P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 14-oji

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-01-14


Lygiai prieš 100 metų ties Klaipėda įsikūrusiems slaptos karinės operacijos dalyviams tapo aišku, jog delsti daugiau nebegalima ir reikia bandyti užimti miestą.

Šįkart „Atviros Klaipėdos” rašinių cikle, skirtame pasakojimams apie tai, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtmetį – 1923-ųjų sausio 14-osios įvykiai.

Karinės operacijos dalyviai maždaug ties Sendvariu, kuris sausio 14-osios vakarą buvo tapęs karščiausiu tašku. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Premjero „greenlight”

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, vidurnaktį iš 1923 m. sausio 13 į 14-ąją karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys, susisiekęs su Kaunu, gavo premjero Ernesto Galvanausko įsakymą užimti Klaipėdą.

„Bendrai imant „sukilimą’’ netenka vertinti vien tik iš militarinės pusės. Svarbiausias žodis, tai buvo tuometinio Min. Pirm. Ernesto
Galvanausko. Be jo „greenlight” negalėjo būti ir nebūtų nieko. Jo dideli nuopelnai ir vykdant sukilimą. Jo patarimai man daug ką išaiškino”, – apie tai, kad kertiniai sprendimai buvo derinami būtent su premjeru „kol kas ne spaudai” skirtame laiške žurnalistui Juozui Pronckui 1961 m. sausį rašė J. Polovinskas-Budrys.

Šis jo laiškas dabar yra tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos Lietuvos generalinio konsulato bylos dokumentų.

Tądien padėtis prie Klaipėdos jau komplikavosi, nes miesto prieigose prancūzai ir žandarai buvo gerai įsitvirtinę. J. Polovinskas-Budrys prašė Generalinio štabo kuo greičiau atsiųsti dvi patrankas, nes atrodė, kad Klaipėdos nepavyks užimti. Visgi pavyko išsiversti ir be jų.

Kapitonas žuvo pridengdamas bendražygius

Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas Edvinas Vaidotas savo straipsnyje yra rašęs, kad Klaipėdos puolimo metu sausio 14 d. skaudžią nesėkmę patyrė 2-oji kuopa, vadovaujama 25-erių kapitono Edvardo Noreikos.

Jo paskirta 15 vyrų žvalgų grupė pasiekė Smeltės priemiestį, kur buvo apšaudyta ir sugulė į griovį.

„Kuopos vadas įsakė trauktis, tačiau dėl smarkaus apšaudymo žvalgai negalėjo palikti priedangos. Į pagalbą su dviem kulkosvaidininkais atskubėjęs kpt. E. Noreika apšaudė priešą iš kulkosvaidžio ir pridengė žvalgų atsitraukimą, tačiau pats buvo sužeistas. 2-osios kuopos vyrai, sužinoję, kad vadas sužeistas, pakriko ir pradėjo trauktis. Besitraukdami kariai dar matė gulintį sužeistą kariūną Vincą Stašelį. Kuopos jaunesnieji karininkai surinko pakrikusią kuopą ir nusiuntė du šaulius paimti kpt. E. Noreikos. Grįžę šauliai pranešė, kad kpt. E. Noreika negyvas, o kūno negalėjo paimti, nes buvo smarkiai apšaudomi”, – rašė E. Vaidotas.

Po šių kautynių paaiškėjo, kad keli žvalgai pateko į nelaisvę. Vėliau vykusių jų apklausų protokolai liudija, kad prancūzai belaisvius tardė, bet elgėsi su jais gerai – vaišino degtine, pamaitino, davė antklodžių.

Iškvietė pastiprinimą

J. Budrys-Polovinskas išeivijos spaudoje skelbtuose atsiminimuose rašė, kad naktį į sausio 14-ąją davė telegrafu įsakymus II grupės vadui, majorui Petrui Jakštui-Kalvaičiui į Šilutę: „Atsiųskite visus laisvus vyrus pas mane”, ir III grupės vadui Mykolui Kalmantvičiui-Bajorui į Pagėgius: „Palikite vietoje, kiek reikia, ir paskirkite pavaduotoją. Pačiam su kiek galima didesniu skaičium įsakau atvykti į Goetzefen dvarą ir užimti barą.”

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

„Sausio 14 d. 3 val. ryto iš Bajoro gauta telegrama: „Bus išpildyta. Atvyksiu su dviem kuopom”, – rašė J. Budrys-Polovinskas.

„Sausio 14 dieną. Susirišau telefonu su sukilėlių armijos štabu. Kalbėjau su karininku Juozaičiu. Iš pasikalbėjimo paaiškėjo, kad visas Klaipėdos kraštas yra mūsų rankose ir kad visi jo gyventojai aiškiai pritaria mum. Tik Klaipėdos miestas randasi priešo rankose ir francūzai taip gudriai veda derybas, kad tik nutęsti laiką, todėl jis man perdavė Sukil. Štabo įsakymą žodžiu, kad aš paimčia dar vieną kuopą ir pats vykčia I-os grupės pagalbon. Bet norėdamas savo jėgas sustiprinti aš sudariau dvi kuopas skaičiuje apie 200 žmonių ir apie 17 valandą traukiniu išvykau Klaipėdos link. Savo vietoje Pagėgiuose palikau buv. I-os kuopos vadą, o vietos įgulai apie 100 žmonių sukilėlių. Atvykus man į Šilutę užklausiau sukilėlių štabo nurodymų, bet jų negavau. III-os grupės štabe surinkęs žinias apie priešo įsitvirtinimus prie Klaipėdos su ešelonu vykome toliau link Klaipėdos. Nors išorinės sąlygos buvo labai bjaurios, šaltas ir drėgnas oras, menki drabužiai ir silpnas valgis, visgi sukilėlių ūpas buvo nepaprastai pakeltas. Visų važiavusių mintys buvo nukreiptos Klaipėdos link. Gelžkelis keliose vietose buvo sugadintas, todėl važiavimas buvo labai lėtas ir atsargus. Ir tai važiuoti galėjome tik iki stoties Priekulė”, – savo ataskaitoje rašė M. Kalmantavičius.

„Iššaukiau juos dėl to, kad visos mano jėgos tebuvo tos šešios kuopos, maždaug 680 žmonių. Kuone pusė jų buvo moksleivių ir ūkininkų, patriotingai nusiteikusių ir pasiryžusių, jei reikia, žūti, bet su labai mažu karišku pasiruošimu. Įeiti su jais į miestą būtų galima. Bet įėjus teks užimti kelis tiltus, geležinkelio stotį, uostą ir šiaip išskirstyti po miestą. Iš to skaičiaus negalima palikti rezervų, o jau jokiu būdu nebus kuo pakeisti pavargusių žmonių. Turėjau 3 ½ kuopos kariškai išlavintų savanorių, o viena, pati geriausia, buvo pas Bajorą Pagėgiuose. Šilutėje buvo nedaug mūsų vyrų ir taip pat mažai patyrę. Abi tos grupės jau atliko savo uždavinį”, – savo sprendimo motyvus atsiminimuose dėstė buvęs operacijos vadas.

Ir juose, ir 1963-ųjų sausį laikraščio „Darbininkas” straipsnyje jis minėjo, kad tądien mariose matė keletą garlaivių, plaukusių į Vokietiją su pabėgėliais.

„Ne mūsų interesas buvo jiems sukliudyti pabėgti – juo daugiau bėgs – juo geriau. Tarp jų pabėgo Direktorijos pirmininkas Steputat, policijos direktorius Cornelius ir eilė kitų”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Atsiminimuose jis taip pat dėstė, kad sausio 14-ąją aplankęs tris kuopas matė, kad žmonės tik kai kur galėjo užeiti po stogu pasišildyti, daugiausia šalo lauke.

„Prie tokio šalčio ilgai tęsti negalima”, – teigė J. Polovinskas-Budrys.

Pasak V. Jokubausko, speigo tomis dienomis Klaipėdoje tikrai nebuvo – oro temperatūra svyravo dienomis nuo 0 iki 3,8 laipsnių šilumos ir tik kai kuriomis naktimis krisdavo šiek tiek žemiau nulio.

„Nors viena yra reali, o visai kas kita – jutiminė temperatūra. Tikroji problema, matyt, buvo šlapdriba, drėgmė ir tokiam orui netinkama kovotųjų apranga”, – teigia istorikas.

Atsiminimuose J. Polovinskas-Budrys rašė, jog sausio 14-ąją, trečią valandą popiet, išsikvietė I rinktinės vadą Joną Išlinską-Aukštuolį ir paskyrė puolimo valandą, perdavė raštu operatyvinį įsakymą ir aptarė visas smulkmenas.

