P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Prie garbės lentos – negarbinga prekyba (3)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-11-05


Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomi 1950 metų uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija, kad net ir praėjus pirmajam sovietinės valdžios penkmečiui Klaipėdoje valdžiai vis dar nebuvo lengva įtvirtinti kai kuriuos pagrindinius tarybinės tapatybės ideologijos aspektus.

Apie tai – dar viename ciklo „Ką pasakoja” archyvas rašinyje.

1950 m. kovą VK nurodė sutvarkyti garbės lentą ir visą skverą-parką Dangės upės krantinėje. 1951-ųjų liepą „Tarybinė Klaipėda” skelbė, kad skvere atsirado „masyvi Garbės lenta”. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Iki muziejaus atidarymo – beveik metai

1950-ųjų pradžios VK dokumentai rodo, kad iki dabartinio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) pirmtako atvėrimo visuomenei buvo keliauta beveik metus.

MLIM savo interneto svetainėje rašo, kad 1948 m. Klaipėdos spaudoje pasirodė raginimų atkurti Klaipėdos muziejų (Klaipėdos krašto lietuvių ir vokiečių šviesuomenė 1924 m. birželio 20 d. įkūrė Klaipėdos krašto muziejaus draugiją „Memeler Landesmuseum e.V.“, bet šis muziejus neturėjo nuolatinių patalpų, negausūs buvo ir jo rinkiniai). Tokie raginimai iki miesto valdžios ausų keliavo gana ilgai – tik 1949 m. kovo 22 d. VK priėmė sprendimą dėl pagalbos renkant eksponatus Klaipėdos kraštotyros muziejui. O tų metų kovo 26-ąją VK atbuline data – nuo vasario 1-osios – patvirtino Klaipėdos kraštotyros muziejaus „atidarymą ir egzistavimą”.

MLIM duomenimis, dar anksčiau, vasario 5-ąją, buvo paskirta pirmoji įstaigos direktorė G. Christoforova, o kovą – ir pirmasis mokslinis bendradarbis J. Alseika.

1949 m. lapkričio 22 d. VK konstatavo, kad muziejus, tuo metu įsikūręs miesto bibliotekoje, jau turėjo tiek eksponatų, kad nebuvo kur jų patalpinti, o jo užimamose patalpose norėta įkurti vaikų biblioteką. Tad miesto valdžia nusprendė šią įstaigą laikinai perkelti į Miesto architektūros valdybos pastatą M. Gorkio (dabar – Liepų) g. 8 – tris pirmajame aukšte buvusius kambarius. O Miesto architektūros valdybai ir Projektavimo dirbtuvėms buvo nurodyta keltis į VK pastatą.

Ir tik praėjus beveik metams po sprendimo dėl muziejaus „atidarymo ir egzistavimo” – 1950-ųjų sausio 31-ąją – VK priėmė dar vieną nutarimą dėl Klaipėdos miesto kraštotyros muziejaus „atidarymo”. Jis jau buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad „muziejus jau yra pakankamai paruoštas visuomenės lankymui”.

VK sprendimu „plačioms dirbančiųjų masėms” muziejus buvo oficialiai atvertas tą pačią dieną. Muziejus lankytojus turėjo priimti šeštadieniais, sekmadieniais, pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 12 iki 18 val.

Taip pat muziejui buvo nurodyta turėti knygą, kurioje būtų vedama lankytojų apskaita.

Klaipėdos I vidurinės mokyklos pionierių sueiga „Klaipėda klesti” kraštotyros muziejuje. Sėdi iš kairės: N. Sarulis (karo veteranas) ir buriuotuojas Edvardas Ingaunis, I vidurinėje dėstęs matematiką, fiziką, istoriją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

MLIM rašo, kad visą šiuo metu Liepų g. 7 adresą turintį pastatą muziejus perėmė savo žinion 1958-aisiais ir čia iki pat 2013 metų rudens dirbo administracija, personalas, buvo saugomi fondai, kurie galiausiai buvo perkelti į naujas patalpas Didžiojoje Vandens gatvėje.

Menkino garbės lentos orumą

O iš 1950-ųjų kovo pabaigoje priimto VK sprendimo tampa aišku, kad karo metu sugriauto dešiniajame Dangės krante, ties Biržos tiltu, buvusio gražaus užstatymo vietoje jau kurį laiką stovėjo vienas iš naujosios santvarkos atributų – garbės lenta. Tiesa, su ja tuo metu buvo elgiamasi nelabai garbingai.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad galima išskirtis tris pagrindinius tarybinės tapatybės ideologijos aspektus. Pirmasis – „tautų draugystės” vaidmens pripažinimas; antrasis – TSRS ir Komunistų partijos vaidmens pripažinimas; trečiasis – darbo ir pažangos „socializmo statybos kelyje” pripažinimas.

„Tikras „tarybinis žmogus” buvo darbo nebijantis, prakaitą liejantis, pirmūnu ir herojumi siekiantis tapti žmogus. <…> „Priešakiniai gamybininkai” (rus. передовики производства), savo pasiaukojimu viršydavę darbo planus, buvo didvyriai, apie kuriuose visi turėjo žinoti. Vykdomojo komiteto ir LKP miesto komiteto biuro nutarimu jų pavardės buvo skelbiamos viešai, o nuotraukos talpintos viešoje miesto vietoje įrengtose garbės lentose (rus. доска почета). Darbo herojai turėjo tapti klaipėdiečių pasididžiavimo simboliais”, – rašo V. Safronovas.

