Gausioje Klaipėdos krašto metų minėjimo programoje, kurią šiemet gegužės 4 d. patvirtino Vyriausybė, numatytas ir tarptautinis akademinis renginys.
Jo metu istorikai iš trijų žemynų diskutuos apie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ilgalaikę svarbą, o jų parengti pranešimai, tikimasi, sudomins ir plačiąją visuomenę.
Temą paskatino mažiau pažinti klausimai
Tarptautinę konferenciją, kuri vyks 2023 m. gegužės 25–27 d., rengia Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas kartu su Lietuvos istorijos institutu ir Kembridžo universiteto Geopolitikos centru. Renginio partneris – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
Pasak pagrindinio konferencijos organizatoriaus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus Vasilijaus Safronovo, konferencijos temą padiktavo noras kalbėti apie svarbius, bet dar palyginti mažai pažintus kontekstus ir pokyčius, susijusius su šimto metų senumo įvykiais.
Vienas jų – diplomatiniai Klaipėdos prijungimo aspektai bei jų trumpalaikė ir ilgalaikė svarba Lietuvai ir Vidurio bei Rytų Europos regionų stabilumui. Kitas klausimas, kurį nagrinės konferencija – Pirmojo pasaulinio karo poveikis panašių į Klaipėdos kraštą regionų atsiradimui ir apibrėžimui, jų gyventojų tautinių ir politinių tapatybių pokyčiams ir paribių politinės bei kultūrinės integracijos problemoms.
Dviems klausimams analizuoti numatytos dvi atskiros konferencijos dalys, kurių viena vyks Vilniuje, o kita Klaipėdoje.
„Tokį konferencijos formatą pirmiausia pasiūlė įsitikinimas, kad apie Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos svarbą reikia kalbėti ne vien Klaipėdoje ir ne vien lietuviškai auditorijai. Šio įvykio reikšmės vis dar ne iki galo suvokiame, mat su juo sieti viso Europos regiono saugumo architektūros lūkesčiai. Šimto metų sukaktis – puiki proga apie tai pasikalbėti suburiant aukščiausio lygio mokslininkų komandą“, – sako Vasilijus Safronovas.
Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos poveikis regionui
Organizatorių teigimu, pirmoji konferencijos dalis pažvelgs į Klaipėdos kraštą kaip į regioną, kuriame po Pirmojo pasaulinio karo pynėsi ir susidūrė Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Britanijos interesai.
Operacija, kurią 1923 m. sausio pradžioje įgyvendino Lietuvos vyriausybė, metė pirštinę sąjungininkių prestižui ir tapo iššūkiu Versalio sistemai. Nepaisant to, galiausiai ji buvo legalizuota taip, kad šios sistemos nepažeistų – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimas lėmė, kad Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublika gavo iš sąjungininkių rankų.
Vis dėlto pačiai Lietuvai tai nepadėjo tapti vienu iš Versalio sistemą remiančių stulpų. Vokietijos politinis ir kultūrinis elitas neatsisakė teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą, o Vokietijos vyriausybės naudojo „Klaipėdos vokiečių problemą“ kaip spaudimo priemonę Lietuvai. Todėl Klaipėdos prijungimas galop papildė pagrindinę Lietuvos užsienio politikos problemą – Vilniaus klausimą.
Šiame kontekste organizatoriai kelia klausimą, kiek 1923 m. sausio pradžios įvykių legalizavimas nepažeidžiant Versalio sistemos iš tiesų prisidėjo prie regiono stabilumo, o kiek viso labo sustiprino „pakraščių valstybių“, kaip nestabilumo židinio, įvaizdį, kurį joms suteikė tiek „įšaldyti“ Vilniaus ar Gdansko (Dancigo) konfliktai, tiek ir to meto Vokietijos bei Sovietų Sąjungos nenoras susitaikyti su Versalio sistemos įtvirtintais teritoriniais pokyčiais?
Klaipėdos kraštą sieks palyginti su kitais panašios patirties regionais
Kita tema, kurią siekia aktualinti mokslinė konferencija – kaip Europos imperijų žlugimas ir naujų sienų atsiradimas 1918–1923 m. paveikė naujų paribio regionų susiformavimą.
Konferencijos organizatoriai atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos kraštas buvo tik vienas iš kelių panašaus istorinio likimo Europos mikroregionų, pakeitusių savo politinę priklausomybę dėl politinių transformacijų, kurias sukėlė Pirmasis pasaulinis karas, revoliucijos ir daugiataučių imperijų žlugimas 1918–1923 metais. Panašius politinius pokyčius išgyveno daugiau regionų, kuriuos visus sieja buvusi imperinė priklausomybė, daugiakultūriškumas ar daugiakonfesiškumas, kaip ir tai, kad, pasibaigus karui, jie tapo naujų tarpvalstybinių konfliktų ar teritorinių pretenzijų zonomis.
Nepaisant šių sąsajų, iki šiol trūksta šių Vidurio ir Rytų Europos mikroregionų lyginamųjų studijų. Tad antroji konferencijos dalis bus skirta minėtų daugiakultūrių Vidurio ir Rytų Europos paribio mikroregionų problematikai: jų panašumams, skirtumams ir išskirtinumui aptarti.
Pranešimai bus prieinami plačiajai visuomenei
Pranešimų skaityti į konferenciją organizatoriai jau pakvietė žinomus istorikus, tyrinėjančius šiuos klausimus, ne tik iš Europos šalių (Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos), bet ir Japonijos bei Kanados.
Pranešimai ir diskusijos vyks anglų kalba. Nepaisant to, organizatoriai žada padaryti pranešimus prieinamais ir plačiajai visuomenei. Konferencijos metu jie bus filmuojami ir vėliau, subtitruoti lietuvių kalba, atsidurs internete. Taip jie galės būti naudojami studijų, mokomaisiais tikslais ar tęsiant akademines diskusijas.
Konferencijos organizavimą savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.
Taip, iš Klaipėdos krašto prijungimo Lietuva laimėjo tikrai daug. Tik ne pats Klaipėdos kraštas, istorinių aplinkybių dėka atitekęs ekonomiškai ir kultūriškai silpnesniam suverenui. Tačiau, kita vertus, priešingu atveju didžiausia tikimybė, kad, po pokario Europos perdalijimo, Klaipėdos kraštas būtų buvęs priskirtas Rusijai ir tapęs „sostinės” Karaliaučiaus (Kaliningrado) apskrities gūdžia provincija. Bet tai jau ne diletantiškų pasvarstymų, o rimtų istorinių tyrinėjimo bei kompetencijos reikalas. Gi niekas 1923 negalėjo net numanyti, kad Hitleris taps Reichsfiureriu ir kartu su Lietuvai „mandagiai saulę pasiūliusiu” Stalinu sukels II pasaulinį su visomis iš to sekusiomis pasekmėmis…