Jau artimiausiu metu uostamiestį iš spaustuvės pasieks tikru desertu besidomintiesiems Klaipėdos istorija tikriausiai tapsianti beveik 600 puslapių knyga „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“.

Leidinys gimė bendradarbiaujant Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui (BRIAI) bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Jungtinėms istorikų pajėgoms – Vasilijui Safronovui, Vygantui Vareikiui, Silvai Pocytei, Laimai Kuprienei, Vytautui Jokubauskui, Renatai Rachmanovaitei ir Zitai Genienei – pavyko patikslinti daug to meto faktų, o nemažai duomenų į istorijos mokslą bus įvesti pirmą kartą. Pirmąkart bus skelbiamas ir maksimaliai išsamus Klaipėdos kraštą 1923-iųjų sausį užėmusios Ypatingo paskyrimo rinktinės bei Klaipėdos krašto 1-ojo savanorių pulko narių sąrašas.

Belaukiant knygos „Atvira Klaipėda” apie jos gimimo procesą ir apie tai, ką joje bus galima rasti pakalbino leidinio sudarytoją, KU BRIAI direktorių dr. Vasilijų Safronovą.

Kaip gimė pati knygos idėja ir kaip atrodė jos rengimo užkulisiai? Kur kartu su kolegomis ieškojote medžiagos?

Knygos atsiradimą, žinoma, paskatino šimto metų sukaktis. Nebūtų sukakties, tai ir knyga, vargu, ar būtų buvusi pradėta rengti. Tiesą sakant, mes nesitarėme, bet vienu metu nepriklausomai vieni nuo kitų sumanymai rengti dokumentų rinkinius gimė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, ir Klaipėdos universitete. Nors abi pusės turėjo skirtingas vizijas, galiausiai nutarėme suremti pečius ir geriau padaryti vieną leidinį nei du atskirus. Manau, kad šis sprendimas pasitvirtino. Labai padėjo Klaipėdos miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos parama, dėl kurios mūsų darbas ir pasieks skaitytoją.

Knygą sudaro ne vien dokumentai, bet ir išsamūs įvadai bei komentarai dokumentams, taip pat skelbiama nemažai nuotraukų, schemų. Didžioji dalis publikuojamų dokumentų saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, bet į rinkinį taip pat pateko nemažai šaltinių, kurių jokiose Lietuvos saugyklose nerasite.

Mūsų, rengėjų, darbas buvo paversti tuos dokumentus tekstu, nes dokumentus skelbiame ne faksimiliniu pavidalu, o surinktu tekstu. Taigi pirmoji darbo dalis buvo preciziškai tiksliai įskaityti prieš šimtą metų rašytus tekstus – kai kurie rašyti mašinėle, kiti ranka. Surinkus tekstus, toliau mūsų laukė vertimai. Nors nedidelę dalį dokumentų rinkinyje pateikėme originalo kalba, tik palydėdami juos platesne anotacija, didžiąją dalį kitakalbių dokumentų vertėme iš vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų kalbų.

Tada buvo kritinė dalis, kur jau reikalingos istorikų kompetencijos – tikrinome informaciją, rengėme komentarus. Na, ir, žinoma, reikėjo parengti išsamius įvadus, ieškoti iliustracijų – žodžiu, čia įprastas istorikų darbas.

„Vienas iš šios knygos sumanymų – leisti skaitytojams į Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykius pažvelgti iš įvairių perspektyvų”, – sako Vasilijus Safronovas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ar pavyko viską rasti, ko norėjote? Gal kas ypač nustebino ar pradžiugino?

Aš vis juokauju, kad istorikai gyvenime yra matę daugiau nei dauguma žmonių, todėl mus nustebinti sudėtinga. Bet skaitytojai daugelį dalykų knygoje tikrai pamatys ar perskaitys pirmą kartą. Visgi svarbiausia, manau, yra tai, kad ši knyga, viliuosi, parodys visuminį vaizdą, kaip Klaipėda tapo Lietuvos dalimi. Mat joje pasakoma ne tik apie tai, kas vyko 1923 metų sausio 10–15 dienomis, bet ir apie visą agitacinę kampaniją Klaipėdos krašte, karinės operacijos parengimą ir jos įgyvendinimą, diplomatų darbą ir tarptautinį kontekstą.

Knygoje bus ir iki šiol neskelbtų atsiminimų. Ar juose yra kokių nors detalių, faktų, kurie iki šiol nebuvo žinomi istorikams, aprašyti tyrimuose, straipsniuose?

Istorikai tyrinėja šią temą jau ne vieną dešimtmetį. Vien mano kolega Vygantas Vareikis pirmuosius straipsnius apie 1923-iųjų Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos publikavo apie 1990 metus. Tad naujų faktų mums rasti sudėtinga. Be viso to, tai nėra pirmas dokumentų rinkinys apie 1923 metus. Ir Klaipėdos universitetas, ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus panašių leidinių yra publikavę jau anksčiau. Tad daugelis dalykų istorikams bus žinomi. Tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad tiek naratyvinių (pasakojamųjų) dokumentų apie 1923-iųjų įvykius vienoje vietoje dar niekada nebuvo skelbta. Iš tiesų dauguma dokumentų yra publikuojami pirmą kartą. Kiti pirmą kartą skelbiami lietuvių kalba.

Pavyzdžiui, žinojome, kad 1923 m. sausio 10 dieną Klaipėdos krašte pradėta karinė operacija užbėgo už akių sąjungininkių sprendimui dėl Klaipėdos krašto pavertimo savarankiška valstybe. Tą planuota daryti kaip tik 1923 metų sausį, suteikiant tokį statusą 10–15 metų laikotarpiui. Bet pats sprendimas, rekomendavęs suteikti tokį statusą, tiksliau, jo projektas iki šiol buvo publikuotas tik 1981 metais Londone, Lietuvoje faktiškai neprieinamame dokumentų rinkinyje. Šioje knygoje dokumentą pirmą kartą pateikiame lietuvių kalba.

Kitas pavyzdys – 1922 metų gruodžio pabaigoje ir 1923 metų sausio pirmosiomis dienomis Aleksandro Marcinkevičiaus parašyti raportai, adresuoti Lietuvos šaulių sąjungos vadovybei Kaune. Jie pasakoja apie tai, kokie parengiamieji veiksmai buvo atliekami Klaipėdos krašte prieš operaciją.  Jų turinį puikiai papildo šioje knygoje taip pat pirmą kartą publikuojamas Jono Polovinsko-Budrio prisiminimų fragmentas. Šie prisiminimai, rašyti 1937 metais, pasakoja apie karinės operacijos planavimą Kaune. Nors Jonas Budrys apie Klaipėdos prijungimą paskelbė ne vieną tekstą, šios savo prisiminimų dalies, kurioje labai atvirai pasakojama apie operacijos organizavimą, jis niekada nepublikavo. Po Jono Budrio mirties rankraštis buvo saugomas Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejų pasiekė palyginti neseniai.

Jono Polovinsko-Budrio 1923-iųjų sausį naudotas pistoletas ir jo 1937-aisiais surašyti atsiminimai jau eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Trečias pavyzdys – karinės operacijos metu Ypatingo paskyrimo rinktinės grupėms ir kuopoms vadovavusių Lietuvos kariuomenės karininkų raportai Generaliniam štabui, rašyti tuoj po įvykių, 1923 metų pavasarį. Juose pateikiama informacija apie karinės operacijos įgyvendinimo eigą.

Ketvirtas pavyzdys – knygoje rasite daug dokumentų, pasakojančių apie Britų imperijos nuostatas. Iš šių dokumentų matyti, kad britų pozicija faktiškai ir lėmė sąjungininkių susilaikymą nuo aktyvesnės reakcijos į lietuvių veiksmus Klaipėdoje. Jeigu tų veiksmų būtų imtasi, tai dar nežinia, ar šiemet turėtumėme, ką minėti.

