Archeologai skelbia baigę visus darbus, kurie buvo būtini siekiant pradėti pirmąjį šv. Jono bažnyčios atstatymo etapą – imtis bokšto statybų.

Šiemet jiems pavyko aptikti ir prieš bažnyčios pastatymą šioje vietoje gyvenusių klaipėdiečių buitį liudijančių reliktų, ir išskirtinį radinį – dalį Klaipėdos pilies gubernatoriui ir komendantui Adamui Valentinui von Redernui (1589-1653) skirtos epitafinės plokštės.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Rastą šulinį eksponuos

Archeologiniai tyrimai II pasaulinio karo metu apgriautos ir pokariu visiškai sunaikintos bažnyčios vietoje buvo vykdomi jau trečią sezoną. Per praėjusius du sezonus buvo ištirta daugiau nei 600 kv. m ploto, o šiemet – per 130 kv. m.

Šiemečiai tyrimai, anot archeologės dr. Raimondos Nabažaitės, leido sužinoti daugiau ne tik apie bažnyčios istoriją, bet ir apie iki jos čia gyvenusius žmones – atidengtas iki penkių metrų storio kultūrinis sluoksnis.

Šiemet buvo atidengta ir likusi vakarinė bažnyčios bokšto pamatų dalis. Ji parodė, kad inžinieriai, statydami paskutiniuosius čia stovėjusius maldos namus panaudojo senosios bažnyčios pamatus – pastarieji juosė bažnyčios bokštą.

Pernai archeologai čia buvo aptikę 61 palaidojimą, o šiemet kapų jau nerasta. Tai, anot R. Nabažaitės, rodo, kad šioje dalyje galimai galėjo būti įėjimas į bažnyčią.

Reikšmingiausiu radiniu ji vadina antkapinę plokštę su lotyniškais įrašais – pavardė Redern, žodžiais „Gubern”, „Cap”. Kartu su istorikais buvo indentifikuota, kad tai buvo Klaipėdos tvirtovės gubernatoriaus Adamo Valentino von Redern, vėliau tapusio ir komendantu, epitafinė plokštė.

„Tai buvo antras žmogus krašte po Prūsijos kunigaikščio. Tokį radinį aptikti mums yra didžiulis, didžiulis lobis. Pats gubernatorius į Klaipėdą buvo paskirtas 1636 metais, mirė 1659-aisiais. Tai reiškia, kad jis buvo palaidotas ankstesnėje šv. Jono bažnyčioje, kuri buvo kitapus Turgaus gatvės. Dar anksčiau ten vykdant archeologinius tyrimus buvo pastebėta, kad kai kurie kapai buvo iškelti. Svarbiausi asmenys galėjo būti perlaidoti čia. Tad ši antkapinė plokštė yra gerokai senesnė nei pirmoji čia 1706 metais pastatyta bažnyčia”, – kalbėjo archeologė.

Atrastos buvo ir mūrinių pastatų liekanos, besiglaudusios prie bažnyčios bokšto. Šie radiniai užminė mįslių, ar negalėjo būti taip, kad paraleliai kurį laiką čia stovėjo ir namas, ir bažnyčia.

„Aišku, kad po 1540 metų gaisro čia buvo pastatyti du momentalūs pastatai, sudegę per 1678 metų gaisrą. Jie buvo įrengti ant rimtų pamatų, su mediniai poliais, rostverku, turėjo ūkinį pastatą ir šulinį. Jis yra trijų metų gylio nuo to meto paviršiaus”, – sakė R. Nabažaitė.

Pasak jos, neaišku ar šulinys buvo skirtas geriamam vandeniui, ar ūkinėms reikmėms. Vėliau, šulinį užpilant moliu, į jį pateko du kibirai nutrūkusiomis rankenomis ir vienas vyriškas batas, kuris būtų apie 45 šių laikų dydžio. Šulinys yra lentinis su septyniais vainikais. R. Nabažaitė pasidžiaugė, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pareiškė norą jį konservuoti, restauruoti ir vėliau eksponuoti.

Pirmadienį jau planuojama uždengti pamatus su skiriamąja plėvele, kad statybų metu būtų aišku kur yra likusios senosios struktūros. Iki pamatų lygio bus užpiltas smėlis.

Anot R. Nabažaitės, iki šiol ištyrinėta apie 30 proc. bažnyčios teritorijos, tačiau jei būtų įskaičiuojamas ir šventorius, darbų dar būtų daugiau.

Istoriniai faktai*

Šv. Jono bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne vieną kartą. Istorikos dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, seniausi šios parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės upės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Tiksliai žinoma, kad į dabartinę vietą parapija persikėlė 1706 m.  Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.

Naujos bažnyčios statybai buvo atseikėti penki Didžiojo Turgaus gale buvę sklypai, kurie, kaip likęs miestas, ko gero, nukentėjo per 1678 m. gaisrą. Lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682 m. paskelbus, kad statybos fondas sudaromas iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų buvo surinkta 12 tūkst. guldenų. 1696 m. gegužės 14 d. karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.

Pradėtoji statyba dėl lėšų trūkumo 1698–1699 ir 1703–1704 m. buvo sustojusi. Atlikus svarbiausius įrengimo darbus, maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d., per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Tačiau bažnyčios bokštas dar ilgai liko neužbaigtas. Tik 1790 m., Klaipėdos pirkliams nusprendus finansuoti bokšto statybą, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius ir lapkričio 24 d. įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė.

Jono bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas. Interjere dominavo paauksuotas altorius, padovanotas nežinomo Žemaitijos didiko. Jį puošė drožinėti ornamentai. Virš jo kabėjo fundatoriaus herbas auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios buvo pernešta drožinėtais ornamentais puošta sakykla (ją laikė angelo figūra). Aplink jos šonus buvo drožinėtos apaštalų figūros. Iš senosios bažnyčios buvo perkelta baltai dažyta, paauksuota krikštykla. Ant bažnyčios sienų kabėjo portretai. Seniausias portretas buvo pirmo po Reformacijos Prūsijos hercogo vietininko Klaipėdoje – Georgo von Klingenbecko. Minima bažnyčioje buvus 1594 m. nutapytą Mato Prätorius portretą.

Šventoriaus kapinės buvo uždarytos 1781 m. Iki to laiko dėl uždarytų senųjų miesto kapinių (ant jų supilant bastioną prie dabartinio Senojo turgaus) čia buvo laidojami visi miesto mirusieji apie 60 metų.

Jono bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai. Vienas buvo skirtas greta esančiai mokyklai. Bokštas buvo svarbiu orientyru į uostą plaukusiems laivams, nes kai 1802 m. audra apgadino bokštą, uostas tuojau skyrė pinigų sumą jam pataisyti.

1823 m. bokšto remonto metu vėjarodis su burlaiviu buvo nuimtas ir jo vieton patalpintas sparnus išskėtęs erelis, virš kurio puikavosi paauksuotas kryžius.

1854 m. gaisras sunaikino šią bažnyčią. Miestas pradėjo bažnyčios atstatymą panaudodamas senos bažnyčios pamatus ir mūro liekanas.

1857 m. rugsėjo 13 d. popietę įvyko atstatytosios bažnyčios pašventinimo iškilmės. Kaip ir 1706 m., pašventinimo ceremonija vyko dar visiškai neužbaigus atstatymo darbų. Bokštas, kuriam iškelti iki smailės pritrūko pinigų, buvo išmūrytas tik iš dalies, laikinai uždengiant šią dalį toliu. Jo statyba galutinai užbaigta 1863 m. lapkričio 23 d.  Paspartinti bokšto statybą tuomet leido pirklio Juliaus Ludwigo Wienerio mirtis. 1862 m. vasarį miręs turtingas pirklys dar 1860 m. papildė savo ankstesnį testamentą išreikšdamas valią, kad dalis jo turto po mirties būtų palikta magistratui ir pirklių korporacijos valdybai, kurios galėtų naudoti tą turtą „negriežtai apibrėžtiems tikslams“. Iš beveik 135 tūkst. talerių tam skirtos palikimo sumos 6 tūkst. buvo nutarta sunaudoti Šv. Jono bažnyčios bokšto statybai.

Bokštas buvo lengvas, tarsi ažūrinis – varpinė siekė 75 metrų aukštį (kai kur nurodomai 76 m). Viršutinė jo dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai ir laikrodis. Virš bokšto durų buvo pritvirtintas rėminis Simono Dacho biustas. Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras.

Stilistiniu požiūriu bažnyčios fasadai nebuvo vientisi. Vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas arkatūrinis karnizas, kuris puošė apsidę, tačiau visą bažnyčią reikia priskirti neogotikai. Bažnyčioje buvo daug vertingų dailės kūrinių. Altoriuje buvo nutapytas dailininko F. Boutervieck paveikslas kompozicija „Kristus alyvų darželyje“, kurį miesto katedrai padovanojo Frydrichas Vilhelmas IV. Abipus jo stovėjo skulptoriaus Alberti išdrožtos Kristaus ir Mozės statulos. XX a. pr. bažnyčios fasadai buvo suremontuoti. 1925 m. įvestas centrinis šildymas, 1931 m. – elektra. Prie bažnyčios, požemyje, buvo įrengti tualetai.

Bažnyčia buvo nugriauta po II pasaulinio karo. Čia buvo pastatyti menkaverčiai pastatai – parduotuvė, tualetas.

2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo Turgaus g. 24 detalusis planas numatė ne istorinės Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, o naujos, šiuolaikinės bažnyčios statybą. Modernios bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas apie 50 m aukščio. Nauja bažnyčia buvo projektuojama, įkomponuojant ją į buvusios bažnyčios pamatų perimetrą, taip išvengiant sudėtingų techninių sprendinių, susijusių su autentiškų pamatų apsauga.

2011 m. kovo 4 d. buvo išduotas statybos leidimas naujos bažnyčios statybai pagal architektų E. N. Bučiūtės/O. Repovo parengtą projektą. Statybos leidimas išduotas tik bažnyčios statybai be bokšto (leidime nurodytas konkretus tūris), kadangi dėl bokšto atkūrimo visuomenėje buvo kilusi atskira diskusija.

Savivaldybės užsakymu UAB „Civitta“ ir MB „Pupa-Strateginė urbanistika“ 2015 metais parengė Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo galimybių studiją. Studijoje buvo nagrinėjamos keturios alternatyvos. Pirmoji – autentiškos bažnyčios atstatymas, antroji – mažesnės bažnyčios ir mažesnio bokšto pastatymas, trečioji – autentiško bokšto atstatymas su mažesnio tūrio bažnyčia ir ketvirtoji – naujos, modernios architektūros bažnyčios pastatymas. 2015 m. balandžio 8 d. miesto Tarybos Kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą.

2020-ųjų sausį Seimas Šv. Jono bažnyčios atstatymą pripažino valstybinės reikšmės projektu.

*Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto parengtą „Šv. Jono bažnyčios (Turgaus g. 24, Klaipėdoje) atkūrimo situacijos analizę“, archeologės Raimondos Nabažaitės studiją „Buvusios Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24 archeologinių tyrimų situacijos analizė ir siūloma programa“ ir istoriko Vasilijaus Safronovo studiją „Buvusios bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24, istorinis tyrimas“.