Visame pasaulyje, kuris Kristaus gimimą švenčia pagal Grigaliaus kalendorių, jau nuskambėjo „Tyli naktis”, išdalintos dovanos ir sugiedotos Kalėdų giesmės. Tačiau šventė tęsiasi, nes sausio 7-ąją pagal Julijaus kalendorių Kalėdas švenčia daugelis krikščionių ortodoksų (stačiatikių), tarp jų ir gyvenantys Ukrainoje, Baltarusijoje, Serbijoje, Bulgarijoje ir kai kuriose Lenkijos srityse.

Gruodis sausį?

Iš tiesų krikščionys (ir ortodoksai, ir katalikai, ir liuteronai) Kalėdas švenčia gruodžio 25-ąją. Vakaruose švenčiama pagal Grigaliaus kalendorių, o Ukrainoje ir kai kuriose kitose šalyse (Rusijoje, Serbijoje, Sakartvele, Graikijoje ir kt.) – pagal Julijaus kalendorių.

Julius Cezaris įvedė Julijaus kalendorių, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, jog jis nėra tikslus, nes Žemė apie Saulę sukasi maždaug 12 min. lėčiau, nei manė senovės romėnai. Todėl per pusantro tūkstančio metų Julijaus kalendorius atsiliko 10 dienų.

Tada Romos popiežius Grigalius XIII 1582 m. spalio 5 dieną įvykdė reformą. Ši diena buvo paskelbta spalio 15-ąja, kadangi buvo susikaupęs 10 dienų pavasario lygiadienio atsilikimas nuo tikrovės. Metams bėgant Julijaus kalendorius dar labiau atsiliko ir dabar jau yra 13 dienų skirtumas.

Kitaip tariant, kai tikintieji švenčia Kalėdas gruodžio 25-ąją, pagal Julijaus kalendorių tėra gruodžio 12-oji. O štai 2101 metais stačiatikiai Kalėdas jau švęs sausio 8-ąją.

Ten, kur pagonybė susitinka su krikščionybe

Kiekviena slavų ir stačiatikių šalis turi tam tikrų Kalėdų šventimo ypatybių, kurios savyje sujungia pagoniškus ir krikščioniškus akcentus, susijusius su žiemos saulėgrįža ir kūdikėlio Jėzaus gimimu.

Žiemos saulėgrįža didelę reikšmė turėjo ne tik senovėje, ji svarbi ir šiuolaikiniam žmogui. Susidūrus su gamtos jėgomis, atrodė, jog stojusi tamsa gali įsivyrauti visam laikui, pavirsdama šalta vientisa naktimi.

Bet štai ateina diena, kai Saulė sustoja ir kelias dienas nejuda, tarsi mąsto, ką jai toliau daryti. Ir galiausiai nusprendžia grąžinti žmogui šviesą, šilumą ir žemės derlingumą. Ir Saulė jau nesislepia už horizonto, o ima kilti vis aukščiau ir aukščiau, ilgindama dieną.

Iki IV-ojo amžiaus nebuvo žinoma Jėzaus gimimo diena. To meto žmonėms šis įvykis neatrodė toks svarbus, kad jį reiktų kaip nors pažymėti. Apie šios datos susiejimą su saulėgrįža tada nemąstyta.

Vienas iš samprotavimų rėmėsi tuo, jog kadangi Jėzus buvo pradėtas pasaulio sukūrimo dieną, kuri sutampa su Velykomis, vadinasi, jis gimti turėjo gruodžio pabaigoje. Kita šios datos reikšmė – mistinė. Krikščionys Kristaus atėjimą tapatina su Saule, atkeliavusia į vakarus, kuri tuo pačiu atnešė ir nuodėmių atpirkimą, Dievo pasiųstą žmonėms.

Tad nieko stebėtina, jog po daugelio metų Kalėdos buvo susietos su saulėgrįža. 380 metų gruodžio 5 d. vyskupas Grigalius Nazianzietis (Teologas) Konstantinopolyje per pamokslą šią dieną pavadino „Dievo apvaizdos arba Kristaus gimimo diena”.

Žodžio Kalėda reikšmė bei kalėdojimo prasmė

Egzistuoja įvairių kalėdotojų (persirengėlių) kilmės versijų bei paties žodžio Kalėda reikšmės aiškinimų.

Slavų tautų žinovas ir tyrinėtojas Ivanas Kalinskis prieš daugiau nei prieš 100 metų rašė, jog žodis Kalėda kilęs iš lotyniško „calenda”, reiškiančio mėnesio pradžią, o romėnai šį terminą paveldėjo iš graikų, kurių kalba tai reiškė „šaukiu, kviečiu”.

Paprotys šventę kviesti balsu, šaukiant susiformavo Senovės Graikijoje, ne Senovės Romoje. Taip šventinio mėnesio pradžia ar koks kitas periodas, kuriuo IV amžiuje ir tapo Kristaus gimimas, pavadintas Kalėdomis.

Įdomu, jog iki šiol pagyvenę žmonės kaimuose kalba, jog anksčiau Kalėdas jie kviesdavo šaukdami, t.y. kalėdodami „bliaudavo” .

Iki šiol išlikę du švenčių papročiai – kalėdotojų (vaikštynių) ir Kristaus garbintojų.

„Dabar mes viską esame suplakę į vieną, o tai du visiškai skirtingi pagal reikšmę veiksmai. Senovėje Kūčios buvo laikomos tuo atskaitos tašku, kai išnyksta ribos tarp pasaulių. Ir persirengėliai buvo laikomi anapusinio pasaulio atstovais”, – sako folkloristė Tatjana Smirnova.

Jos teigimu, vaikai niekada nepersirengdavo, jie nenešiojo kaukių, o persirengėliai būdavo jaunimas arba vyrai.

„Personažai buvo baisūs – Mirtis, numirėliai. Jiems dantis darydavo iš bulvių, veidą nubalindavo miltais. Būdavo senis su sene, čigonas su čigone, įvairūs gyvūnai. Persirengėlių, kaip anapusinio pasaulio atstovų, stengdavosi į namus neįsileisti, jiems net vaišes paduodavo per langą ir ne plika ranka, o apmauta pirštine. O Kristaus garbintojus įsileisdavo, nes jie buvo žmonės ar net angelai. Mes esame išbandę abu variantus, ėjome ir su žvaigžde, garbindami Jėzų, ir kaip persirengėliai. Tai labai skirtingi pojūčiai. Pastaruoju metu persirengėliais nebeiname. Pastaraisiais metais aš jaučiu šios šventės prasmę. Toks stebuklingas džiaugsmo jausmas”, – sako T. Smirnova.

Kalėdotojai ir „Alilo”

Bulgarams kalėdojimas (vaikštynės) – svarbiausias veiksmas, atliekamas po vidurnakčio Kalėdų išvakarėse. Bulgarai tiki, kad jei kalėdotojai neatliks įprastų tradicinių apeigų, tai naujais metais žemė bus nederlinga. Todėl kalėdotojus kiekviena šeima sutinka kaip garbingiausius svečius. Bulgarijos etnografijos muziejuje netoli Gabrovo sukurta Kalėdų papročių mokykla.

Joje kalėdinių papročių atskirai mokomos merginos ir atskirai – vaikinai.

„Kalėdų giesmes pagal bulgarų liaudies papročius atlieka tik vyrai, todėl mūsų darbuotojai suteikia galimybę jaunuoliams nuo 14 iki 18 metų susipažinti su šio reiškinio simbolika ir tradicijomis”, – sako muziejaus renginių koordinatorė Violeta Janeva.

