Belaukiant Šimtmečio metų daugelis Klaipėdoje gyvenančių neramiai dairosi per petį, pagalvodami apie šito krašto istoriją ir save, atvykusį į Klaipėdą po 1990 m. pirmąjį laisvės dešimtmetį, kaip mano šeima, ar tą, kuris atvyko sovietmečiu dirbti Žvejybos uoste ar kurti meną, pakviestas miesto valdžios, nusiteikusios sulietuvinti rusakalbį miestą. Tarpukario Lietuvos miestas (nuo 1923-iųjų), nenustojęs būti vokišku, po karo tapo rusišku.
Pastaruosius keletą metų iš vietinių istorikų ir politikų ne kartą girdima paralelė, kad lietuviai užėmė Klaipėdą kaip rusai Krymą, sukelia kaltės jausmą, tada pradedu galvoti apie gimines baltus kuršius ir prūsus, kurie čia gyveno prieš vokiečius, ir nusiraminu, pripažindama faktą, kad Klaipėdos miestą įkūrė vokiečiai, bet jie nėra autochtonai, o aš – baltė – turiu autochtoninės moralės gyventi Klaipėdoje kaip tikruose savo namuose ir iš naujo susidėlioti nutrūkusią jūrinės tapatybės savastį.
Dokumentinio filmo „Pūga prie Mėmelio“ laukiau ir tikėjausi reginio. Mačiau vasarą, kaip jis buvo filmuojamas muziejaus kiemelyje, kaip marširavo prancūzų kareiviais apsirengę jaunuoliai ir pasieniais stoviniavo ugniniais plaukais merginos.
Dabar įprasta dokumentinius filmus konstruoti, naudojant vaidybines sceneles ir taip papasakojant istorinius įvykius. Taip padarytas ir šis filmas, remiantis Alfonso Eidinto romanu, kaip jis vadina, istorine saga, 1923-ųjų Klaipėdos atvadavimo rekonstrukcija – „Pūga prie Mėmelio“.
Filme keturi istorikai komentuoja, atpasakoja įvykius, rodomos istorinės nuotraukos, filmuota medžiaga. Įdomiai pateikta tuometinio Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko figūra, jis vaidinamas, rodomas beveik visada vienas, mąstantis, kuriantis planą, kaip paimti Klaipėdos kraštą ir pasinaudoti tarptautine situacija. Jo figūra filme ryškiausia, centrinė, ja prasideda, ja ir baigiasi filmas. Viena vertus, tai padaro filmą suprantamą, paprastą, nes išlaiko vienos kolonos schemą.
Domo Rimeikos nuotr.
Kita vertus, filmas supaprastina sudėtingą istorinę situaciją, pavyzdžiui, žygio vado Jono Polovinsko-Budrio asmenybė neišskleista visai. Pasigedau moterų. Jų šioje istorijoje apskritai nėra. Nerodo nei E. Galvanausko šeimos, nieko apie jį kaip žmogų, tik kaip centrinė sėdinti, vaikštanti ir mąstanti figūra, nuo kurios priklauso Lietuvos ir Klaipėdos krašto ateitis. Tiesa, po filmo peržiūros buvo pasakyta, kad garbė visiems sukilimo dalyviams ir moterims, kurios virė maistą.
Ir dar buvo paminėtas įdomus faktas, kad sukilime dalyvavo lakūnas Steponas Darius. Tik neišliko istorinių žinių, ką ir kaip konkrečiai jis veikė, bet pats faktas, kad jis dalyvavo, jau suteikia papildomų spalvų sukilimui – dalyvavo žmogus, perskridęs Atlantą ir žuvęs už idėją. Bet filme apie tai neužsimenama, tarsi žiūrovas iš nuotraukų turėtų pats atpažinti Dariaus veidą.
Tačiau filmas turi potencijos žiūrovo sąmonėje sukelti tautinio pasididžiavimo jausmą ir, jei tai buvo viena iš pagrindinių inspiracijų, ji pavyko. Po filmo jaučiu dėkingumą prieš šimtą metų gyvenusiems ir į žygį išėjusiems šauliams – menininkams, studentams, tiems, kurie leido sau leistis žiemą į tolimą kelią atvaduoti Klaipėdos krašto, pasitikėję savo vadovybe ir idėjos tikrumu.
Yra išlikę faktų, nors ir nedaug, ką Steponas Darius veikė sukilime, yra jo dukros atsiminimų knyga, mes savo projekte apie tai rašėme. To ir aš pasigedau, ypač turint galvoje, jog filmo autoriai tiksline auditorija pasirinko jaunimą. Būkim biedni, bet teisingi – jaunimas tikrai nežino, kas buvo Ernestas Galvanauskas (nebent tie, kurie mokosi jo vardo mokykloje), bet viliuosi, kad žino ar bent girdėjo, kas buvo Steponas Darius. 🙂 https://www.atviraklaipeda.lt/2018/10/20/steponas-darius-kur-vienybe-ten-ir-galybe/