„Atviros Klaipėdos” rašinių cikle, skirtame pasakojimams apie tai, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtmetį, šįkart skaitytojus supažindinsime su 1923-iųjų sausio 16-osios įvykiais.

Pasibaigus kariniams veiksmams įtampa neatslūgo, tik persikėlė į kitus „frontus”.

Naktiniai pasitarimai

Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomoje Lietuvos generalinio konsulato byloje yra 1952-ųjų gegužę Kanados lietuvių savaitraščio „Tėviškės žiburiai” redaktoriui Adolfui Šapokai Klaipėdos užėmimo operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio rašytas laiškas.

Jame J. Polovinskas-Budrys dėstė, kad naktį į sausio 16-ąją iš Šilutės į Klaipėdą automobiliu atvyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus ir sukiliminės direktorijos prezidentas Erdmonas Simonaitis.

Abu jie, anot J. Polovinsko-Budrio, apsistojo iki šių dienų nebeišlikusiame Direktorijos pastate dabartinėje Tiltų gatvėje, kur E. Simonaitis „naktį tarėsi su iššauktais asmenimis dėl papildymo Direktorijos naujais nariais”.

Tą naktį tarėsi ir Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas majoras Jonas Gricius bei 1-ojo pasienio pulko vadas pulkininkas leitenantas Petras Kubiliūnas. Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomoje telefonogramoje matyti, kad visus sužeistus ir sergančius karinėje operacijoje dalyvavusius didžiosios Lietuvos gyventojus nurodyta „neatidėliojant išvežti iš Klaipėdos krašto Lietuvon”, o žuvę kuo greičiau turėjo būti palaidoti Klaipėdos krašte su svetimomis pavardėmis. Taip pat esant pirmai galimybei buvo nurodyta vis parsiųsti operacijos dalyvius į Lietuvą keičiant juos vietos savanoriais.

Pokalbio metu pabrėžta, kad itin svarbu, jog Lietuvos piliečių dalyvavimas „sukilime” liktų neįrodytu. Dėl šio tikslo duotas nurodymas sudeginti visus dokumentus, operacijos dalyviams „tvirtai užčiaupti burnas ir niekam nieko nepasakoti apie padarytus žygius”, o vadai turėjo savo pavaldiniams tiksliai išaiškinti, kodėl būtina saugoti tokią informaciją paslaptyje.

Buvo duotas ir nurodymas sudaryti keletą fiktyvių aktų, kurie liudytų, jog buvo sulaikyti šauliai, norėję patekti iš didžiosios Lietuvos į Klaipėdos kraštą.

„Lietuvių gaujos”

Naujojoje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengtoje knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” yra paskelbtas ir Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné 1923-iųjų sausio 16-osios rytą išsiųstos telegramos nuorašas, dabar saugomas Prancūzijos užsienio ir Europos reikalų ministerijos archyve.

Per Kopenhagoje stovėjusio krovininio laivo „Jacques Fraissinet” radijo stotį gautoje telegramoje komisaras informavo Paryžių, jog „po šešių dienų ir penkių naktų visiškai išsekę kariai pabandė paskutinė kartą pasipriešinti, jau nustoję vilties, kad juos parems laiku neatvykę laivai”.

Anot komisaro, „lietuvių gaujos” buvo nepaprastai gerai organizuotos.

„Laikydamasis Jūsų telegramoje nr. 11 pateiktų nurodymų nestatyti į pavojų mūsų nedidelio kontingento saugumo, nurodžiau kariuomenės vadui nutraukti ugnį, kai nusprendžiau, kad garbė yra patenkinta”, – apie kapituliaciją prefektūroje rašė G. J. Petisné.

Informavęs apie sudarytas paliaubas jis pareiškė, jog „negalima to taip palikti, jei nenorime visiems laikams prarasti savo prestižo šioje Europos dalyje” bei tikino, jog trumpas terminas paskelbti ultimatumui apie paliaubų nutraukimą buvo pasiektas jo pastangomis.

„Pagal jūsų nurodymus, aš iškilmingai protestavau prieš kruviną karinį perversmą Mėmelio teritorijoje. Mano raštišką pareiškimą tuo klausimu priešo kariuomenės vadas priimti atsisako. Sąjungininkų ketinimą išlaikyti savo valdžią šioje teritorijoje aš patvirtinau”, – rašė komisaras, pranešimo pabaigoje informavęs, kad žuvo vienas karys, trys buvo sužeisti (vienas iš jų labai sunkiai).

„Būtina sudeginti”

„Slapta. Perskaičius – sudeginti!” – taip prasideda ranka, tikriausiai paties premjero Ernesto Galvanausko surašytas Lietuvos atstovui Klaipėdos krašte Jonui Žiliui skirtos 1923-iųjų sausio 16-osios telegramos tekstas.

Jame nurodyta, kad J. Žiliui ir toliau „pavedama oficialiai atstovauti prie Santarvės valstybių ir „neoficialiai” prie Naujos Vyriausybės”. Taip pat atstovui buvo nurodyta „skubiai pasirūpinti” 18-oje punktų išdėstytais „dalykais”.

„Tegu nauja Vyriausybė tuojau kreipiasi į Ambasadorių Konferencijos pirmininką (tekstą turi Simonaitis), į Anglų, Prancūzų, Italų, Amerikos vyriausybes pranešdami apie įvykusius faktus, jų prasmę ir prašydama palankaus išrišimo Klaipėdos klausimo. Tegu kreipiasi ir į Tautų Sąjungą. Propagandos reikalui pasiųsti ir Skandinavų, Baltijos valstybėms, Šveicarijai”, – skelbė pirmasis nurodymas.

JAV prezidentui nurodyta parašyti „ypatingą raštą”, kuriame turėjo būti prašoma „neprileisti prie to, kad Alijantai darytų represijų prieš naują Klaipėdos Vyriausybę”.

J. Žilius turėjo pasirūpinti ir tuo, kad atsirastų „specialus spaudos biuras”, kuris visus naujosios krašto valdžios pareiškimus išsiuntinėtų „svarbesniems” Europos ir JAV laikraščiams. O pati direktorija turėjo atsiųsti į Kauną savo oficialų atstovą prie Lietuvos vyriausybės.

„Raginkit n. Valdžią organizuoti vietines militarines pajėgas. <…> Patariat užmuštus tuojau palaidoti, o sužeistus išgabenti. Atstatykit greičiau susisiekimą, duokit tranzitą laisvą. Duokit leidimus be kliūčių gabenti prekėms į Lietuvą, sustiprinę kontrolę iš Vokietijos Klaipėdos kraštan. <…> Dėl prekių, kurios Lietuvoj apdėtos didelėmis akcyzėmis veskit politiką jų apkrovimui panašiomis akyzėmis kaip Lieutuvoj, kad nereikėtų daryti jokių kliūčių tų prekių judėjimui Lietuvon. Tegu oficialiai įveda litus šalia vok. markių kaipo krašto pinigą. Darbininkus, kurie neturėtų darbo, leiskit Lietuvon. Stenkitės privesti fabrikus į tvarką. Dėl medžio tegul paduoda prašymus – bus palankiai išrišami. Ūkininkų produktų eksportą organizuokit. Lietuvos vyriausybė, kiek leis sąlygos, kreips savo eksportą ir importą per Klaipėdą. Tam tikslui būtų reikalinga, kad valdžia sueitų į santykius su anglų laivais, kurie dabar reguliariai vaikščioja į Liepoją, kad jie užeitų reguliariai į Klaipėdą. Reikia revizuoti nekilnojamosios nuosavybės pirkimo taisykles apsiginant nuo svetimų gaivalų. Praneškit krašto biudžeto sąmatą ir reikalingas krašto valdymui sumas, kurių neužtektų išlaidoms padengti. Tuojau praneškit, kada ir kokios sumos reikalingos”, – dėstoma rašte, kurio pabaigoje priminta, jog jį „būtina sudeginti”.

Nurodymas dėl vietinės armijos suformavimo buvo įvykdytas dar tą pačią dieną – E. Simonaičio direktorija paskelbė, kad siekdama apginti „lietuvių teises ir kraštą” įsako sudaryti Klaipėdos krašto armiją. Jai priskirti ginklus turėję „savanoriai”, o jų vadu paskirtas Ansas Budrys (Jonas Polovinskas). Nurodyta, kad šios armijos kariškiai turi ant kairiosios rankos turi dėvėti žaliai-baltai-raudoną ženklą.

Priekaištavo Lietuvos vyriausybei

Sausio 16-ąją Lietuvos atstovas Paryžiuje Oskaras Milašius premjerui E. Galvanauskui pranešė, kad paskutinis Lietuvos Vyriausybės pareiškimas „padarė kuo blogiausio įspūdžio Quai d’Orsay (Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje – M. V.)”. Pastarajame, paskelbtame dienraštyje „Lietuva” E. Galvanauskas dėstė, kad „Lietuvos Vyriausybė, kaip ir visuomenė, visiškai supranta ir užjaučia Klaipėdos Krašto gyventojų judėjimą prieš tą nenormalę padėtį, kuri yra Klaipėdos krašte”; „Vyriausybė taip pat supranta pasiryžimą tų lietuvių-patriotų, kurie laisvu noru veržiasi pagalbon tam judėjimui, bet yra priversta saugoti sieną nuo tokio savo piliečių brovimosi”. Taip pat premjeras teigė, kad Lietuvos Vyriausybė „negali būti indeferenti” jei Antantė „ griebsis ginklo priemonių prieš gyventojų apsisprendimo teisę ir pasiryžimą sudaryti krašte organus, kurie atatinka gyventojų daugumos interesams ir tautiniams siekimams”.