„Apie 7 val. vakaro visi jaunesnioji vadai paliko štabą, kiekvienas grįždamas į savo vietą. Turėdamas galvoj, jog visą naktį teks budėti, liepiau savo pagelbininkams pasilsėti. Aš su savo pavaduotoju Pranu Klimaičiu išėjome į laukus pakvėpuoti oru. Šaltis truputį sumažėjo, bet pakilo smarkus vėjas, kuris ėjo vis didyn ir didyn. Apie 10 val. vėjas sunešė tiesiog kalnus sauso sniego, kitur vėl liko tik plikas blizgantis ledas. Oras buvo nepalankus. Bet įsakymas duotas, pasiruošimai padaryti, ir apie pakeitimus negali būti kalbų, štai 10 val., kaip numatyta, pasigirdo pirmieji šūviai dešiniam sparne ties Giruliais. Jie neturėjo pulti, o tik atkreipti į save dėmesį, imituojant puolimą. Tikras puolimas buvo numatytas Sendvaryj vėliau”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Didelė konjako butelio kaina

Pasak J. Polovinsko-Budrio, apie 23.30 val. jis sulaukė telefono skambučio, kurio metu kapitono Povilas Strelnikas jį informavo, kad pasiuntė žmones Sendvario užimti.

„Sendvaris tai lyg vartai į miestą. Žinoma, prancūzai tai suprato ir, kiek jų jėgos ir sąlygos leido, atitinkamai jį apstatė. Prancūzai pirmieji pradėjo ugnį. Į viršų pakilo kelios prancūzų rakietos, apšviesti puolančių, vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsiškiai nesinervino, tyliai šliaužė, pagaliau prisiartinę, pradėjo ugnį iš dviejų kulkosvaidžių ir šautuvų. Po 25-30 minučių gynėjų ugnis sušlubavo. Sprogo kelios rankinės granatos. Po to sprogimo, matyt, keli priešingos pusės kulkosvaidžiai nutilo. Grįžau prie telefono. Nors ir spėjau, kad Sendvaris užimtas, – klausiu Strelneką telefonu, kaip yra. Jis turėjo sekti puolimą iš arti: – „Taip, užimtas”, – atsako. Praėjo kelios minutės. Sendvary pasigirdo šūviai iš keleto šautuvų ir dviejų kulkosvaidžių. Mūsiškiai neatsakė. – „Keista, argi vėl atėjo pagelba iš miesto… Kodėl mūsiškiai tyli?” – galvojau. Klausiau vėl telefonu Strelneką, kas ten vyksta. – Prancūzai kontratakuoja, – visai įtikinamai atsiliepė jis. – Bet kodėl gi mūsiškiai tyli, ar patenka į spąstus? – klausiau. Kulkosvaidžiai dirba nesustodami. Įsakiau Strelnekui įspėti kaimynines kuopas, o pačiam su 50 vyrų eiti pirmyn išvaduoti Girniaus. Pradėjau galvoti, jog iš esamų uosto laivų galėjo ateiti pagelba. Todėl su pagelbininkais tariaus, iš kur sutraukti nors vieną kuopą, kol Bajoras atves savo žmones iš Pagėgių. Tai gali būti dar už 2-3 valandų, nes neturėjau supratimo, kokiomis susisiekim priemonėmis jis gali pasinaudoti. Po 10-15 minučių nejaukios tylos pasigirdo granatų sprogimas ir šūviai: tai Strelnekas, – supratome. Ilgai neteko laukti. Strelnekas grįžo prie telefono: – Viskas tvarkoje. Girnius pasielgė neatsargiai: paimtus belaisvius suvarė į daržinę, o pats su kitais, palikęs lik porą vyrų, nuėjo kratyti dvaro, ar neras kokių pasislėpusių. Tuo tarpu žandarų grupė su dviem kulkosvaidžiais atėjo pagelbon ir apšaudė mūsiškius. Išvadavom visus. Paimta nelaisvėn prancūzų karininkas, 3 kareiviai. 23 žandarai, keli civiliniai, keletas dešimčių šautuvų ir 9 prancūzų kulkosvaidžiai. Kiti žmonės pabėgo”, – atsiminimuose dėstė karinės operacijos vadas.

Daugiau šio epizodo detalių bei jo herojus J. Polovinskas-Budrys atskirai yra aprašęs ir vienam pulkininkui skirtame laiške, taip pat atsidūrusiame minėtoje Lietuvos generalinio konsulato Niujorke byloje.

„Div. vadas pulk. Velykis atvyksta pas mane į žvalgybos Skyrių. Susimildamas išgelbėkite mane, paimkite su savim kар. Strelniką, jam grasia teismas ir aiškus išmetimas iš kariuomenės. Bet jis inteligentas, baigęs aukštąjį, mokslą, puikus karininkas – jei Jūs jį paimsite, priedu duosiu 50 kareivių… Kар. Strelnieko asmeniškai nepažinojau, bet jo istorija man puikiai buvo žinoma iš agentūros: pabėgo iš latvių kariuomenės, iššokęs iš latvių traukinio Mažeikiuose. Pasidarė lietuviu, stojo į mūsų kariuomenę tuo pačiu kapitono laipsniu, turėjęs pulke daug skandalų, disciplinarinių bausmių ir pagaliau jau nepataisomų skandalų, bet… Mano asmeniški santykiai su švelniu, maloniu div. vadu Velykių buvo draugiški ir negalėjau jam atsakyti. Įėjus į Klaipėdos Kraštą pažinau kap. Strelnieką asmeniškai, padarė labai gerą kariškio ir žmogaus įspūdį. Deja, jam buvau pavedęs paimti Sendvarį. Vieton, kad pačiam atlikti tą uždavinį, pasiuntė jauną leitenantų Girnių su 50 žm. Girnių pažinojau kaip alkoholiką ir skandalistą. Tik dieną prieš Sendvario, Kretingalės stoty, kurios jis, pirmos grupes vado m. Išlinskio buvo paskirtas komendantu, leit. Girnius apsiskandalijo (Pašto agentūros ved. vyrui esant metė ant lovos jo žmoną ir kėsinosi. Vyras griebęs telef. skambino į mūsų štabą. Liepiau G. pasiųsti į frontą, o jo vieton paskirti kitą). Leit. Girnius paėmė Sendvarį, neva ieškojo dvare ginklų, bet pasitenkino rasta bonka konjako. Seni vok. puskarininkiai – pol. žandarai, pamatę situaciją ir paleido porą kulkosvaidžių neleisdami niekam išeiti iš dvarininko namų”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Pasak V. Jokubausko, užimant Sendvarį žuvo penki kovotojai, vienas buvo sužeistas.

Apkasus kasė ir civiliai

Tuo metu Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius sausio 14-ąją telegrama Kauną informavo, jog tądien per Karaliaučių ir Neringą buvo sužinota, kad sausio 13-ąją „Šilutėje pasiskelbė nauja valdžia: 1. E. Simonaitis, Prezidentas, 2. Martinas Reizgies ir 3. Jons Toleikis, nariai Direktoriumo”.

„Naktį iš šeštadienio į sekmadienį mieste buvo girdėti smarkūs šaudymaisi, labiausiai šiaurės link, pajūriu, apie Forsterei (Giruliai – M. V.). Nakčia apie dvyliktą gavau iš Ministerijos telegramą su pareiškimu, kad perduočiau Vyr. Komisarui valdžios nusistatymą dėl sukilėlių, kurioje prie galo man pavedama tarpininkauti. Skambinau į Prefektūrą, tos da nemiegota. Dieną ir kur ne kur girdėjosi šūviai. Gyventojai, kiek matyti, ramūs. Gatvėse policistų vietą daug kur užima civiliai. Sakoma, kad civiliai yra siunčiami ir į frontą. „Dampfbootas“ šiandien turi įdėjęs garsinimą, ieško freiwilligių”. <…> Sakoma, kad francūzai turį apie 300 tokių liuosnorių”, – informavo J. Žilius.

Vėliau surašytuose atsiminimuose jis nurodė, kad buvo „300 freiwilligerių, apie 350 policiantų ir 250 kareivių, taigi francūzų jėgos priešais sukilėlius siekė apie 900 vyrų”.

„Ginklų ir amunicijos jiems netrūko. Svarbesni apie miestą perėjimo punktai sustiprinta apkasais. Apkasams kasti buvo samdomi ir civiliai. Gerai mokėta. Į apkasus ir šiaip į apgynimo miesto punktus vieni policijantai su freiwilligeriais nėra siunčiami, su jais vis turi būti ir francūzų kareivių, vieniems, matyt, neužtikima. Automobiliai nuolat važinėja iš vieno galo miesto į kitą, kaip rodosi, suteikdami žinių ir perkeldami jėgas iš vienos vietos į kitą sulig reikalo. Dienos laike tai šen, tai ten girdėti šūviai. Vakarop šaudymaisi pasididino, naktį dar labiaus. Šįkart šaudytasi labiaus rytų-pietų pusėje, linkui Althofo ir Smeltės. Didesnę dalį nakties praleidome prie lango, besiklausydami traškėjimo pabūklų”, – atsiminimuose rašė J. Žilius.

Žinia ir iš Italijos

Sausio 14-ąją šifruotą telegramą E. Galvauskui siuntė ir Lietuvos pasiuntinybės Romoje darbuotojas Adalbertas Staneika.

„Italijos Užsienmin sakoma sukilimas Klaipėdoj yra klaida ir gali išeiti Lietuvos nenaudai. Patariama, kad Lietuvos Valdžia savo įtaka numalšintų sukilėlius”, – rašė tarnautojas.

Jis taip pat informavo, kad Italijos valdžia nusiuntė telegramą Paryžiun, kurioje informavo, jog prisideda prie Antantės protesto.


    2023-01-14

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt