Oleksandra Michnian Klaipėdoje gyvena jau septynis mėnesius ir pastaruosius tris iš jų dirba masažiste. Ji čia atvyko kartu su dviem dukromis – 9-mete Sonia ir 11 metų Jelizaveta iš Netešino miesto, esančio Chmelnickio srityje, už 380 km nuo Baltarusijos sienos.

38 metų moters išvykimą iš Ukrainos lydėjo nelaimės – ji matė, kaip nuo šalčio kovo pradžioje mirė kūdikis, neiškentęs dviejų dienų stovėjimo eilėje prie Ukrainos-Lenkijos sienos. Atvykus į Lietuvą irgi kilo sunkumų: kai kurie nesąžiningi nuomotojai norėjo apgauti ukrainietę, tad jai teko ilgokai ieškoti sąžiningo žmogaus.

Oleksandra sutiko pasikalbėti apie tai, ką jai tenka išgyventi svetimoje šalyje ir su kokiais nemalonumais ji čia susidūrė.

„Apie karo pradžią vasario 24-ąją sužinojome iš prezidento kreipimosi per televiziją, – prisiminė pabėgėlė. – Tai buvo labai netikėta: mes su vyru ruošėmės į darbą, o vaikai – į mokyklą, televizorių įsijungėme tik dėl fono. Staiga virš mūsų namo pralėkė dvi raketos. Išsigandau, juk Chmelnickyje yra atominė elektrinė. Kas, jei į ją pataikys?”

Į elektrinę nepataikė, bet užtat tą dieną subombardavo karinį dalinį, esantį už 80 km nuo jų miesto.

„Pirmą naktį ėjome miegoti apsirengę, kad jei kartais mus apšaudytų, spėtume vaikus aprengti striukėm ir bėgti pasislėpti į rūsį, – pasakojimą tęsė ukrainietė. – Ten nusinešėm vandens, maisto, patiesalus. Taip ir bėgiojome dvi dienas pirmyn atgal, o trečią nusprendėm išvykti”.

Iš pradžių Oleksandra su dukromis nusprendė išvykti į Lenkiją. Ji pasiėmė vienintelį šeimos automobilį – seną 1989 metų gamybos fordą. Pakeliui jo variklis vis užgesdavo, nuolat teko mašiną stumti, kartais padėdavo aplinkiniai. Pagaliau pasiekė Lvovo srityje esantį Ugrinovo pasienio punktų, kuriame įstrigo dviem dienoms, nes prie jo susidarė ilga, daugiau nei 15 km mašinų eilė. Tą punktą atidarė vėliausiai, tad prie jo suvažiavo daugybė karo pabėgėlių.

„Buvome labai pavargę, norėjome miego, bet miegoti negalėjome, kadangi eilė judėjo ir reikėjo būti prie vairo. Naktimis prieidavo savanoriai ir belsdavo į automobilių langus, kad nemiegotume. Vaikai buvo tiek išvargę, kad savanoriui paklausus, ar nenorėtų sumuštinio, Sonia iškart paprašė net keturių”, – apie kelionės sunkumus pasakojo Oleksandra.

Lauke buvo vos 5 laipsniai šilumos ir pūtė šaltas vėjas. Sename automobilyje buvo šalta. Vaikus aprengė dviem striukėm, susupto į užtiesalus, iš kurių kyšojo vien tik nosys. Tačiau vis tiek apšalo Sonios veidas. Einant į tualetą, teko iš vilnonio žieminio apkloto lauke daryti improvizuotą tualetą.

Kitame automobilyje nuo šalčio mirė 8 mėnesių kūdikis. Apie tai žmonės sužinojo, tik atvykus greitajai.

Į Klaipėdą Oleksandra atvyko kovo 3-ąją. Kurį laiką ji net bijojo išeiti į lauką.

„Svetima šalis, kalbos nemoku. Su tuo susidūrė daugelis ukrainiečių”, – sakė ji.

Neilgai trukus moteris nusprendė pradėti dirbti pagal specialybę masažiste ir ėmė ieškoti tinkamo kabineto, tačiau visi norėjo išankstinės nuomos už 3-6 mėnesius. Be to, sužinoję, kad ji yra iš Ukrainos, kainą pakeldavo 150-200 eurų daugiau nei kad siūlė lietuviams.

„Paprašiau lietuvio draugo, kad paskambintų, kur manęs prašė 500 eurų. Jam pasiūlė nuomotis už 350 eurų”, – pasakojo karo pabėgėlė.

Iš baimės, kad liks be darbo, moteris pradžioje įsidarbino virėja restorane. Dirbti reikėjo kas 12 valandų.

„Matydama kainas parduotuvėse, jas versdavau į grivinas ir tai man buvo neįprasta, pavyzdžiui, duona čia kainuoja du kartus brangiau nei Ukrainoje”, – stebėjosi Oleksandra.

Po kurio laiko, įgijusi bendravimo su lietuviais patirties, ji pagaliau susirado vietą masažo kabinetui Statybininkų prospekte už priimtiną kainą. Čia ji dirba iki šiol.

Moterį Klaipėdoje jau pastebėjo ir kiti masažuotojai, net ėmė kviesti ją pravesti seminarų ir pasidalinti patirtimi. Ji jau sudarė savo programą ir laukia mokinių.

„Noriu pasakyti, jog aš savęs nelaikau auka. Į viską žiūriu su supratimu, išmintingai. Galima užsidaryti namuose, nusileisti žaliuzes ir bijoti, o galima judėti pirmyn, kaip darau aš. Taip, viską palikti ir išvažiuoti į kitą šalį nėra lengva. Bet juk ukrainiečiai ir žinomi tuo, kad jų dvasios palaužti neįmanoma. Kad ir kas beatsitiktų, mes viską pajėgūs įveikti. Mes esame stiprūs, ištvermingi. Žmonės neteko namų, šeimos narių, pažįstamų, įprasto gyvenimo, bet vis tiek jie eina pirmyn – ir ne sukandę dantis, o atvira krūtine. Ukrainiečiai, kupini vilties, patys kuria savo geresnę ateitį”, – optimistiškai pokalbį baigė Oleksandra.