Jau penki mėnesiai, kaip Klaipėdoje nuo karo slepiasi 40-metė ukrainietė Karina Andrejeva su dviem paaugliais vaikais. Gimtajame Charkove moteris 15 metų dirbo fotografe ir nė neįtarė, jog jai teks darbuotis kitoje šalyje. Lietuvoje ji pagal užsakymus rengia įvairiausias fotosesijas, pradedant nuo vaikiškų švenčių ir baigiant vestuvėmis.

Pokalbio metu Karina pasidalino prisiminimais apie tai, kaip jai su vaikais teko bėgti iš Ukrainos, bei papasakojo, kaip jiems sekasi uostamiestyje.

Ilga kelionė iki Lietuvos

„Iki kovo mes gyvenome Charkove, turėjome nuosavą namą. Vėliau, kai pradėjo apšaudyti mūsų rajoną, o po kiemą ėmė šmirinėti atėjūnai, su šeima persikraustėme į kaimą. Ir taip sutapo, jog vos tik mums išsikrausčius, namą subombardavo. Dabar jame gyventi nebeįmanoma. Tikras stebuklas, kad mes išgyvenome”, – pasakojimą pradėjo karo pabėgėlė.

Praėjus kelioms dienos po to, kai charkoviečiai persikėlė į kaimą, čia iš paskos irgi atėjo rusai. Sutuoktiniams kartu su 17-mečiu Andrejumi ir 15-mete Alina vėl teko galvoti, kur bėgti.

„Susisiekiau su Raudonuoju Kryžiumi ir paprašiau, kad mums surastų evakuacijos į Europą reisą. Visi autobusai vyko iš Lvovo, o iki jo – 12 valandų kelio. Kaip nusigauti tokį atstumą? Iš mūsų rajono masinės evakuacijos nebuvo, išvykti galima buvo tik savo automobiliu arba traukiniu, tačiau vagonai buvo perpildyti. Ačiū Dievui, suradome savanorį, kuris mus savo mašina nuvežė iki sienos”, – pasakojo ukrainietė.

Išvažiuojant iš Charkovo, juos sustabdė kareiviai su automatais.

„Pamanėme, kad tai rusai, ėmėme šaukti: „Nešaukite, mes taikūs gyventojai”. Nuleidę ginklus, kareiviai paklausė, kodėl mes ant mašinos neužsiklijavę balto lapo. Pasirodo, jiems įsakyta šaudyti į visas nepažymėtas mašinas”, – pasakojimą apie kelionėje tekusius išbandymus tęsė Karina.

Pakeliui į Kijevą Karina su vaikais matė neseniai įvykusių mūšių padarinius: pakelės buvo nusėtos daugybės sudegusių mašinų, aplink vis dar tvyrojo dūmai. Atvykę į Lvovą, jie trim dienoms apsistojo pas vieną šeimą ir ėmė laukti galimybės išvykti. Artimiausias reisas buvo į Lietuvą, tad taip atsitiktinai charkoviečiai atsidūrė mūsų šalyje.

Karinos vyras liko Charkove, kadangi šaukiamojo amžiaus vyrams iš šalies išvykti draudžiama. Iki karo jis kartu su žmona filmuodavo įvairius renginius, šventes. Prasidėjus karui ir nelikus užsakymų, pradėjo dirbti taksistu. Kartu vyras apsiėmė saugoti keletą butų – išvykę žmonės jam patikėjo raktus, kad jis prižiūrėtų jų paliktus namus. Mat daugeliui išvykus, atkuto marodieriai: jie pažymi butų duris, kad įsitikintų, ar žmonės juose gyvena, ar yra išvykę. Jei ilgesnį laiką niekas žymės nepašalina, marodieriai įsibrauna į tokius butus ir juos apšvarina.

Padėjo vietos politikas

„Vos tik pajudėjus autobusui, pasidarė lengviau – pagaliau vykstame į saugią vietą, – prisiminė fotografė. – Iš pradžių mus atvežė į Alytaus pabėgėlių centrą, kur pradžioje gyvenome bendroje patalpoje su kitais. Po to mums surado moterį iš Šilutės, kuri sutiko mus priimti. Lietuva mus sutikto puikiai. Čia gyvena daug gerų, nuoširdžių, gailestingų žmonių. Pavyzdžiui, vienas maždaug 70-metis lietuvis savanoris, kuris mus vežė iš Alytaus į Šilutę, pasakė norįs ir toliau mums padėti. Jis vėliau paskambino ir pasiūlė nupirkti rūbų. Pasakiau, jog man jų nereikia, nebent vaikams. Vėliau sužinojau, kad jis yra įtakingas vietos politikas”.

Vėliau tas vyras su žmona Kariną su vaikais kelis kartus savaitgaliais buvo pasikvietęs į savo sodybą, kuo ypač džiaugėsi Alina su Andrejumi, mat jų seneliai yra mirę, o Lietuvoje jie galėjo pajusti, ką reiškia vyresnių žmonių globa.

„Mes esame labai dėkingi už tokią neįkainojamą pagalbą”, – graudinosi ukrainietė.

Šilutėje pragyvenę vos pusantro mėnesio, pabėgėliai visgi nusprendė išvykti, mat Karinai ten nesisekė rasti darbo pagal profesiją. Atvykę į Klaipėdą, jie išsinuomojo butą.

Rasti pirmuosius užsakovus Karinai padėjo viena lietuvė, kuri apie ukrainietės teikiamas paslaugas paskelbė keliuose socialiniuose tinkluose. Su tais, kurie nemokėjo rusų kalbos, Karina bendravo vertėjo bei gestų pagalba. Po to jau patys patenkinti klientai ėmė ją rekomenduoti savo draugams ir pažįstamiems, tad šiuo metu ukrainietei užsakymų netrūksta.

Vietoj Tarptautinės Ukrainos mokyklos – Jūrų kadetų mokykla

Tačiau artėjant rudeniui kilo rūpestis, kaip bus su vaikų mokslais. Karina juos užrašė į Tarptautinę Ukrainos mokyklą, už abu sumokėjo 100 eurų, tačiau mokykla iki šiol veiklos nepradėjo. Ji atsiėmė pareiškimą ir paprašė grąžinti pinigus, tačiau jų neatgavo.

„Mokyklos administracija mums sakė, jog tai pripažinta tarptautinė mokykla, kurios diplomas esą vertinamas visoje Europoje. Dėl to mano vaikai labai panoro joje mokytis. Deja, ta mokykla iki šiol veiklos taip ir nepradėjo. Mums skubiai teko ieškoti kitos mokyklos. Miesto švietimo skyrius mums pasiūlė Kadetų mokyklą [Klaipėdos jūrų kadetų mokykla]. Tuo ypač apsidžiaugė sūnus, kuris užsiiminėja boksu, yra kandidatas į sporto meistrus, jam patiko šios mokyklos ugdymo kryptis”, – rūpesčiais dėl vaikų mokslų dalinosi pabėgėlė.

Karina apgailestavo su „Atvira Klaipėda” negalinti pasidalinti nuotraukomis, kuriose užfiksuoti sugriauto Charkovo vaizdai. Mat išvažiuojant iš miesto kariškiai liepė visas jas ištrinti. Jie ėmė klausinėti, kam jas moteris nori parduoti ir ar nedirba priešui. Karina pripažino dėl to labai išsigandusi.

Nuotraukas ištrinti galima, bet prisiminimų – ne. Karinai sunku prisiminti karo dienas Ukrainoje, bet ji dėkinga likimui už tai, kad jis ją atvedė į Klaipėdą, kurioje ji surado antruosius namus.