebuvo sunku tiesiog paprašyti papildomų duomenų iš šių valstybių.“
Į teisėsaugą kreipiasi tik maždaug vienas iš dešimties apgautų žmonių.
Advokatė apibendrina, kad to priežastys ir yra atsisakymas tirti, ikiteisminių tyrimų nutraukimas.
„Užsisuka ratas žmonių nepasitikėjimo institucija, nepasitikėjimo valstybe, nepasitikėjimo pareigūnais. Kam aš ten eisiu ir gaišiu savo laiką ir gausiu tą patį rezultatą. Tai yra problema“, – akcentuoja advokatė.
Teisėsauga Slovakijoje taip pat neveda romantinio ir investicinio sukčiavimo statistikos.
Psichologė Veronika Tóthová pasakoja, kad patyrus tokią stiprią apgavystę žmogui labai sunku kuo nors pasitikėti.
„Kai žmogus suvokia, kad buvo apgautas, jis jaučia didžiulį išdavystės, kaltės, baimės, nusivylimo jausmą. Būna labai sunku žengti žingsnį ir ieškoti pagalbos. Net kalbėti apie tai reikia daug ryžto ir drąsos“, – sako psichologė.
Zuzana Juranekova pasakoja, kad kreipęsi į teisėsaugą nukentėję dažnai susiduria su neigiama nuostata ir aukos kaltinimu.
„Smerkimas, replikavimas „o ko gi tu tikėjaisi?“, tiesioginiai ar netiesioginiai, „už akių“ komentarai, lūkesčiai nukentėjusiajam. Labai norėčiau, kad jos išgirstų tokius žodžius: „Gerai, kad atėjote čia. Mes pasistengsime jums padėti kaip galime“, – sako specialistė.
Aukos kaltinimą patyrė ir Laurynas Būda. Tai nutiko policijos nuovadoje. Dabar prisimindamas apsilankymą pas tyrėją Laurynas sako, kad tai buvo viena sunkiausių jo patirčių. Tyrėja D. Arbutavičienė ne tik nusprendė apklausti netekties sukrėstą vaikiną tuoj pat. Tyrėja esą atskleidė ir auką smerkiantį požiūrį.
Laurynas pasakoja: „Patys pirmi tyrėjos žodžiai buvo tokie: Aš jau šitą istoriją girdėjau, gandas atėjo, kad tai įvyko. Ji pasižiūrėjo ir man tiesiai šviesiai pasakė: durna moteris, aš taip niekada nepadaryčiau. Ir mano mama taip niekada nepadarytų. Čia tavo klaida.“
Aukų kaltinimas ir patyčios iš nukentėjusiųjų dažnos ir žiniasklaidoje. Peržvelgėme straipsnius, publikuotus per dvejus paskutinius metus. Žurnalistų tekstuose gausu smerkiančių ir kaltinančių formuluočių. Investicinio sukčiavimo aukos aprašomos kaip ieškančios lengvų pinigų. „Pensininkės protelis”, „naivumui ribų nėra”, „garbingas amžius dar nėra proto garantas”, „akivaizdus įrodymas, kad gal ir nereikia tokio amžiaus žmonėms mokytis naudotis internetu” – tokiais atvirai besityčiojančiais sakiniais žurnalistų yra nupasakojamos nusikaltėlių apgautų žmonių situacijos.
Komentaruose nukentėjusieji vadinami kvailiais lengvatikiais ir džiaugiamasi, kad nusikaltėliai „pamokė” savo aukas.
Tyčiotis iš nusikaltimo aukos nusprendė ir Nepriklausomybės akto signataras, vienas įtakingiausių žurnalistų Lietuvoje Rimvydas Valatka. Socialiniame tinke jis moters nelaimę pavadino „kvailumu – aviškumu” ir normalizavo sukčių elgesį, pavadinęs juos „miško sanitarais”. T.y., tais, kurie padeda „miškui” klestėti.
Tokie komentarai neskatina nukentėjusių kreiptis pagalbos ir siunčia žinutę, kad jie kalti ir neturi jos tikėtis. Tai yra opi problema Lietuvose.
Tyrimas parodė, kad romantinio bei investicinio sukčiavimo atvejais skausmingas pasekmes nukentėjusiems sukuria ne tik nusikaltėlių profesionalumas. Nelaimės dalimi tampa ir vangūs ir dažnai nepakankami finansinių įstaigų veiksmai.