Minėtuoju 1950 m. kovo sprendimu VK nurodė „sutvarkyti garbės lentą ir visą skverą-parką Dangės upės krantinėje”.

Kad minėtoji lenta nuolat būtų stebima ir užtikrinama „kultūringa tvarka”, tokios priežiūros funkcijos kartu su remonto darbais buvo priskirtos Kultūrinio švietimo skyriaus atstovui drg. Žąsyčiui,

Iki tų metų gegužės 1-osios drg. Žąsyčiui buvo nurodyta atlikti ir konkrečias užduotis: sutvarkyti lentą pagal miesto vyr. architekto Alberto Cibo parengtą projektą; suremontuoti jos pamatus, atnaujinti užrašą „Garbės lenta”, įrengti spynas ant kiekvienos vitrinos; pakeisti nebetinkamą lozungą; suderinus su LTSR Komunistų partijos Centriniu komitetu atnaujinti ir sutvarkyti stachanoviečių nuotraukas. Visas šias išlaidas turėjo padengti Poilsio ir kultūros parkas.

Nelabai garbingą garbės lentos padėtį rodė ir tame pačiame VK sprendime duotas nurodymas Miesto prekybos skyriaus atstovui drg. Serbrovui „kategoriškai uždrausti bet kokią prekybą šalia garbės lentos”. Kartu drg. Sebrovas buvo įpareigotas iki birželio 5-osios patraukti iš aikštelės šalia garbės lentos (dabartinė paminklo Vieningai Lietuvai („Arka”) vieta) visus kioskus, prekybos taškus ir prekystalius, kurie „užteršia ir menkina garbės lentos orumą”. VK nurodė visiems šiems prekybininkams skirti kitą vietą.

Tuo metu Miesto ūkio skyriaus vedėjui drg. Zirjanovui buvo nurodyta iki gegužės 1-osios visiškai baigti apsodinti būsimąjį skverą-parką, nuolatiniam jo saugojimui paskirti vieną sargą ir Laivogatvyje (dabartinėje Danės gatvėje) suformuoti gruntą bei nutiesti šaligatvį.

1951-ųjų liepą abi miesto dienraščio „Tarybinė Klaipėda” versijos (ir lietuvių, ir rusų kalba) jau skelbė, kad skvere atsirado ne tik „masyvi Garbės lenta”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Dar prieš dvejus metus abiejuose Dangės pusėse buvo griuvėsių krūvos – besitraukiančių hitlerininkų barbariškų sunaikinimų pėdsakai. Miesto darbo žmonės, nuvalę griuvėsius, nutarė šioje vietoje įrengti gražų skverą. Šimtų klaipėdiečių, o taip pat statybininkų bei žaliųjų apsodinimų tresto darbininkų darbas buvo vaisingas. Čia dabar platūs gazonai skęsta gėlėse. Abi skvero pusės apsodintos daugiametėmis liepomis. Prie centrinio įėjimo į skverą pastatyta masyvi Garbės lenta. Skvero centre pastatyta visų brangiausio žmogaus žemėje, vado ir mokytojo draugo Stalino, monumentinė stovyla”, – skelbė laikraštis.


    2022-11-05

    3 komentarai “Prie garbės lentos – negarbinga prekyba”

    1. AvatarBaiste (IP: 188.69.19.81)

      Sutinku, dabartinė “Arka’ kažkuo man primena griozdiškąją garbės lentą, tik ta buvo ilgesnė, o šita – didžiuliai marmuro ar granito luitai sukrauti ant vienas kito. Iš tiesų šioje vietoje, teisingai prieštaravo menininkai, reikėjo kažko lengvesnio.

    2. AvatarMetraštininkas (IP: 88.118.160.21)

      tęsiant archyvų istoriją derėtų paskutinį straipsnio sakinį pratęsti ……ir net po 53 metų ilgamečiai ir nusipelnę, nuoširdūs komunistų partijos sekėjai šioje vietoje garbingai įamžino miesto darbo didvyrių ir jų didžiojo vado atminimo vietą. Geniali įdėja kilo garbingam ir nenuilstančiam partijos nariui Valentinui Greičiūnui. Nepaisant visokių menininkų, žuvusiojo šeimos burbuliavimų, stropiai vykdydamas partzakazą, skulptorius A.Sakalauskas iš šios vietos išpravodijo net žuvusio savo bendraamžio kolegos nedidukę skulptūrą. Trukdė įsiamžinimui. Ir tada jau iškilmėse dalyvavo net A.Brazauskas, Č . Juršėnas, R.Taraškevičius ir kitos atsivertusios smulkesnės žuvys. Visus šventino pats Telšių vyskupas.

      • AvatarTo metraštininkas (IP: 86.100.89.120)

        Tai čia blogai, ar gerai, kad gražiai skveras sutvarkytas, ar kad vyskupas šventino? Gal blogai, kad Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos įamžintas, gal norėjote, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Karaliaučiaus? Ar norėjote viešo tualeto toje vietoje, kurio žmonės pasigenda? O dėl paminklo kaip ir visada, vieniems patinka, kitiems nepatinka, tokia dialektika. Dėl skulptūros nežinau, bet žuvusiems paminklai paprastai statomi kapinėse, o šiaip viešose vietose monumentai statomi svarbiems įvykiams ar istorinėms asmenybėms atminti. O dėl “atsivertusių”, tai gal norėjote , kad vietoje tų žmonių
        Klaipėdoje būtų vadovavę Ivanovičiai iš Vologdos ar Uralo. Išmokim bent kuo nors pasidžiaugti, pyktis ant visų labai trumpina gyvenimą.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt