Klaipėdietė Erika Borodkinienė-Grubert, perskaičiusi pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus „Atviros Klaipėdos” rengiamo ciklo rašinį, atskleidė įdomių detalių ir apie du Tilžės gatvės pastatus, ir apie jų savininko likimą.
Itin įdomi yra ir pačios jos šeimos, apsigyvenusios senųjų klaipėdiečių Eglinų bute, istorija.
Vietoje grąžinimo – nacionalizacija
Rugsėjo viduryje „Atvira Klaipėda” rašė apie tai, kaip pokarinė sovietinė valdžia elgėsi su senaisiais klaipėdiečiais, panorusiais atgauti savo nuosavybę.
Vienas iš tokių buvo Adomas Eglinas, valdęs du pastatus, kuriems šiuo metu yra priskirti adresai Tilžės g. 6 ir 8.
„Prašau kad mano mazas Namas butu skirtas nu didije Nama, kadange qvadratura yra i kruva sutraukta. Mazas Namelis turi tik 77 qvadratura, viso 159. Namas gul Vilniaus gatve 8, pirmto Tilzes gatvė 8. Prašau szitta Nama man atgrazinti, kuri asz per didi Darba esu isigijes. Asz Adomas Eglinas 1892 metais gimes, nu 7 metu pas svetimus zmones auges ir Tarnaves, ir savo amze per Darbininka pralaides. Taipjau mano zmona vargo ir dirba su manimi kuri jau szendien baiga 60tu metu ir Darbui nebetinka ir taipjau isz Darbininku szeims kilusi. Praszome musu Praszyma neatmesti, kadangi meilitumem ant senu Dienu palengvinimo tureti kad uz gyvenas Vilniaus gatve 8 butta nereiktu moketi”, – ranka 1949-ųjų rugpjūtį „prie Komiteto valdzios Namu grazinimo skyriui” skirtame rašte dėstė A. Eglinas, kuris 1942-ųjų telefono knygoje buvo nurodytas kaip namo Tilžės g. 8 savininkas.
Šalia jo prašymo buvo pridėtas ir vokiškas priešgaisrinio draudimo polisas (nuotraukoje), išduotas A. Eglinui Klaipėdoje 1944-05-09 – 1945-05-09 laikotarpiui. Jį buvo išdavęs draudimo agentas G. Schmäling, įsikūręs Šlėvio (pokariu – Žvejybos, vėliau įtraukta į Naująją Uosto) gatvės 7-ajame name. Šis agentas, matyt, atstovavo šveicarų draudimo kompanijai „Helvetia”.
Visgi VK nesugraudino aiškinimai apie darbininkišką A. Eglino ir jo sutuoktinės Barbės kilmę. 1950-ųjų sausio pradžioje jis priėmė sprendimą dėl namų valdos Vilniaus g. 8-8a, priklausančios Adomui Eglinui, nacionalizavimo.
Šiame sprendime VK konstatavo, kad A. Eglinas akivaizdžiai nebuvo darbininkų klasės atstovas, nes 1936 m. nusipirktame žemės sklype pastatė du namus Nr. 8 ir Nr. 8a, kurių bendras plotas siekė net 715,33 kv. m. Tad, remdamasis LTSR ministrų tarybos 1949 m. balandžio sprendimu ir atitinkama instrukcija, šiuos pastatus nacionalizavo bei perdavė į miesto Tarybos fondą.
Išvažiavo Vokietijon
Ponia Erika pasakojo, kad A. Eglino žmona Barbė buvo jos mamos Gertrūdos Labrenz-Grubertienės teta.
Pašnekovės teigimu, Eglinai buvo nusipirkę sklypą Tilžės gatvėje su čia jau stovėjusiu dviaukščiu pastatu (dabar Tilžės g. 6) ir šalia jo pastatė naują. Norėjo tokį patį statyti ir vietoje senojo – dėl to viena namo Tilžės g. 8 siena yra likusi tik su vienu langu, tačiau tie planai liko neįgyvendinti.
Statant naują namą jame buvo įrengta ir slėptuvė su storomis metalinėmis, specialiu sukamu ratu uždaromomis durimis.
„Kai Eglinams nebegrąžino pastatų, jie galiausiai nusprendė pasinaudoti galimybe išvykti Vokietijon. Iki tol jie gyveno tik dviejuose kambariukuose senojo pastato palėpėje, kurių vienas buvo dar ir nešildomas. O mano tėvai tuo metu gyveno dujų fabriko saugykloje įrengtame bute. Pasakė: Gertrūda, eik su savo vyru ir gyvenk ten. Tai buvo apie 1958 metus”, – pasakojo E. Borodkinienė-Grubert.
Pasak pašnekovės, Eglinai buvo susilaukę tik vieno vaiko – dukros Gertrūdos. Ji bent porą kartų buvo atvažiavusi į Klaipėdą, buvo pas notarą, kur parašė ponios Erikos mamai įgaliojimą, jog ji gali tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės atgavimo, bet visi prašymai buvo atmesti.
Grubertų šeima Eglinų bute gyveno iki 1982 arba 1983 metų, kai po didelės audros griuvo namo kaminas ir atsivėrė stoge skylė. Tada po didelių ponios Erikos vargų jos tėvams buvo skirtas butas viename Taikos prospekto daugiabutyje, o jos pačios šeimai – Daržų gatvėje.
Kiek dar Dievas davė laiko šioje žemėje A. Eglinui ir jo žmonai Barbei, ponia Erika sakė jau nežinanti.
Ji dar bandė susisiekti su atrastu jų anūku, bet jai nepavyko to padaryti.
Tėvas paslaptį nusinešė į kapus
Pasak ponios Erikos, jos šeima iki 1968-ųjų vis sulaukdavo giminaičių iškvietimų, kurie suteikdavo teisę išvykti gyventi į Vokietiją, bet tėvas dėl nežinomų priežasčių kategoriškai atsisakė tai daryti.
Vėliau jie kviesdavo atvykti ir vien tik Gertrūdą Grubertienę su abiem dukromis, tačiau ji nesiryžo taip pasielgti.
„Visos mamos pusseserės buvo išvažiavusios, mes likome vieninteliai Lietuvoje. Tėtis taip ir nepaaiškino tokio savo užsispyrimo priežasties, kažkokią paslaptį nusinešė į kapus”, – pasakojo moteris.
Jos tėvas Hains Willy Grubert iš tiesų turėjo įdomią biografiją (sovietmečiu pasikeitė vardą ir pavardę į Vilius Grubertas).
Jis buvo gimęs 1931 m. kovo 23 dieną Klaipėdoje, tačiau mama Anna Schulz sūnaus atsisakė ir paliko auginti tėvui Johann Willhelm Grubert. Pastarasis 1933-iųjų rugsėjį susituokė su Martha Madline Skrandies – rašytojos Ievos Simonaitytės tetos Madleinos Skrandienės dukra. Kadangi pamotė berniuko nelabai mylėjo, jį ėmė auginti senoji Skrandienė su vyru.
Antrojo pasaulinio karo metais, ateinant frontui, Viliaus pamotė su dukromis Brigite ir Hilde sušoko į sunkvežimį ir su vokiečių kareiviais pasitraukė į Vakarus (vyras buvo kare). O ponios Erikos tėvas karo negandas dar kurį laiką kentė kartu su senaisiais Skrandžiais. Kai pastarieji irgi galiausiai nusprendė bėgti nuo fronto, pasiekė Olštyną, o vėliau Leipcigą, bet galiausiai 1944 m. sugrįžo į Griežių kaimą. Čia senoji Skrandienė netruko persišaldyti ir mirė.
Senasis Skrandys mirė tuo metu, kai V. Grubertas buvo pašauktas į tarybinę armiją. Į senelio laidotuves jo neišleido, kadangi negalėjo įrodyti giminystės.
Apsigyvenus Klaipėdoje V. Grubertas dirbo šaltkalviui Mechanizacijos valdyboje, jo žmona Gertrūda namuose siūdavo, naudodama giminaičių iš Vokietijos atsiųstas puikios kokybės medžiagas, o vakarais valydavo „Švyturio” alaus daryklos kontorą.
Ponia Erika tuos prisiminimus, kuriais su ja dalindavosi tėvas, skubėdavo užrašyti. Jei po ranka neturėjo popieriaus, pasakojimus fiksavo net ant servetėlių. Pernai ji perdavė sutvarkytus užrašus, nuotraukas, tėvo išsaugotus Skrandžių naudotus daiktus – žirkles žvakių dagtims kirpti, žalvarinį purkštuvėlį, Bibliją, išleistą vokiečių kalba, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.
Martynai V. Koks likimas auto/ muziejaus Liepu – Trilapio gatviu sankirtoje . Kažkaip viskas stovi vietoje , nesimato kad kažkas būtu daroma . Lėšų trūkumas ar kitos bėdos ?