Mažai kas pamąsto, kam reikalingas mandagumas. Pasakyti „ačiū“, jei tau padarė ką nors gera, užleisti vietą viešame transporte nėščiai moteriai, praleisti išeinantį iš parduotuvės ar kitos patalpos, neužstatyti įėjimo ar įvažiavimo sava mašina. Tokių situacijų yra begalės, jos kasdienės, kai kam įprastos, kai kam ir nežinomos.

Abi Skipp (flickr.com) nuotr.

Įprastai tu tokiomis elgesio taisyklėmis supažindina ar pamoko šeima, darželio auklėtojas ar mokyklos mokytojai. Jas besąlygiškai priima mažyliai, bet dažnai atmeta paaugliai. Tiesa, kiek paaugus jie tampa labiau socialūs, nes nemandagumas kartais ir kainuoja pasmerkimu ar net kitomis nuobaudomis.

Teoriškai mandagumas tirtas mažokai. Vieno ir „vienintelio teisingo“ atsakymo, kam reikalingas mandagumas nėra. Todėl ir man sunku paprastai ir labai aiškiai nurodyti jo priežastis.

Pradėkime nuo kalbos. Žmonės paprastai bendrauja kalbėdamiesi. Čia svarbu ne tik ką nors pasakyti, bet ir siekimas būti suprastam. Teisingai suprastam. Žmonės turi emocijas, todėl kartais nesusipratimai kyla dėl jų pykčio, šauksmo ar perdėtų emocijų. Parduotuvėje ar turguje nereikia rėkti, norint parduoti savo prekes. Kreiptis į pirkėjus būtina taip, kad jie jaustų malonumą, o ne atstumiant juos. Senesnieji gyventojai dar ilgai prisimins socializmo laikus, kai pirkėjas buvo kliuvinys pardavėjams.

Tai, kaip matyti, yra viena iš mandagumo funkcijų: skatinti savitarpio supratimą, mažinti klaidų skaičių. Apie žmonių kalbos įpročius galima kalbėti daug. Kiekviena tauta ar gentis turi savo kreipimosi bei pagarbos formas, kurios pasakomos žodžiais. Turi ir paniekinimo formas – tai gali būti keiksmažodžiai. Bet tai kiek kita tema, todėl grįžkime prie kito aspekto.

Svarbiausia mandagumo paskirtis yra tam tikras veikimas, tam tikra veikimo forma. Štai Japonijoje priimta įeinant į svečius nusiauti. Tas pat vyksta ir musulmonų maldos namuose. Taip tai priimta. Žydai negali maldos namuose būti nepridengta galva. Tai taip priimta. Aišku, tai vadinti mandagumu nereikia, bet tapti nemandagiu to nežinant – įmanoma. Čia matyt reikėtų kalbėti apie toleranciją ar pagarbą kitų šalių papročiams ir pastaroji yra mandagumo forma. Norint suprasti kitų žmonių papročius tenka keisti ir savo elgesį. Jeigu žmonės sveikinasi trindami savo nosį į kito žmogaus nosį, tai teks pakeisti savo įprotį sveikintis rankos paspaudimu. Bet tai sankirtos su kitų šalių kultūra. O pas mus kitaip?

Kaip ne keista, bet toks požiūris yra tinkamas taikyti ir mūsų santykiams. Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėlį su savo asmeninėmis tvarkomis ir taisyklėmis. Jis visuomet patenka į situacijas, kuriose yra ir kitokios tvarkos, gal jam net nežinomos. Pavyzdžiui, vaikai dažnai nežino kaip elgtis muziejuje ar teatre, vaikų ar suaugusių šventėse, darbe ar mokslų akademijoje. Tai, kas tiko vienoje situacijoje, gali visai nepritikti kitoje. Todėl visuomenėje per ilgą jos gyvavimo laikmetį radosi tokia priemonė, kaip mandagumas. Tiesa, jo taisyklės gal niekuomet nėra visai aiškiai ir tiksliai formuluojamos, nors ir bandoma tai padaryti taip vadinamame etikete.

Paskutinis yra visiškai formalizuotas elgesio taisyklų tam tikroje srityje rinkinys, kuris dažniausiai legitimus ir kanonizuotas. Tai yra negyvas. O mandagumas visuomet leidžia asmeniui ar net grupėms taikytis prie besikeičiančios aplinkos, kuri dabar vis gena pasaulį.

Kam to reikia? Ogi galimybėje taikiai ir ramiai gyventi. Jei jūs pastatėte savo automobilį taip, kad jis kliudo kitiems, tai konflikto galimybė yra labai didelė. Gerai jei tik apgadins patį daiktą, bet yra variantas, kad sužalos ir vairuotoją. O tai, deja, neretas atvejis.

Tokių darinių mūsų gyvenime begalės, visų nei aprašysi, nei išmoksi, todėl telieka viena išvengimo priemonė būti mandagiam t.y. atsižvelgti į kito žmogaus ar grupės interesus. Tiesa, tai nereiškia pakęsti bet ką, kartais tenka ir tramdyti, bet tai jau kita tema apie tolerancijos ribas.