Rinkinyje skelbiami iš viso 269 dokumentai. Tad čia tikrai buvo tik keli pavyzdžiai.

Knygoje bus pateikiama medžiaga iš nepublikuoto leidinio „Klaipėdos sukilimas“. Koks tai leidinys? Kas ir kada jį planavo išleisti ir gal aišku, kodėl to nepavyko padaryti?

Taip, tai labai įdomi istorija. Iškart po Klaipėdos įvykių, 1923 metais, vadovaujant jau minėtam Aleksandrui Marcinkevičiui, Klaipėdoje ir Kaune pradėta rengti knyga apie įvykius.

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Iš kairės pusės sėdi: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; Iš kairės pusės stovi: Steponas Darius, Antanas Ivaškevičius, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Juozas Pronckus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Iš pradžių būta sumanymo išleisti tik nedidelę knygelę, bet galiausiai tai transformavosi į siekį išleisti didelio formato gausiai iliustruotą memorialinį leidinį, kuriame turėjo būti atsiminimai ir tam tikra, vadinkime, ideologinė dalis. Dėl finansinių priežasčių ir, atrodo, vadybinių problemų šis leidinys niekada nebuvo išleistas.

Jo turinio likimas ilgą laiką nebuvo žinomas, tik Sąjūdžio metais paaiškėjo, kad sukaupta medžiaga atsidūrė vadinamajame Vlado Pūtvio-Putvinskio archyve (Aleksandro Marcinkevičiaus sutuoktinė Sofija buvo šio Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo dukra). Viena archyvo dalis buvo užkasta 1940 metų liepos vidury, kita – 1944 metų liepą. Penkis dešimtmečius žemėje palaidoti pieno bidonai su dokumentais 1989 ir 1992 metais buvo iškelti į dienos šviesą Graužikuose, Kelmės rajone, ir atiteko Šiaulių „Aušros“ muziejui. Šiame muziejuje dabar saugoma knygos „Klaipėdos sukilimas“ medžiaga ir yra skelbiama mūsų leidinyje. Tai Jono Žiliaus, Mykolo Kalmatavičiaus, Jono Vanagaičio ir kitų įvykių dalyviai tekstai.

Knygoje aprašomi vokiškąją perspektyvą atskleidžiantys šaltiniai, „Pravdos“ pranešimai. Kokioje šviesoje ten buvo nušviečiami įvykiai Klaipėdoje?

Vienas iš šios knygos sumanymų – leisti skaitytojams į Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykius pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Lietuvoje, suprantama, juos dažniausiai vertiname žiūrėdami į juos iš lietuvių pozicijos. Tačiau puikiai suprantame, kad tarp įvykių dalyvių ir liudininkų buvo ne vien lietuviai. Tad ne vien lietuvių vertinimai svarbūs šiandien mums norint suprasti, kas motyvavo to meto žmones, kodėl buvo priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Štai kodėl knygoje skelbiame ir Klaipėdos krašto vokiečių, ir prancūzų, britų ir net amerikiečių požiūrius išreiškiančius šaltinius.

Vieną pagrindinių bolševikų Rusijos laikraščių „Pravda“ pasirinkome siekdami iliustruoti, kokia nuomonė apie Klaipėdos įvykius buvo formuojama Sovietų sąjungoje. Sovietai tikrai nepasyviai stebėjo šiuos įvykius. Lietuvos užsienio reikalų ministerija kurį laiką stengėsi aktyviau įtraukti Maskvą paprasčiausiai todėl, kad, rengiant 1923 metų žygį vokiečiai ir sovietai galėjo būti vieninteliai lietuvių sąjungininkai.

Suprantama, „Pravda“ (lietuviškai „Tiesa“) savo pavadinimo visiškai nepateisino. Ten skelbta daugybė pramanų, gandų, kaip šiandien sakytumėme, „melagienų“, bet taip pat iš šio laikraščio pranešimų galime susidaryti įspūdį apie tai, kokias žinutes pasauliui įvykių metu transliavo Maskva („Pravda“ buvo oficiozinis leidinys).

Savo ruožtu vokiškąją perspektyvą atskleidžiančių šaltinių grupėje vyrauja kriminalinės policijos komisaro Tilžėje (dabar – Sovetskas) žinybiniai pranešimai. Jie rašyti kasdien nuo sausio 13 dienos iki vasario vidurio. Iš jų sužinome daug detalių ne vien apie lietuvių veiksmus Klaipėdoje, bet ir apie tai, kaip jie vertinti iš šono, kokią informaciją apie šiuos įvykius žinojo Rytų Prūsijos saugumo organai. O jie žinojo tikrai daug.

Pirmą kartą bus skelbiamas ir maksimaliai tikslus žmonių, dalyvavusių Ypatingo paskyrimo rinktinėje bei Klaipėdos krašto 1-ajame savanorių pulke, sąrašas. Iš kokių šaltinių jis sudarytas, ar buvo sudėtinga viską surinkti į vieną vietą?

Taip, tai dar viena svarbi šios knygos sudėtinė dalis. Pabandėme sudaryti ir paskelbti maksimaliai baigtinį sąrašą žmonių, kurie sudarė karinę jėgą, lėmusią Klaipėdos įvykių tėkmę 1923-iųjų pradžioje.

Karinės operacijos dalyviai Rimkų geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kadangi operacinė buvo konspiracinė, 1923 metais jos dalyviams buvo liepta, cituoju, „tvirtai užčiaupti savo burnas“, ir nieko niekam nepasakoti. Tad žmonės, kurių dėka Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, ilgą laiką liko neįvardyti. Daug kalbame apie vadus, mažai žinome apie eilinius dalyvius. Mums atrodė, kad tai moralinė skola, kurią gal verta „grąžinti“ bent šimto metų sukakties proga.

Kadangi pats sudarinėjau šį sąrašą, pripažinsiu, kad tai nebuvo lengvas darbas paprasčiausiai todėl, kad ir dokumentuose daugelio tų, kurie tarnavo konkrečiuose kariniuose vienetuose, dalyvavimas maskuotas. Knygoje šis detektyvas detaliai atskleidžiamas, tad čia gal daugiau nepasakosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad norint tokį sąrašą padaryti, reikėjo peržiūrėti ne vieną dešimtį archyvinių bylų ir dar reikėjo mokėti tose bylose „skaityti tarp eilučių“.

Mano skaičiavimu, iš viso 1923 metų sausio–vasario mėnesiais Ypatingo paskyrimo rinktinėje ir iš jos išaugusiame Klaipėdos krašto 1-ajame savanorių pulke galėjo tarnauti apie 2200 žmonių. Deja, nepavyko identifikuoti visų, bet apie 96 procentus tarnavusiųjų pavardžių skaitytojai knygoje ras. Manau, kad tai svarbu, nes leis identifikuoti įvykių dalyvius remiantis dokumentais, o ne gandais ar bobutės pasakojimais.

Knyga ir turiniu, ir apimtimi atrodo labai solidi. Ar liks dar ką nors ateityje nagrinėti toje temoje?

Manau, kad ir knygos storis šiuo atveju atliepia sukakties reikšmę. Bet Klaipėdos universiteto leidykla stengėsi padaryti viską, kad knyga nebūtų fiziškai sunki. Tad viliuosi, kad skaitytojams ji bus patogi. O dėl ateities bijau prognozuoti. Bet esu tikras, kad tyrimo galimybės dar neišsemtos.

Kur ir nuo kada bus galima įsigyti šią knygą?

Knyga parkeliaus iš spaustuvės sausio pradžioje. Pirmąjį pristatymą planuojame Klaipėdoje vasario 2-ąją Pilies muziejaus konferencijų salėje. Vasario 24 dieną knyga bus pristatoma ir Vilniaus knygų mugėje. Na, o visus tuos, kurie norės knygą įsigyti jau sausį, raginu kreiptis į Klaipėdos universiteto knygyną. Klaipėdos universiteto leidykla ją taip pat platins internetu per knygų prekybos portalus.