Visi žodynai bando paprastai apibūdinti, apibrėžti vieną ar kitą reiškinį ar dalyką, remdamiesi sukaupta patirtimi. Mes kitaip nemokame.

Bet suprasti, ką piešia modernūs dailininkai, kuria skulptoriai ar rašo poetai, pavyksta ne visiems. Didžiausia įvairovė, matyt, yra tapyboje bei skulptūroje. Aišku, ir muzika čia neatsilieka, kaip ir baletas dažnokai virstantis šokio teatru.

Jau senovės Graikijoje buvo bandoma suvokti, iš ko ir kodėl randasi menas. Kaip rašo enciklopedijos, Aristotelis teigė, kad žmogaus prigimtyje slypi siekis mėgdžioti. Meninėje kūryboje tikrovė yra mėgdžiojama, autorius ja seka arba imituoja ją meno kūrinyje. Tikrovės ir poetinio kūrinio santykis yra žmonių psichinių būsenų, gamtos įvykių ir bendruomenei reikšmingos veiksenos mėgdžiojimas. Šis nėra kūrimo (gr. poiēsis) priešybė, sujungia kūrybinio vaizdavimo ir tikrovėje vykstančių pokyčių vaizdinius. Aristotelio imituojamoji koncepcija apėmė adekvatų tikrovės vaizdavimą ir kūrybišką vaizduotės panaudojimą parodant, ką apie tikrovę kalba ir mano autorius. Pasak Aristotelio, mimezės tikslas meno kūryboje – teikti žinių, sužadinti malonumo jausmą, kurį sukelia daikto atkūrimas, stebėjimas ir pažinimas.

Tokie bendri dalykai visai nebūdingi šiuolaikiniam menui, gal kai kurie elementai ir išlieka, t.y. sužadinti malonumo jausmą, bet likusieji visai kiti. Pirmiausias iš paskutiniųjų yra naujumas.

Bet kuris jaunas ar senas kūrėjas siekia parodyti, pavaizduoti tai, ko dar niekas taip nerodė, nevaizdavo. Originalumas paremtas netikėtumu. Nesvarbu, ar tai paveikslas, skulptūra ar šokis. Taip dar niekas nešoko, tokios muzikos dar nebuvo, taip pasaulio dar niekas nerodė. Keramikoje randasi „beformės“ skulptūros, šokiai kartais primena gimnastikos pratimus pagal muziką, paveikslai primena trimečio vaiko „peckiojimą“ pieštuku ant popieriaus lapo. Įdomu, kad pastarieji yra gana populiarūs ir parduodami už didelius pinigus.

Tiesa, vien netikėtinumu mene neišsipirksi. Tenka kurti savaip. Taip randasi savitumas arba savas stilius. Taip poezijoje radosi keturvėjininkai, tapyboje Pikaso ar Dali bei Velaskesas. Balete daugelis prisimena Mają Pliseckają.

Galiu vardinti šimtus ar net tūkstančius vardų ar pavardžių, bet todėl iškyla klausimas, kaip tame susigaudyti. Jei visi tokie originalūs ar saviti, tai gal menas nebeturi ribų? Viskas, kas nupiešta, parašyta, pašokta ar pagrota ir yra menas?

Kai žiūrovas susiduria su šia dilema, tai tenka įjungti ne tik jausmus patinka-nepatinka, bet ir mąstymą. Taigi, tenka grįžti prie pradžios. Kuo menas skiriasi nuo atsitiktinių dalykų, kas yra jo pastovioji esmė, jei jis tokią turi. Čia tenka remtis specialistais, ekspertais arba vadinamaisiais meno žinovais. Tiesa, čia vėl sunku rasti sau patinkantį vertintoją, nes juo reikia ne tik pasitikėti, bet ir sekti. O, kaip žinoma, niekas nesukelia tokių diskusijų ir nesutarimų, kaip skonio ar pojūčių dalykai.

Apibendrinant parašytą, galiu teigti, jog vienintelio modernaus meno buvimo kriterijaus mes neturime. Man pavyko tik sau suformuoti taip: menu reikia vadinti tik tai, kas turi išliekamąją vertę, tai reiškia, jog sukurtą skulptūrą, nupieštą paveikslą ar parašytą knygą norės pamatyti ar perskaityti ir kitos kartos, kiti žmonės. Jiems bus įdomu ir tai juos jaudins. Vadinasi, tai meno kūriniai, nesvarbu, ar jie kainuoja milijonus, ar dabar visai nevertinami. Milijonus dabar kainuojantys dalykai gali būti pamiršti, nebent kaip kvailysčių prisiminimai. Beverčiai dalykai, kainuojantys milijonus.