Bankas – stiprioji pusė santykyje su klientu. Bankai turi specialistus, gebančius atpažinti ir dirbti su nusikaltimais elektroninėje erdvėje, pavedimų stebėsenos sistemas, stebinčias įtartiną ar nebūdingą klientui elgesį. Įtardami vykstant nusikaltimą bankai privalo nedelsiant stabdyti mokėjimus, susisiekti su klientu ir pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Supratę, kad buvo apgauti, žmonės taip pat stengiasi kuo skubiau kreiptis į savo banką. Jie prašo sustabdyti pavedimus, grąžinti juos į sąskaitas.
Tyrimo metu įsigilinę į galiojančią finansų sektoriaus praktiką pamatėme, kad ne tik psichologinė, bet ir finansinė atsakomybė už prieš klientą padarytą nusikaltimą tenka pačiam klientui, o bankų komunikacija ir veiksmai – dažnai tik parodomieji.
Pirmiausiai bankuose atsidaryti sąskaitas gali bet koks žmogus. Net ir nuteistas už sukčiavimą. Daugiau nei dešimtmetį bankiniame sektoriuje dirbęs Audrius Šapola pasakoja, kad pateikę tuos pačius dokumentus ir atsakę į finansų įstaigos užduotus klausimus nusikaltėliai atsidaro ne vieną sąskaitą ir per ją leidžia pinigų srautus. Ir kol bankai atkreipia dėmesį, per tas sąskaitas jau būna „prasisukusios“ didelės sumos.
Jei finansų įstaiga dėl įvairių priežasčių atsisako suteikti bankines paslaugas, žmogus gali nueiti į kitą finansų įstaigą. Bankai tarpusavyje nesidalina juodaisiais klientų sąrašais.
Bankai turi stebėti klientų mokėjimus ir vertinti juos pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus patvirtintą įsakymą. Šiame dokumente apibrėžiama, kas yra nebūdingas klientams elgesys.
Klientas įsitraukia į veiklą, susijusią su virtualia valiuta, bet neturi daug žinių apie tai; įmokos viršija kliento galimybes; klientas atlieka mokėjimus be aiškaus ekonominio pagrindo; be aiškaus pagrindo padažnėja pinigų pervedimų iš kliento sąskaitos į kelias skirtingas nesusijusias sąskaitas – tai keli klientui nebūdingo elgesio pavyzdžiai.
Tačiau nėra bendrų reikalavimų bankams, kaip vertinti kliento elgesį ir su kuo jį lyginti. Vieni bankai palaikys tam tikrus veiksmus klientui nebūdingais, kiti – ne. Mūsų tyrimo istorijos parodė, kad net ir tais atvejais, kai moterys atlikinėjo sau nebūdingus pavedimus, bankai jų nestabdė arba stabdė per vėlai.
Pensininkė Katerina apie 10 kartų pervedė po kelis tūkstančius eurų į užsienio sąskaitas, į kurias iki šiol mokėjimų nedarė. Banko stebėjimo sistema nebūdingu pensininkei elgesiu palaikė tik paskutinį, dešimtą mokėjimą. Tačiau mums bankas teigė, kad romantinio sukčiavimo atvejais dažniausiai identifikuoja įtartinus mokėjimus.
Lina Būdienė skolinosi iš draugių, įnešinėjo grynus pinigus ir juos vedė į sąskaitas, į kurias taip pat iki šiol nėra mokėjusi. Galiausiai ji iš banko paėmė kreditą ir pervedė ir jį. Jos mokėjimų bankas taip pat nestabdė. Finansų įstaiga taip pat nekomentavo šios konkrečios situacijos. Tik informavo, kad sąskaitos papildymas grynaisiais ar lėšų pervedimas į sąskaitą užsienyje nebūtinai laikomi įtartinais veiksmais.
Pinigus sustabdyti gali ne tik bankas – siuntėjas, bet ir bankas – gavėjas. Greitas bankų komunikavimas ypač svarbus. Ir ne tik sukčiavimo atvejais, bet ir užkardant kitus nusikaltimus ar vykdant sankcijas. Tyrimo metu išsiaiškinome, kad finansų įstaigos nėra įkūrusios platformos, kurioje galėtų itin greitai susisiekti tarpusavyje. Nėra jokios „karštosios linijos“, vienijančios finansų įstaigas. Taigi, sustabdyti pinigus pinigus priimančiame banke taip pat praktiškai neįmanoma.
Kai pinigai jau nusikaltėlių sąskaitose, juos susigrąžinti galima tik tada, kai nusikaltėlis teisėsaugaus įpareigojamas grąžinti lėšas. Abiem mūsų turimais atvejais tyrimai buvo nutraukti arba nepradėti. Dėl to susigrąžinti lėšų nebeįmanoma.
Lietuvos finansų sistemos net nereikalauja, kad kliento sąskaitos numeris būtų priskirtas prie kliento vardo ir pavardės ar įmonės pavadinimo. Tuo pasinaudojo operacijos „Octopus” metu sulaikyti nusikaltėliai. Mums pavyko susisiekti su viena iš nukentėjusiųjų, Vokietijos piliete Regina Nissen, kuri papasakojo, kad nusikaltėliai pasinaudojo jos pasitikėjimu bankine sistema.
Regina norėjo padėti indėlį ir gauti kelių procentų prieaugį. „Google” paieška jai pasiūlė platformą, kuri skelbėsi padedanti sukurti žmonėms indėlių sąskaitas. Pateikę suklastotus dokumentus, nusikaltėliai įtikino Reginą, kad ji deda indėlį į Lietuvoje esančiame banke atidarytą savo vardo sąskaitą. Ji atliko 40 000 eurų pavedimą, nurodžiusi savo vardą ir pavardę bei naujosios sąskaitos numerį – ir jos pinigai pateko į sukčių įmonės sąskaitą. Kaip tai galėjo nutikti?
Atlikę nedidelį eksperimentą išsiaiškinome, kad pervedant pinigus vardo ir pavardės ar pavadinimo eilutėje galima įrašyti bet ką. Šia bankinės sistemos spraga pasinaudoję lietuviai pavogė iš Vokietijos piliečių 1,5 mln eurų. Dalis jų buvo rasta ir užšaldyta. Dabar moteris siekia atgauti savo pinigus, tačiau, pasak jos, bankai kratosi atsakomybės už šią savo sistemos spragą.
Bankai daro įtaką pinigų plovimo politikos bei finansinio saugumo praktikai ir gairėms Lietuvoje. Prieš kiek daugiau nei metus Lietuvoje įkurtas Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras, vienijantis 8 komercinius Lietuvos bankus ir valstybines institucijas (Finansų ministerija, Lietuvos bankas). Paprastai tokie centrai įkuriami šalia teisėsaugos institucijų, tačiau čia su teisėsauga bendradarbiaujama. Įstaiga atlieka tyrimus, rengia gaires, jo deklaruojama paskirtis – stiprinti visos finansų sistemos atsparumą kovoje su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu.
Didžiąja dalimi (apie 80 proc.) centras finansuojamas komercinių Lietuvos bankų.
„Pirmiausiai reikia investuoti į edukaciją, o jei tai neveikia, galvoti apie kitas priemones”, – sako naujai įkurto Centro vadovas Eimantas Vytuvis.
Tačiau bankiniame sektoriuje daugiau nei 15 metų dirbęs Audrius Šapola turi kitą nuomonę.
„Vien tik komunikacija problemos neišspręsi. Tikėtis, kad žmogus sugebės apsisaugoti nuo visų sukčiavimo būdų, kad jis išgirs bankų komunikuojamą žinutę ir ją teisingai supras – toks lūkestis yra be galo naivu”, – sako A. Šapola.
Klientai, kurių netenkina jų bankų veiksmų kokybė, kreipiasi į Lietuvos banką. Ši įstaiga sprendžia vartotojų ginčus su bankais. Lietuvos banko sprendimas – tik rekomendacija, jo laikytis neprivalu ir toliau galima eiti teisiniu keliu. Maždaug 99 iš 100 atvejų ginčas dėl mokėjimų išsprendžiamas finansų įstaigos, o ne kliento naudai.
Tą leidžia dabar veikianti sistema, kuri taip pat smarkiai remiasi požiūriu, kad dėl nusikaltėlio veiksmų atsakingas pats klientas. Nagrinėjant ginčą finansų įstaiga turi įrodyti Lietuvos bankui, kad klientas savanoriškai atliko mokėjimą, suvedė visus reikalingus prisijungimo kodus. Tiek romantinio, tiek investicinio sukčiavimo atvejais taip ir būna – nusikaltėlių apgauti žmonės mokėjimus atlieka patys. Akivaizdu, kad tokių nusikaltimo specifikai savanoriško pavedimo vertinimo kriterijus netinka.
Jei klientas vis dėlto įrodo, kad buvo apgautas, toliau bankas turi įrodyti, kad klientas elgėsi neapdairiai ir buvo neatsargus. Kas vertinama kaip neatsargus elgesys? Peržiūrėjome dalį Lietuvos banko sprendimų tokiuose ginčuose. Kliento neatsargumu ir aplaidumu laikomos situacijos, kai klientai suveda savo mokėjimo duomenis suklastotoje svetainėje, labai panašioje į tikrą įmonės svetainę; kai apsimesdami pirkėjais nusikaltėliai jam siunčia žinutes; kai klientas investuoja veikiančioje suklastotoje platformoje ir tik vėliau supranta esąs apgaudinėjamas; kai nusikaltėliai siunčia žinutes ir skambina banko vardu, sakydami, kad padeda apsaugoti lėšas nuo vagystės, ir išgąsdintas klientas tuo patiki. Viename sprendime perskaitėme, kad bankas negrąžina net tų lėšų, dėl kurių klientas praneša labai greitai – kai jos dar matomos jo sąskaitoje kaip rezervuotos. Argumentas tas pats – klientas atliko ir patvirtino pavedimą pats.
Dauguma bankų, su kuriais susisiekėme, tvirtino, kad dažnai nutinka taip, kad banko darbuotojai, matydami, kad klientas veda pinigus sukčiams, susisiekia ir bando jį įspėti, tačiau klientai neklauso. Eimantas Vytuvis pasakoja, kad tokiais atvejais net prašoma policininkų, kad šie nuvažiuotų pas apgaudinėjamą žmogų ir įspėtų jį. Tačiau panašu, kad tai – vienetiniai atvejai.
Paklausėme bankų ir Lietuvos policijos, kiek kartų policijos pareigūnai vyko pas nukentėjusius. Informacija pasidalino tik vienas iš didžiųjų bankų – policijos pareigūnai per pusmetį pas klientus vyksta vieną ar du kartus.
Miroslavas Šlesingeris apibendrina, kad jei bankai rimčiau žiūrėtų į problemą, pavyktų sumažinti organizuotą nusikalstamumą.
„Nusikaltėlis yra išprusęs, naudojasi teisės spragomis, tokiomis kaip nepasirašytos tarptautinės sutartys dėl bendradarbiavimo išduodant nusikaltėlius, neveikiančios komunikacijos tarp bankų. Tai turėtų būti pagrindinė užduotis bet kokiam bankui, jei tai rimtas bankas. Jis turi pinigus saugoti, mokėti iš karto sustabdyti ir juos grąžinti. Tai palaužtų nusikaltėlių nebaudžiamumą,“ – sako specialistas.
Kasmet nukentėjusiųjų nuo romantinio ir investicinio sukčiavimo daugėja. Tai įvairaus amžiaus žmonės, vyrai ir moterys iš didmiesčių ir mažesnių miestų. Verslininkai, mokytojai, muzikai – nuo nusikaltimo gali nukentėti bet kas.
Slovakijoje įkurtos pagalbos linijos nukentėjusiems žmonėms, jiems taip pat teikiama informacija, kaip saugiai elgtis internete – atskirti netikrus profilius ir svetaines. Lietuvoje tai nedaroma.
Jungtinėje Karalystėje veikia nepriklausoma Ombudsmeno institucija, tarpininkaujanti tarp finansų įstaigų ir kliento. Finansų įstaigos įpareigojamos grąžinti nukentėjusiems pinigus iš savo fondų, kompensuojama net neturtinė žala. Nusikaltimo daromas poveikis ir nusikaltėlių profesionalumas Ombudsmeno vertinamas rimtai, auka nekaltinama.
Tyrimą rėmė Collaborative and Investigative Journalism Initiative.
Sveiki skaiciau jusu straipsni
Pazystu kas taip pat nukentejo panasiu budu
Gal galite patarti kur butu galima kreiptis pagalbos tokiu atveju policija bankai i tai nekreipia demesio skundas is atmestas