1950-ųjų uostamiesčio vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, šiuo metu saugomi Klaipėdos regioniniame archyve, liudija, kad tuo metu slapti buvo ne tik kariškių nurodymai uostininkams. Slaptumo skraiste buvo uždengti ir raudonarmiečių perlaidojimo reikalai.
Apie šiuos du kariškus Klaipėdos istorijos epizodus – dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje.
Klaipėdos uostas 1947-aisiais. Judelio Kacenbergo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Uostininkams – kariškių nurodymai
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad pirmaisiais pokario metais realiai svarstyta galimybė Klaipėdoje kurti karinį uostą – TSRS Baltijos karinis jūrų laivynas buvo užėmęs Kuršių marių pakrantę nuo Dangės iki beveik tarpukariu įrengtų naftos produktų rezervuarų (maždaug dabartinė „Klaipėdos naftos“ teritorija).
Pasak V. Safronovo, Žiemos uoste ir būsimosios laivų remonto įmonės teritorijoje (dabar – „Memelio miestas”) jau nuo 1945 m. vasario buvo dislokuota dalis karinio laivyno – daugiausia torpediniai kateriai, tuo metu dar talkininkavę karinėse operacijose jūroje. Čia buvo įsteigtos ir Liepojos karinės jūrų bazės laivų remonto dirbtuvės.
„Kariškiai, atrodo, tikėjosi Klaipėdoje įsitvirtinsiantys ilgesniam laikui, tad iniciatyvas mažinti jų įtakos sferą sutiko labai nenoriai. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. TSRS Liaudies Komisarų Taryba įsakė jūrų uostui perduoti 18 sandėliavimo ir pagalbinių patalpų, tuo metu užimtų Raudonosios Žvaigždės Baltijos laivyno, kariškiai šį nutarimą tiesiog sabotavo. 1946 m. pavasarį Jūrų laivyno ministerija spaudimą karinių pajėgų ministro pavaduotojui dėl to darė Maskvoje, tačiau kariškiai nebuvo atlaisvinę patalpų ir 1946 m. birželio mėnesį. Palikdami užimtus objektus, jie demontuodavo juos iki tokio lygio, kad buvo išvežama net centrinio šildymo įranga. Gali būti, kad būtent jie buvo atsakingi už fugaso sprogimą uoste 1945 m. gruodžio 5 d., dėl kurio buvo sunaikinta 22 m krantinės“, – rašo V. Safronovas.
Apie tai, kad kariškiai vis dar turėjo interesų Prekybos uoste ir 1950-aisiais, rodo tarp tuomet buvusių slaptų Klaipėdos miesto VK dokumentų esantis Klaipėdos uosto kariniam komendantui skirtas išrašas iš 1948 m. balandžio pabaigoje Baltijske įsikūrusio Karinio jūrų laivyno inžinieriaus pulkininko Kliukvino nurodymo, į ką turi būti atsižvelgta projektuojant Prekybos uosto atstatymo darbus. Šiame rašte primenama, kad kariniam laivynui TSRS Liaudies komisarų taryba dar 1945-ųjų rugpjūtį priskyrė vakarinę Žiemos uosto krantinę ir skystojo kuro sandėlį su visa jam priklausančia infrastruktūra bei krantinėmis.
Išraše primintas ir minėtajame Komisarų tarybos nutarime įrašytas įpareigojimas kas valandą kariškiams užtikrinti 4,1 tonos garo, 6 tonas vandens ir 205 kilovatus elektros energijos.
„Išsaugoti Karinėms jūrų pajėgoms pastatus ir įrangą, kuriuos jos dabar užima Prekybos uoste. Jo plėtra negali būti vykdoma skystojo kuro (naftos bazės) teritorijos sąskaita”, – dar buvo dėstoma šiame nurodyme.
Pervežė 17 karių palaikų
1950-ųjų pavasario slaptuose VK dokumentuose buvo užfiksuotas ir sprendimas dėl jau mirusių sovietinės armijos kariškių.
Pasak V. Safronovo, dar 1945 m. Klaipėdos mieste Sovietų sąjungos karius buvo pradėta laidoti įvairiose miesto vietose. Kapavietes kariškiai įrenginėjo neužstatytose, griuvėsiais neužverstose erdvėse. Pirmosios buvo įrengtos dabartinėse Kristijono Donelaičio ir Lietuvininkų aikštėse.
Žuvusių SSRS karinio jūrų laivyno jūreivių laidotuvės Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Per 1945 metus palaidojimų skaičius vis didėjo, tad tų metų rugpjūtį Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto nutarimu ir K. Donelaičio aikštėje buvo nutarta įkurti TSRS karių kapines. Tačiau po keleto metų, 1948-ųjų spalį, miesto valdžia nusprendė, kad visgi kapinėms ši vieta nėra labai tinkanti ir buvo nutarta sudaryti komisiją, turėjusią surasti vietą Mokytojų instituto rajone, į kurią būtų galima iškelti karių palaikus.
