Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas nesigaili, kad jo įsakymu kasdien yra nužudomi arba sužeidžiami vidutiniškai 5 Ukrainos vaikai, žūsta tūkstančiai ukrainiečių ir rusų. Jis vadina savo veiksmus teisingais ir šiuolaikiškais (правильными и своевременными). O okupuodama vis naujas žemes Rusija tai vadina „išvadavimu”.

V. Putinas lygiuojasi į savo guru – Adolfą Hitlerį ir Josifą Staliną, masiškai žudžiusios taikius savo šalių ir okupuotų teritorijų piliečius. Tad vadinti masines žudynes šiuolaikiškumu tėra tuščias, amoralus pasipūtimas.

Ir sunku nepastebėti, kad Putinas okupuotose Ukrainos žemėse elgiasi taip, kaip Stalino orda elgėsi Rytprūsiuose bei Klaipėdos krašte. Čia gyvenantys žmonės vadinami naciais, fašistais, kuriuos, įskaitant kūdikius, vaikus, senelius, neįgaliuosius, kankinti, žudyti, tremti yra kiekvieno užkariautojo garbės reikalas. 

Tiek Hitleris su Stalinu, tiek Putinas savo grobikiškus veiksmus pudravo ir pudruoja gražiais žodžiais: „valymas”, „išvadavimas”, „išlaisvinimas”, „istorinis teisingumas” ir panašiai.

Šiandieną okupantai iš užgrobto Chersono miesto prievarta masiškai išveža civilius gyventojus į plačiąją Rusiją. Tuos, kurių nenužudė, siekia paversti Putiną šlovinančia nemąstančia mase. Analogija su sovietų per II pasaulinį karą užgrobtomis teritorijomis yra akivaizdi. 

Rusijos interneto portalas ng.ru (Независимая газета) 2002 m. liepos 30 dieną publikavo straipsnį „Беспризорная Клайпеда” (neprižiūrima, benamė Klaipėda). Jame, be kita ko, rašoma, kad Lietuva privalo grąžinti SSSR ar jos teisių perėmėjai Rusijai Klaipėdą ir prie jos esančius rajonus. 

Esą, taip buvo sutarta per Potsdamo konferenciją, po II Pasaulinio karo. (Литва обязана вернуть СССР или государству – правопреемнику последнего в международных отношениях (а по Потсдамскому соглашению и договору „2+4” это однозначно Россия) Клайпеду с прилегающим районом).

Nors šioje didelėje publikacijoje gana išsamiai aprašoma visa žinoma Klaipėdos (Memelio) istorija, ypač XX amžiaus pirmoje pusės, tačiau „pamiršta” paminėti Ribentropo – Molotovo paktą, kurį pats V. Putinas dar 2005 metais pavadino „juridiškai negaliojančiu”. 

Ir aišku, kodėl: šio pakto visuotinis pripažinimas negaliojančiu nubraukia bet kokias fašistuojančios Rusijos šiandienines pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Mat sovietai į šį kraštą įžengė tik 1945 m. sausio 28 d., neturėjo jokio teisinio pagrindo jame pasilikti. Nes juridinis Klaipėdos krašto priklausomybės pagrindas yra 1923 ir 1924 m. Ambasadorių konferencijos spendimai, kuriais 1924-aisiais Klaipėdos kraštas buvo perduotas valdyti Lietuvai. Kitokių tarptautinių teisės aktų, bylojančių apie kieno nors teises į Klaipėdą, nėra.

Klaipėdos krašto okupaciją Sovietų sąjunga vadino, o Rusija ir šiandien tebevadina „išvadavimu”. Tačiau atėjūnai čia savo veiksmais įrodinėjo esą okupantai. Iš visos plačios Sovietų sąjungos čia apsigyventi buvo kviečiami arba prievarta siunčiami žmonės. 1946 m. Klaipėdos krašte jau gyveno apie 55 tūkst. žmonių. Tačiau iš jų – tik 7800 senųjų krašto gyventojų. 

Atėjūnai buvo apgyvendinami vietinių laikinai paliktuose būstuose. Neretai ir likusiems vietiniams gyventojams būdavo įsakoma priimti atvykėlius. Okupantai viliojo į Klaipėdos kraštą sugrįžti ir iš jo per karą pasitraukusius žmones. Tačiau su tokiais repatriantais nebuvo elgiamasi kaip su lygiais sau žmonėmis. 

„Iš viso 1945–1950 metais į buvusią Klaipėdos krašto teritoriją galėjo grįžti apie 6–8 tūkst. repatriantų, daugiausia ūkininkų šeimų (iš jų 30–40% sudarė nepilnamečiai vaikai). Repatriantai buvo prastai aprūpinami darbu (1948 tik 373 įdarbinti Klaipėdos įmonėse), dažnai negalėdavo apsigyventi savo buvusiuose namuose, o po ilgo laukimo gaudavo gerokai prastesnę gyvenamąją vietą, neretai susidurdavo su nepalankiu atvykusiųjų kolonistų bei vietinės administracijos požiūriu. SSRS valstybės saugumo nomenklatūroje jie buvo potencialūs antisovietiniai elementai”, – rašo Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

„Atvira Klaipėda” jau yra rašiusi ir apie konkrečius tokio likimo ištiktus žmones. Pavyzdžiui, Mariją Morienę, kurios septynių asmenų šeima po repatriacijos 1948-aisias buvo apgyvendinta I mokyklos bendrabutyje.

„Deja, man parvykus į Klaipėdą mano anksčiau priklausančiame name apgyvendinti piliečiai, aš tuo tarpu su savo šeima iš 7-nių asmenų randuosi repatrijuotųjų bendrabutyje”, – rašė M. Morienė, „nuolankiai prašydama” Vykdomojo komiteto grąžinti jai namą Butsargių gatvėje.

„Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta” ,- teigia sociologė, istorikė dr. Arūnė Liucija Arbušauskaitė.

„Nustatyta daugelis faktų, kai kariškių iš gyventojų rekvizuoti galvijai ir daiktai būdavo persiunčiami į Lietuvos TSR teritoriją (per buvusią) sieną ir ten keičiami į naminę degtinę”, – pokario dokumentuose yra ir toks vieno NKVD kapitono Kuzmino liudijimas.

Jis, be kita ko, rašė ir tai, kad buvo žaginamos net 70-metės senutės ir 14 metų mergaitės jų tėvų akivaizdoje.

„Be to, visa tai įgavo tokį pobūdį, kad moterys neretai baiminasi būti sušaudytos, [todėl] nesipriešindamos paklūsta viršininkų liepimams ir paskui visiškai nesiskundžia”, – raportavo kapitonas.

Iki karo Klaipėdos krašte gyvenusius žmones sovietai automatiškai „padarė” Lietuvos TSR piliečiais. Dabar Rusija panašiai elgiasi aneksuotose Gruzijos Ir Ukrainos teritorijose.

Kiek Klaipėdos krašto žmonių po II pasaulinio karo buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes jie buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių. Tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai.

Masiniai trėmimai iš Klaipėdos krašto prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d.