Tuo metu Sakartvele pagal senovės tradiciją tikintieji rengia „Alilo” eitynes. Tai spalvingos Jėzaus gimimui skirtos eitynės, kuriose dalyvauja visas miestas. Taip pat vadinami ir šios tradicijos giedotojai – kalėdotojai.

Priedainis ir žodžio alilo kartojimas siejamas su „aleliuja” – Dievo garbinimu.

Beje, romantinėse 18-19 amžiaus rusų dainose Lados ir Leilos dievybių vardai irgi kildinami iš „Alilo” tradicijos.

Prakartėlės (vertepo) tradicija

Rytų ir vakarų slavams dar būdinga vadinamoji vertepo (Prakartėlės) [вертеп – uola, tarpeklis, urvas] tradicija.

Kilęs apie 16 a. vidurį, „vertepas” (Prakartėlė) iki mūsų dienų liko beveik nepasikeitęs: tas pats siužetas ir ties patys Biblijos veikėjai.

Tai kelių aukštų konstrukcija – namelis, būdingas viduramžių misterijoms ir net siekiantis antikos laikus. Jis toks išliko iki mūsų dienų. Viršutinis aukštas simbolizuoja aukščiausias dangaus jėgas ir gėrio pergalę prieš blogį: tai gerąją naujieną skelbiantys angelai, Juozapas ir Marija su kūdikėliu, atėję Dievo sūnui nusilenkti piemenys.

Žemutinis aukštas įkūnija blogio jėgas, nuodėmes ir Erodo viešpatavimą.

Lėlių valdymo technika lieka tokia pati, kaip mechaninio viduramžių teatro laikais. Išlikę iš kartos į kartą jau 300 metų perduodami tekstai ir scenarijai.

Baltarusiškoji „batleika”, ukrainiečių ir rusų „vertepas” ypatingą dėmesį skyrė siužetui apie karaliaus Erodo niekšybes bei atpildui už padarytas skriaudas.

Nors „batleika” ir „vertepas” atsirado maždaug vienu metu ar kiek vėliau nei lenkų „šopki” ir visiems trims priklauso tas pats siužetas, dramaturgiškai išbaigtas ir motyvuotas jis yra tik baltarusių ir ukrainiečių tradicijoje.

Pagrindinis veiksmas vystomas apatiniame aukšte Erodo rūmuose. 19-20 amžiaus aprašymuose jis net turėjo atskirą pavadinimą „Karaliaus Erodo mirtis”.

Vaikai – Kalėdų pranašai

Močiutės, išgyvenusios karą užnugaryje, pasakodavo, jog per Kalėdas labiausiai laukdavo, kad pas jas ateitų kalėdodami vaikai. Buvo laikoma, jog jei vaikai ateis, tai bėdos aplenks namus. Vaikai visada buvo Kristaus žodžio skleidėjai, jie juk – kaip angelai.

Daugelyje šalių vaikai tradiciškai laikomi Kalėdų stebuklo pranašais. Vyresnių ir jaunimo kartų perimamumas remiasi tradicija. Kuo įvairiapusiškesnės tradicijos, tuo tauta dvasingesnė.

Apeigos, papročiai, tradicijos žmogų lydėjo nuo pat gimimo iki mirties, buvo jo darbinio, socialinio ir asmeninio gyvenimo palydovai. Jie dvasiškai sutelkdavo tautą, bendruomenę.

Buvo būtina per Kalėdas dalinti dovanas. Dažniausiai tai buvo simbolinės dovanos – tešlos figūrėlės, kurias reikėdavo tuoj pat suvalgyti. Kadangi tai tyli, naminė šventė, kurios metu prie stalo susirenka patys artimiausi šeimos nariai, jiems buvo dovanojami pačių pagaminti daiktai – piešiniai, mezginiai, siuvinėti darbeliai.

Tradicijos gyvos, kol jų laikomasi. Ir net dainavimas vieniems paaugliams ar suaugusiems bus tik koncertas, o kitiems, prisilietusiems prie protėvių kultūros – natūrali būties dalelė.