„Atvira Klaipėda” toliau savo skaitytojams pasakoja, kas dėjosi Klaipėdos krašte lygiai prieš 100 metų, kai Lietuva nusprendė vykdyti itin rizikingą slaptą karinę operaciją.

1923 m. sausio 10 d. pagrindinės Ypatingosios paskirties rinktinės I grupės pajėgos, kurias sudarė 6 kuopos (apie 680 vyrų), pradėjo žygį iš Kretingos ir žygiavo per Tolių, Valėnų, Šimkų ir Radailių kaimus Krucken Görgo (dabar Ginduliai) link.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, kuopos vadas rašė: „Ėjom laukais, balomis ir pelkėmis; žmonės sušlapo, pavargo, pas keletą nuo didelių purvynų suiro pusbačiai, pasiliko basi“.

„Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, – ataskaitoje rašė karininkas Mykolas Kalmantavičius, pats tapęs Bajoru ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį operacijoje vadovaudamas II grupei.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas Edvinas Vaidotas savo straipsnyje yra rašęs, kad sausio 10 d. III rinktinės grupė išvyko iš Panevėžio ir vėlai vakare atvyko į Naumiestį (dab. Žemaičių Naumiestis). Čia įvyko galutinė „sukilėlių“ ir ginkluotės apžiūra. Paaiškėjo, kad grupėje buvo mažiau negu 100 vyrų, jiems trūko šovinių ir granatų.

Tądien į Kauną iš uostamiesčio skriejo Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui apie susitikimą su Klaipėdos krašto komisaru Gabriel Jean Petisné.

„10 d. Sausio, apie 10 1/2 valandą ryte, Petisnė dasižinojęs apie užėmimą Lauksargių, pareiškė protestą. Aš jį priėmiau atsakymu: nieko nežinau. Tą pat dieną, apie 4 valandą po pietų Petisnė užėjo pas mane į namus. Nerado namiej. Apie 5 valandą aš jam telefonavau ir nuėjau pas jį. Pareiškė, kad Bajorai užimti ir lietuviai einą plentu, pakeliui į Klaipėdą. Klausė: „Ką aš manau daryti ir ar man esą vistiek, ar aliantų kareiviai bus šaudomi, ar ne?” Aš atsakiau: „Būtų labai nemalonu, jei kraujas butų pralietas.” Sako: „Tai sėsk į automobilį, važiuok ir kalbėkis su jais”. Atsakiau: „Aš nežinau kas jie yr, bet taikos ir ramumo dėl važiuosiu, duokite man passė. Neatsakė nieko. Tolesniame pasikalbėjime aš kiek susijudinus vėl francuzams pasakiau: „Tikrai, jei galėčiau kame nors aliantams patarpininkauti ir pasitarnauti, aš esu pasiryžęs važiuoti į frontą ir kalbėti su sukilėliais”. Tuomi tarpu į kambarį įėjo policijos vadas Cornelius, kurs prie manęs padarė pranešimą žvalgų apie besiartinančius prie miesto sukilėlius. Petisnė tada man pasakė: „Dabar jau per vėlu.” Aš išėjau”, – rašė J. Žilius.

Vėliau jis tos dienos įvykius aprašė ir savo atsiminimuose.

„10 d. sausio apie 9.30 valandą ryte suskambo telefonas. P-as Petisnė prašo, kad ateičiau į Prefektūrą. Radau ten pp. Petisnė, Laroche, Thibeaud, Anglų Atstovą Le May, Lenkų Atstovą Szarotą, Klaipėdos pirklių vadą Kraus ir darbininkų atstovą Macį. Laroche stovėjo prie telefono ir kalbėjosi su Lauksargiais. Supratau tiek: viso apie 30 vyrų…, paštas užimtas… Nė nepasisveikinęs p. Petisnė atsigręžęs į mane paklausė: „Ką ponas Lietuvos Atstovas turi pasakyti į tai, kad lietuvių kareiviai ginkluoti perėjo ties Lauksargiais Klaipėdos Krašto sieną?“ O pulkininkas Laroche pridūrė: „Ir panemunėj, Pagėgių linkui…“ Aš atsakiau: „Apie tai nieko nežinau ir jokiu būdu nemanau, kad lietuvių kareiviai eitų ginkluoti per Klaipėdos sieną.“ Jis vėl paklausė: „Kaip Lietuvos valdžia atsineš į juos, jeigu pasirodys, kad jie yra Lietuvos kareiviai?“ Pasakiau: „Lietuvos valdžia nieko ginkluoto per sieną nepraleidžia, žinau, aną dieną keturi vyrai iš Klaipėdos Krašto norėjo ties Bajorais pereiti sieną ir buvo lietuvių parubežio sargybos areštuoti. Jei kas ginkluotas slapta perėjo rubežių, su tokiais Lietuvos valdžia neturi nieko bendro.“ P-as Petisnė, atsigrįžęs į visus stovinčius, pasakė: „Ponai, girdėjote… Tai mes juos duosime sušaudyti.“ Atsisveikinome gana mandagiai. Lenkų Atstovas pirmutinis padavė ranką. Nusiminimo nebuvo, girdėjau, kaip tarp savęs kalbėjo: „Yra daug būdų, kaip su jais užbaigti“, – rašė J. Žilius.

Pasak jo, Klaipėdoje visą dieną „rodėsi ramu, tik policijos tarpe buvo didelis sujudimas”.

„Automobiliai dūzgė iš vieno galo miesto į kitą. Mūsų Atstovybė veikė kaip paprastai, bet lankytojų buvo mažai, nes visi žinojo, kad per sieną nebus galima eiti nei prekių vežti. Vakare buvo pas mane p. Reišys, Atstovybės Sekretorius p. Žilevičius ir Atstovybės Spaudos Biuro Vedėjas p. Ašmys. Aš lygiai tą dieną švenčiau metines sukaktuves mano atvykimo į Klaipėdą kaipo Lietuvos Atstovo, p-as Reišys kalbėjo, kad tūli vokiečiai jam pasakoję, būk Petisnė sakęs, kad jis dieną prieš sukilimą jau žinojęs, kas atsitiksią. Pas jį buvęs vienas lietuvis kapitonas ir jam viską išpasakojęs”, – rašė J. Žilius.

Tuo metu Lietuvos atstovas Latvijoje Dovas Zaunius pranešime premjerui Erenestui Galvanauskui informavo, kad Politikos departamento vedėjas Šumans jam pranešė, jog Klaipėdos krašto komisaras G. J. Petisné sausio 10-ąją kreipėsi į Latvijos konsulą Klaipėdoje „prašydamas oficialiai pranešti, ar su Latvijos valdžios žinia Lietuvos valdžia transportuoja per Prekulnę Lietuvos kariuomenę Klaipėdon”.

Pats E. Galvanauskas savo prisiminus apie lemtinguosius įvykius buvo išdėstęs 1961-aisiais Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas” – jo numeriai yra ir Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomoje Lietuvos generalinio konsulato Niujorke, kuriam vadovavo buvęs karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys, byloje.

„Sukilėliams įžygiavus į Klaipėdos kraštą, santarvininkų atstovai (1923. 1.10) padarė diplomatinį žygį. Prancūzijos atstovas Padovani, anglų konsulas Dilley protestavo dėl Lietuvos savanorių įsikišimo į Klaipėdos krašto reikalus ir prašė daryti žygių išvengti gyvybės aukų bei turto naikinimo. Lietuvos vyriausybės vardu jų protestų laikiau nepagrįstu ir nurodžiau, kad sukilimo priežastys glūdi vietos gyventojų nusivylime buvusia padėtimi. Tą dieną prasidėjo diplomatinė kova. Prancūzijos ministeris pirmininkas ir užsienio reikalų ministeris Raymond Poincarė ultimatumo telegramoje pareikalavo atšaukti Lietuvos kariuomenę iš Klaipėdos krašto, protestavo ir grasino, kad Lietuva turi pasiimti visas pasėkas dėl krašto užėmimo. Atsakyme paneigiau Lietuvos kariuomenės buvimą Klaipėdos krašte. Sukilimas vyksta prieš vokiškąją Direktoriją. Visa lietuvių tauta prijaučia broliams sukilėliams. Savanoriai vyksta į pagelbą. Ambasadorių Taryba (Konferencija) prašomai paveikti savo vyriausią komisarą imtis visų priemonių kraujo praliejimui išvengti”, – rašė E. Galvanauskas.