Po diskusijų ir derinimų su valdžia Vilniuje galiausiai buvo pasirinkta vieta senųjų miesto kapinių (dabar – Skulptūrų parkas) šiaurės vakariniame kvartale. Pasak V. Safronovo, 1949-aisiais baigtame Klaipėdos miesto plane karių kapinės jau fiksuojamos būtent šioje vietoje, kur vėliau iškilo šiemet demontuotas memorialas, o nebe K. Donelaičio aikštėje.
1950 m. kovo 30 d. vyko „riboto rato” VK posėdis, kurio protokolas tapo slaptu dokumentu. Jo dalyviais be VK pirmininko Jono Kardaševičiaus buvo posėdžio atsakinguoju sekretoriumi paskirtas Miesto karinio komisariato papulkininkis Diuminas, Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius Aleksandras Smirnovas ir MGB Mokymų padalinio viršininkas Ovčiarovas.
Šio „riboto rato” pasitarimo tikslas buvo vykdant LTSR Ministrų tarybos 1950 m. vasario 23 d. sprendimą patvirtinti sąrašą mažų broliškų kapinių ir kapų, kuriuose palaidotų žuvusių karių palaikai turėjo būti perkelti į Klaipėdoje įrengtas kapines.
Posėdžiavusieji nusprendė, kad į uostamiestį amžino poilsio turi būti perkelti septynių karių palaikai iš Nidos, vienas karys, palaidotas Preiloje, keturi palaikai iš Juodkrantės kapinių ir keturi skirtingose Smiltynėse vietose palaidoti kariai.
Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad šie palaikai turi būti perlaidoti iki balandžio 20-osios. Tai suorganizuoti buvo pavesta specialiai sudarytai komisijai. Perlaidojimo išlaidas nurodyta padengti iš asignavimų, skirtų broliškų kapinių tvarkymui.
Balandžio 19-ąją du komisijos nariai (Miesto komunalinio skyriaus vedėjas Aleksėjus Zirjanovas ir Juodkrantės tarybos pirmininkas Nikolajus Popovas) bei jos pirmininkas, Klaipėdos miesto VK pirmininko pavaduotojas Vincas Daukantas surašė aktą, kuris irgi tapo slaptu dokumentu.
Jame buvo išdėstyta, kur ir kokių karių palaikai buvo atkasti ir pervežti perlaidoti į Klaipėdą.
Iš Nidos buvo pervežtas ten 1945 m. vasario 2 d. žuvę viršila Semionas Rikušas ir nežinomas karys.
2 km nuo Preilos, į Juodkrantės pusę, buvo atkasti du kapai, kuriuose buvo palaidoti 1945 m. vasario 9-ąją (jau po vokiečių armijos pasitraukimo iš nerijos) mirę 1926-aisiais gimęs kareivis Vladimiras Piskunovas ir nežinomas jo ginklo brolis.
Juodkrantėje buvo iškasti devyni palaikai. Aštuoni kariškiai čia palaidoti kariai buvo mirę praėjus pustrečio mėnesio po Vermachto atsitraukimo – 1945-ųjų balandžio 14-ąją. Penki iš jų liko neatpažinti, o trys identifikuoti: 1910 m. gimęs seržantas Fiodoras Čiurbakovas ir eiliniai S. Bogomazovas bei S. Bucenko. Šalia jų buvo atgulęs ir vasario 10 d. miręs viršila Aleksėjus Sorokovichas.
7-ajame kilometre nuo Juodkrantės, į Klaipėdos pusę, buvo iškasti vieno neatpažinto kario palaikai.
Smiltynėje tada buvo iškasti trijų 1945 m. vasario 23-iają mirusių karių palaikai. Dveji iš jų buvo neatpažinti, o kartu su jais buvo palaidotas 1923 m. gimęs vyriausiasis medicininės tarnybos leitenantas Surenas Artukovas.
Komisija akte taip pat informavo, kad visi 17 palaikų buvo perlaidoti antrosiose karių kapinėse S. Daukanto gatvėje (pirmosios tokios kapinės iki 1973 m. buvo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje).
Akte buvo išvardinti ir asmenys, dalyvavę atkasant kapus nerijoje, perkeliant karių palaikus, juos pervežant ir perlaidojant Klaipėdoje: Kelių ir tiltų tresto inžinierius Antanas Mickus, Laidojimo biuro darbuotojai Kazys Žilinskas, Tomas Akilaitis, Pranas Rosinskas ir tresto Vodokalan darbininkas Kostas Vaitkus.
Кalba jūreivis, bet fone žmonės, lygtai, su milicininkų kubankomis.