Kaip ir daugelis klaipėdiečių, taip ir aš su nekantrumu laukiu Audriaus Juzėno vaidybinio filmo, skirto vadinamojo Klaipėdos sukilimo (o iš tikrųjų – Lietuvos valdžios karinės operacijos) 100-mečiui.

Tad belaukdama šio svarbaus kultūros įvykio per porą valandų „prarijau” Sauliaus Šaltenio knygelę „Akis į akį. Klaipėda 1923″, pagal kurią ir kuriamas filmas.

Čia panaudotas sinonimas „prarijau” lyg ir turėtų sufleruoti, jog ši, kaip pristatoma, naujo žanro kinematografinė (scenarijaus?) istorija taip mane užvaldė, jog negalėjau nuo jos atsitraukti.

Deja, viskas yra ne visai taip. S. Šaltenio scenarijus mane gerokai nuvylė, o knygelę paskubom perskaičiau, nes vis laukiau, kol prasidės karinė operacija, kuriai, deja, šioje istorijoje skiriama itin nedaug dėmesio.

Visgi geras tonas reikalautų pirmiausia išvardinti šios kinematografinės istorijos privalumus.

Ko gero, pagrindinis iš jų ir būtų tas, kad knygelė yra tikrai labai kinematografiška, t.y. jos siužetas tarsi tapomas vaizdais (ko ir reikalauja filmo scenarijus), o tekstas skaitomas labai lengvai, jo kalba – itin paprasta, koncentruota, be jokių filosofinių išvedžiojimų ir nereikalingų nukrypimų į šoną, tad vienas vaizdas pakankamai sparčiu tempu keičia kitą – panašiai, kaip filme kad keičiasi planai.

Tai puikiai iliustruoja jau pati pirmoji knygelės pastraipa, kurią pacituosiu: „Ankstyvas rytas. Klaipėdoje rūkas. Po praūžusios liūties tebedega dujiniai žibintai, melsva jų šviesa atsispindi per naktį prilytose balose. Prancūzų kareiviai būriuojasi aikštėje, rūko ar dar žiovauja mieguisti. Prie vėliavos stiebo susibūrę vėliavininkai mokosi, kaip teisingai, visiems vienu metu, gražiai išskleist, pririšt ir palengva pakelt Prancūzijos vėliavą, negrabiai klysta ir būgnininkas vis iš naujo muša jiems ritmą. Bet akimirką jis susitingsta su oran iškeltomis būgno lazdelėmis, ir vėliavininkai lėtai pasuka galvas ten, kur kažką išvydo būginininkas, net pamiršta, kad jų rankose Prancūzijos Respublikos vėliava: vienas jos kampas nukaręs mirksta baloje”. Ir t.t.

Būtent tokiu stiliumi parašyta visa ši kinematografinė istorija. Ir tai yra puiku!

Tačiau pati istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina moteris – femme fatale – Ema – dvelkia, švelniai tariant, pigoku popsu, t.y. iki kaulo smegenų nuvalkiotu, ne vienoje kino juostoje naudojamu siužetu apie nevykėlį įsimylėjėlį, siekiantį jo nevertos gražuolės dėmesio. Šiuo atveju tas nevykėlis – tai spaustuvės darbininkas/ kontrabandininkas/žvalgybininkas viename Erčius Vanagas, kuris pradžioje Emos atstumtas, galiausiai nugali visus savo konkurentus, įskaitant ir gražuolį prancūzų karininką Lerojų, nes jis, prasčiokas Erčius, pasirodo, yra verčiausias Emos meilės. Happy end!

Istorinius įvykius papasakoti per asmenines žmonių dramas ir istorijas – nieko neįprasta, tai – kino žanro klasika. Užtenka prisiminti kad ir italų Roberto Benigni kelis Oskarus laimėjusią juostą „Gyvenimas yra gražus” (La vita è bella).

Juoba kad ir S. Šaltenio pasakojimo stilius nestokoja panašaus, kaip R. Benigni, humoro ar net sarkazmo.

Tačiau kyla kitas klausimas – kiek šitoje Emos-Erčiaus istorijoje ( ir konkrečiai – filme) liks vietos pačiai Klaipėdos operacijai? Bent jau S. Šaltenio scenarijuje jai skiriama, kaip pradžioje minėta, itin nedaug vietos, turint galvoje, jog tuo pat metu dar nestokojama dėmesio ir kitai moteriai – ministro pirmininko Ernesto Galvanausko gražuolei žmonai prancūzei ar iš konteksto gerokai iškrentančiam Dariaus (taip, to paties, Stepono) ir Erčiaus pasiskraidymui lėktuvu.

Žinia, filmo scenarijuje (ir filme) itin svarbūs yra dialogai. Atidžiau studijuojantys filmų titrus turėtų būti atkreipę dėmesį į tai, jog šalia scenarijaus autoriaus dažnai (ypač Holivudo filmuose ) atskirai nurodomi ir dialogų autoriai, kuriais dažniausiai yra toje siauroje, specifinėje srityje besispecializuojantys scenaristai.

S. Šaltenio knygoje „Akis į akį” dialogų, lyginant su aprašomaisiais vaizdais, ypač pirmojoje dalyje, yra palyginti nedaug.

Nežinau, ar rašytojas dar atskirai rašo ir dialogus būsimo filmo veikėjams. Tikiuosi, kad taip. Kitu atveju galime sulaukti grįžimo į „seno gero” lietuviško filmo tradiciją, kai 5 minutes rodoma (šiuo konkrečiu atveju) aikštė su prancūzų kareiviais, dar 5 minutes jie varvina seilę, žiūrėdami į netikėtai joje pasirodžiusią basą, šlapią Emą, o veikėjai geriausiu atveju prakalba kokioje 15-toje filmo minutėje.

Visgi turiu vilties, jog taip nenutiks, nes filmo komandai diriguoja tokių, mano akimis, puikių istorinių filmų kaip „Ekskursantė” ir „Pelėdų kalnas” režisierius A. Juzėnas.

Tad lieka laukti ir tikėtis, jog nė vienas šiuose pastebėjimuose nuskambėjęs abejones keliantis teiginys filme realizuotas nebus arba bus pateiktas taip profesionaliai, kad šio rašinio autorei neliks nieko kito, kaip tik parašyti itin palankią filmo recenziją…