Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis atsisakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio siūlymo apsvarstyti bei paskelbti bent jau paliaubas Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Nors kone kiekviena žemiau jo Maskvos hierarchijoje esanti burna gal porą mėnesių ligi tol pasauliui tvirtino esą Rusija siekia nutraukti karą Ukrainoje.

Šio propagandos veiksmo tikslas buvo parodyti pirmiausiai neutralioms pasaulio šalims daugiausiai Azijoje ir Afrikoje, esą Rusija yra taiki šalis. Ir jeigu kas nors šiandien nenori taikos – tai tik Vakarų šalių lyderių (pirmiausiai JAV prezidento Joe Bideno) už virvelių tampoma Kyjivo valdžia.

Sunku pasakyti, kokią įtaką toms neutralioms šalims daro tokios p. Putino kalbos, ir ar jų politikai moka palyginti p. Putino kalbas su realiais jo veiksmais.

Mes tai suprantame daug geriau. Esame, ko gero, geriausi pasaulio šios temos ekspertai, žinantys, kad mintys, kalbos ir veiksmai Rusijoje yra tarsi rašytojo Ivano Krylovo pasakėčios gulbė, vėžys ir lydeka.

Evaldo Vėgelės karikatūra

Dabar Maskva ukrainiečiams ketina užtaisyti tikrą Armagedoną sprogdindama kritinę Ukrainos infrastruktūrą, nuo kurios funkcionalumo priklauso, kaip šalies žmonėms pavyks peržiemoti. Raketos, nepilotuojamieji orlaiviai-bombos daužo trasformatorines, elektros gamybos jėgaines, sprogsta pataikiusios į gyvenamuosius namus, gimdyklas, kuriose žūsta civiliai ir kūdikiai. Nuo karo pradžios Ukrainoje vien tik tiksliai patvirtintais duomenimis žuvo puspenkto šimto vaikų.

Žinote, ką apie tai kalba rusiški informaciniai ištekliai? O gi tai, kad civiliai Ukrainos miestuose žūsta nuo ukrainiečių paleistų oro gynybos raketų nuolaužų. Ar taip gali būti? Teoriškai,  su itin maža tikimybe – taip. Bet tik jau ne 450 vaikų.

Tačiau tikslas kitas.

Maža to, kad tokia versija yra tiesiog šventvagiška (galima būtų prisiminti, kas yra šio karo agresorius ir kam tenka pagrindinė atsakomybė už civilių žūtis). Tačiau ji tobulai atitinka vieną rusiškos propagandos metodų. T.y. paaiškinti sunkiai (arba labai lengvai) paaiškinamus dalykus, kuriant milijoną stačiai neįtikėtinų, mėšlo vertų versijų. Kad žiniasklaidos auditorija ar kokie kiti naujienų rijikai tiesiog pasimestų nuo tų paaiškinančių versijų gausos. O pasigavę pačias labiausiai neįtikėtinas imtų abejoti ne tik savo akimis bei logika, bet ir savo sveiku protu.

Šitaip Maskvos atstovai elgėsi iškart po to, kai jos remiami separatistai Ukrainos Rytuose (Donbaso regione) iš rusų kariuomenės atgabento priešlėktuvinės gynybos komplekso „Buk” 2014 m. numušė Malaizijos oro linijų boingą, skridusį iš Amsterdamo į Kvalą Lumpūrą. Tąsyk Maskvos propagandos mašina ėmė skiesti, kad civilinį lainerį numušė ukrainiečių karo lėktuvas (tą „patvirtino” ir jų sukurtas esą sąžiningo dispečerio personažas), kiek vėliau – kad „Buk” priklausė ukrainiečių kariškiams, dar vėliau tų raketų gamintojas kėlė dar kelias savo „ekspertines” versijas, kurios, ačiūdiev, buvo paneigtos per Nyderlanduose vykusį ir šiemet pasibaigusį teismo procesą.

Nors Rusija kaip įmanydama teismo tyrėjų pastangas mėgino trukdyti viso proceso metu, tai pasibaigė nuliniu rezultatu. Arba rezultatu su minuso ženklu.

Maskva per aštuonerius metus nuo to įvykio taip ir nesugebėjo žmoniškai atsiprašyti nekaltų aukų artimųjų ar bent jau sumokėti padorių kompensacijų. Nors Šveicarijoje dėl to vyko kelių šalių įskaitant Rusiją, derybos. Jeigu jos būtų pasibaigusios sėkmingai, tuo metu pinigais aptekusi Maskva galėjo sumokėti, palengvinti aukų artimųjų sielvartą ir pasiekti tam tikrų viešųjų ryšių pergalę. Kad visas pasaulis sakytų – taip, jie padarė tragišką klaidą, tačiau ją supranta. Jie tokie patys žmonės, kaip ir mes…

Dabar, o ypač per karą Ukrainoje, dėl to kyla didis klausimas: ar iš tikrųjų 1/8 sausumos dalyje gyvena tokie patys žmonės, kaip mes juos įsivaizduojame civilizuotame pasaulyje? Nes tenykščiai homo sapiens labai noriai minta viską paprastai išaiškinančia propaganda. Kuri su realia tikrove neturi nieko bendra. Minta ir daro toli siekiančias išvadas apie juos supantį pasaulį.