„Vyriausybė reiškia simpatijos Klaipėdos gyventojų akcijai ententa supranta kaipo pritarimą sukilimui”, – rašė diplomatas.

O. Milašius informavo, kad ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos direktoriaus pavaduotojas Jule Laroche jam pareiškė, kad „esamoj padėtyj Klaipėdos klausimo sprendimas negalimas” ir Antantė „nieku būdu nepripažins įvykusio fakto”, o Lietuvos vyriausybė esą stato save į labai pavojingą padėtį.

Sulaukė tądien Lietuvos premjeras žinios ir iš pasiuntinio Londone Tomo Norus-Naruševičiaus. Anot jo, britų Užsienio reikalų ministerija iš gautų žinių darė išvadą, jog „judėjimas tarpe Lietuvių eina prieš Aliantus, o Direktoria yra tik priedanga”.

„Patarta jokiu būdu nešaudyti į prancuzus ir tuom neduoti prancuzams preteksto intraukti dar daugiau kariuomenės. Dalykus taip reikia pastatyti, kad laisvanorių Klaipėdos krašto kariuomenė pilnai užtikrintų saugumą prancuzams, ir albenai Aliantams, ir palaikytų tenai tvarką ir taiką, kad nereikėtų bereikalo Aliantams siųsti savo kariuomenę. Anglai negali siųsti savo kariuomenės, nes darbininkai griežtai stovi prieš pasiuntimą, kur nebūtų, kariuomenės. Jų noras išvengti karą ir pradėti taikiai gyventi. Taika, yra jų devizas. <…> Todėl mūsų taktika turi būti, pabrėžti, visur kur tik galima, kad mes norim taikos, kad nesame faktorium, kuris kelia riaušes, drumščia vandenį, ir taiką ardo. Reikia tą ypatingai anglams demonstruoti ir duoti garantijas Klaipėdos krašte saugumo visiems, ypatingai Aliantams, kad tuom išmušti iš prancuzų rankų argumentą, laikyti ten kariuomenę. Aš manau, kad mums reikėtų padaryti pasiūlymą Ambasadorių Konferencijai įvesti mūsų vieną ar pusę pulko tan kraštan su pilna už tvarką tame krašte prieš Aliantus musų Valdžios atsakomybe, argumentuojant, kad tas sumažintų Aliantų išlaidas ir neatitrauktų bereikalingai jų kariuomenės iš ten, kur ji jiems reikalinga. <…> Be abejonės prancuzai visomis keturiomis tam priešinsis, bet bandyti galima”, – rašė diplomatas.

Jis taip pat tvirtino, kad Kaune vykstantys mitingai „su griežtais reikalavimais priskyrimo Klaipėdos krašto prie Lietuvos ir demonstracijos prieš Aliantus” apsunkina Lietuvos padėtį.

Atstovas Londone tvirtino, jog galima lengvai suprasti, kad anglai „širdies gilumoj džiaugiasi, kad tas atsitiko su prancuzų mandatu”, tačiau kartu jų širdyse esą glūdi įtarimas, kad „be musų Valdžios piršto, dalykai neapsiėjo”.

„Laikraščiai ir dabar pilni žinių, kad iki 8000 Lietuvos kariuomenės dalyvavo Klaipėdos krašto užėmime. Tos žinios daugiausiai eina iš Rygos ir Berlyno. Iš antros pusės, plyšus susitarimui dėl reparacijų ir einant deryboms Losannoj (dėl naujos taikos sutarties su Turkija – M. V.), kur prancūzų parama Anglijai labai reikalinga, Anglai nenori erzinti prancuzų mūsų konfliktu ir todėl Dilley gavo įsakymą paremti prancuzus proteste prieš musų Valdžią”, – rašė T. Norus-Naruševičius.

Sekė ir Vokietijos kriminalinė policija

Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” yra paskelbtas ir dabar Lenkijos archyvuose saugomas Tilžės krašto komisariato kriminalinės policijos pranešimas apie padėtį Klaipėdos krašte.

Jame informuojama, kad sausio 16-osios popietę į Klaipėdą atplaukė du Prancūzijos karo laivai ir Lenkijos kanonierė. Pačiame mieste esą buvo ramu, o lietuvių ir prancūzų derybos įstrigo.

„Vyriausiajam komisarui Petisne Mėmelyje neleidžiama laisvai judėti. Prancūzijos kariai yra kareivinėse. Jiems leidžiama judėti dalyje miesto, tačiau be ginklų. Vokietijos generalinį konsulatą užėmė lietuviai. <…> Šreitlaukyje, Mėmelio krašte priešais Ragainę, lietuviai sukilėliai verbuoja savanorius. Jie žada kasdien mokėti 10 000 markių. <…> Mėmelio krašte vokiečių ūkininkai bandė suburti savanorių korpusą prieš lietuvius. Dėl to 5 ūkių savininkai buvo išsiųsti iš Mėmelio krašto į Tilžę”, – rašoma šiame pranešime.