P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

1923-iųjų sausis: prancūzų dėka išvengta „pilietinio karo”?

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-01-29


„Atvira Klaipėda” toliau pasakoja apie tai, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtmetį.

Šįkart skaitytojus supažindinsime su 1923-iųjų sausio 17-osios įvykius liudijančiais dokumentais.

Sausio 17 d. į Klaipėdos uostą įplaukė Didžiosios Britanijos lengvasis kreiseris „Caledon“, kurio įgula įsiamžino dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomoje nuotraukoje
Prašė naujo komisaro

1923-iųjų sausio 17-aja datuojamas dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomas sukiliminės direktorijos prezidento Erdmono Simonaičio vardu parengtas dokumentas (nurodoma, kad tai vertimas iš prancūzų kalbos), tikriausiai yra šablonas, skirtas kreiptis į įvairių šalių užsienio reikalų ministrus.

Žinia, vienas iš premjero Ernesto Galanausko sausio 16-ąją duotų nurodymų Lietuvos vyriausybės atstovui Klaipėdos krašte Jonui Žiliui buvo užtikrinti, kad ši direktorija kuo greičiau kreiptųsi į Ambasadorių Konferencijos pirmininką, Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir JAV vyriausybes, Tautų Sąjungą bei praneštų joms „apie įvykusius faktus, jų prasmę” ir prašytų „palankaus išrišimo Klaipėdos klausimo”.

Minėtajame rašte E. Simonaitis dėstė, kad buvusi Direktorija buvo sudaryta iš vokiečių arba „suvokietiejusių gaivalų” ir jai esą „pavyko paimti savo visiškon įtakon Vyriausyjį Santarvės Komisarą p. Petisnė”.

„Direktorija kartu su p. Petisnė, visai neatsiklausę gyventojų ir besiremdami vien tik keliais pramonininkais ir didžiausiais pirkliais vokiečiais, vedė politiką ta kryptimi, kad iš Klaipėdos krašto padarytų savistovią valstybę. Tai būtų buvę labai pelninga anai grupei, bet suvis priešinga kaip politiniems, taip ir ekonominiems krašto reikalams”, – rašoma šiame dokumente.

E. Simonaičio rašte toliau buvo dėstoma versija, kad krašto gyventojų kreipimaisi per atstovus į Antantės viršūnes nedavė rezultato, tad jie esą ir susitelkė į Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą bei galiausiai sukilo, kad „nuverstų vokišką direktoriją”.

„Tas sukilimas sutikta visame krašte su dideliu džiaugsmu ir Komitetas be jokio pasipriešinimo buvo pripažintas krašto suverenumo reiškėju. Visos valdžios vietų įstaigos pripažino Komitetą ir pasidavė jojo vadovavimui. Vien tik p. Pėtisnė nutarė išnaudoti prancūzų kariuomenę, tad ginti senąją Direktoriją. Komiteto ginkluotos pajėgos visais būdais stengėsi išvengti susirėmimo su prancūzų kariuomene. Sukilusių vadas du kartu kreipėsi raštu į p. Petisnė, garantuodamas visišką neliečiamybę ir laisvę prancūzų kariuomenei ir reikalavo vien tik pašalinti senąją Direktoriją ir leisti sukilėlius miestan. Bet p. Petisnė griežtai ir visiškai atmetė tą pasiūlymą ir įsakė prancūzų kariuomenei ir milicijai ginklo jėga ginti įėjimą miestan”, – dėstoma dokumente.

Jame tvirtinama, kad po to, kai sukilėliai buvo pasitikti „baisiai stipria prancūzų ugnimi”, jie buvo suerzinti tokio „prancūzų kariuomenės pasielgimo” ir tik dėl to puolė atakon bei paėmė miestą, bet esą „stengiesi kiek galėdami nekenkti prancūzams”.

„Krašto Direktorijos vardu aš pareiškiu didžiausią pasigailėjimą dėl šito liūdno įvykio, bet pabrėžiu, kad atsakomybė už pralietą kraują iš abiejų pusių kraują puola vien tik ant p. Pėtisnė. <…> Pranešdamas Jūsų Ekscelencijai čia išdėstytus faktus turiu garbės prašyti malonėti padaryti reikalingus žingsnius kad būtų paskirtas naujas Aukštasai Komisaras ir kad būtų ištraukta prancūzų kariuomenė, nes jos tolesnis šičia pasilikimas galėtų pagaminti naujų susirėmimų ir kraujo praliejimą. Direktorija, kuri jau valdo kraštą ir laiko tvarką ir viešąjį saugumą, galės ir toliau viena be didelio sunkumo šias pareigas atlikti”, – rašoma E. Simonaičio vardu.

Norėjo artilerijos

LCVA dabar saugoma Direktorijai ir Peteraičiui (buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui, tapusiam neoficialiu premjero E. Galvanausko atstovu prie „sukilėlių valdžios”) telefonograma.

Pastarasis, anot karinės operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio, sausio 14-ąją buvo atvykęs į sukilėlių vyriausiąjį štabą Ginduliuose ir pasisiūlė savanoriu, o naktį į sausio 16-ąją persikėlė į Klaipėdą ir apsistojo „Viktorijos” viešbutyje.

„Tamstos raportas gautas. Paimta linija gera. Padėkit Antantai išgelbėti savo autoritetą kompromiso keliu. Spirkitės, kad Antanta savo kariuomenės Klaipėdos teritorijoje nelaikytų ir kad Direktorija išgautų teisės palaikyti krašte tvarką ir administravimą. Antantos autoriteto palaikymui atvyksta Klaipėdos uostan apie dešimtį Antantos karo laivų visokio didumo. Perspėkit gyventojus, kad nepasiduotų įspūdžiui. <…> Pareikštas per atstovybes protestas prieš lenkų laivą. Protestuokit ir Jūs į visas puses. <…> Šaukite greičiausiai Seimą iš 30-40 žmonių. Pėstija, artilerija ir šarvuotas traukinys pasiųsti prie sienos. Mūsų kariuomenė sienos pereiti negalės. Kovoje su laivais mūsų artilerija negalės technikinės pagalbos suteikti”, – nepasirašytoje rytinėje telefonogramoje dėstomi nurodymai, kurių autorius galėjo būti pats premjeras E. Galvanauskas.

Pats J. Purickis dar tos pačios dienos vakarą telefonu irgi kreipėsi į premjerą E. Galvanauską. Nepaisant rytinio pranešimo, jis informavo, kad „Direktorija ir Vadovybė prašo skubiai artilerijos uostui uždaryti”.

„Pilnai pritariu, nes kitaip didelis pavojus. Jūsų instrukcijos pildoma. Siųskite pinigų ir javų. Ūpas Krašte labai geras. Organizuojama mitingai už pasižadėjimą”, – rašė J. Purickis.

Kiek vėliau jis iš Šilutės skambino dar kartą ir informavo, kad per pietus į Klaipėdą atplaukė anglų laivas, bet apie jį nieko daugiau negalėjo pasakyti, nes susisiekimas telefonu su uostamiesčiu buvo nutrūkęs.

„Nusistatyta svetimos kariuomenės neleisti, kolei nebus klausimas išaiškintas tiesiog su Santarve. Pareikalauta, kad išvengus naujų konfliktų. Yra atsiųstas naujas koncaras. Norima pasiųsti atstovą Paryžiun. Jei pavyks greit surasti, turės jis važiuoti per Kauną. Bus greit išrinkta Taryba iš 20 iki 30 žmonių. Šaukiami mitingai ir agituojama. Ypač ūpas labai geras, biednuomenė stovi už Lietuvą. Ryt pradeda eiti traukiniai. Pinigai ir medžiaga gauta”, – rašė J. Purickis.

Tuo metu Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas sausio 17-ąją paskelbė paskutinįjį iš istorikams žinomų atsišaukimų. Jame Klaipėdos krašto gyventojai buvo raginami stoti į formuojamą 1-ąjį Mažosios Lietuvos savanorių pulką.

Vokiečių kriminalinė policija prisipažino klydusi

Naujojoje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengtoje knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” yra paskelbtas ir dabar Lenkijos archyvuose saugomas Tilžės krašto komisariato kriminalinės policijos pranešimas apie padėtį Klaipėdos krašte.

Sausio 17-osios pranešime jo autorius patikslino, kad reide prie Klaipėdos uosto stovėjo ne su Prancūzijos karo laivai ir viena Lenkijos kanonierė, o Anglijos eskadrinis mininikas ir Lenkijos kanonierė, kurie kol kas jokių veiksmų nesiėmė. Lenkijos laivas netruko išplaukti. Patikslinta, kad neteisingas buvo ir pranešimas apie tai, jog lietuviai užėmė Vokietijos generalinį konsulatą. Aiškinta, kad tokias klaidas nulėmė prastas telefono ryšys su Klaipėda.

„Iš Mėmelio krašto vokiečių buvo suformuotas 1500-2000 savanorių korpusas, kuris buvo ginkluotas ir laukė signalo smogti. Organizatoriai kreipėsi į Prancūzijos okupacinę valdžią, prašydami leisti jam veikti. Tačiau gautas neigiamas atsakymas, motyvuojant tuo, kad tokie veiksmai Mėmelio krašte galėtų sukelti visuotinį pilietinį karą. Ji primygtinai patarė nesiimti tokių veiksmų. Tuo tarpu planas buvo išduotas lietuviams, todėl lietuviai pradėjo organizacijos vadų paiešką. Visiems organizacijos vadams pavyko pabėgti į Vokietiją, nes juos laiku įspėjo Mėmelio krašto policijos ir muitinės valdininkai. <…> Mėmelio miestas tebėra okupuotas lietuvių. Mieste vyrauja ramybė. Miesto gatvėse patruliuoja lietuvių pėstininkai ir kavalerija. Nuo Prancūzijos prefektūros, kurioje yra Petisnė, lietuvių sargybiniai atitraukti; ten dabar prancūzų sargybiniai su pakeltais šautuvais. Prancūzijos pajėgų pulkininkas yra kareivinėse. Apie jas lietuviai suformavo neutralią zoną. Prancūzijos kariams leidžiama laisvai judėti mieste be ginklų”, – rašoma pranešime.

Anot jo autoriaus, tądien E. Simonaitis Klaipėdoje susitiko su „aukščiausiais valdžios atstovais” ir paaiškino, kad Prancūzijos vyriausiasis komisaras, kuris šiame pasitarime nedalyvavo „Mėmelyje nebeturi ką pasakyti”. Pastarasis esą atsisakė bet kokių derybų su lietuviais motyvuodamas tuo, kad „tik jis vienas tebevadovaująs Mėmelio kraštui” ir naujosios Direktorijos jis nepripažįstantis.

„Didžiai apgailestaukit”

Pats premjeras E. Galvanauskas tądien siuntė slaptą telegramą Lietuvos atstovams Paržyžiuje, Romoje ir Londone.

„Klaipėdoj visam krašte geriausia tvarka, ramybė. Atsakomybė už žuvusius prancūzus krinta išimtinai alijantams kurie užtęsė išrišimą ir leido Petsinė su jo Direktorija administruoti kraštą prieš gyventojų valią ir interesus sulig jo subankrutinimo. Didžiai apgailestaukit incidentą. Vyriausybė pilnai pasitiki alijantais bet negali sutikti, kad sprendimas darytų gyventojus tik objektu neatsižvelgdamas daugumos valios. Jusų linija ta kryptimi turi būti stipri be svyravimų”, – nurodė premjeras, ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas.

Tuo metu Lietuvos atstovas Estijoje Viktoras Gailius premjerą šifruota telegrama informavo, kad Taline reziduojantis Prancūzijos atstovas, įtakojamas lenkų kolegos, Paryžiun siuntė „kenksmingas žinias” neva sukilimas organizuotas iš bolševikų ir vokiečių gavus 10 000 šautuvų ir kitų ginklų.

„Kadangi jis skaitosi žinovu rusų dalykuose, reikėtų jo žinios tinkamai paralizuoti”, – rašė V. Gailius.

Tuo metu Lietuvos atstovas Paryžiuje Oskaras Milašius tądien informavo, kad pokalbio metu Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje patyrė, jog žinios apie tai, kad vienas šios šalies karys Klaipėdoje buvo užmuštas, o kitas sužeistas „padarė blogiausią įspūdį”.

„Dėlei atvirai pareikštos simpatijos sukileliams Lietuvos vyriausybė laikoma atsakominga. Apgailestaujamą įvykį pagerinti vienintelis būdas neatidėliojant skubiai telegrama pasiūlyti Ambasadoriams sudarymą anketos komisijos, kad konstatuoti Lietuvos Vyriausybe darė griežtas priemones rubežio kontrolei. Telegramą reikėtų baigti oficialiu užtikrinimu, kad Lietuvos Vyriausybė pasitiki Ambasadorių sprendimu Klaipėdos klausime ir naudoja visą savo įtaką nuraminti sukilimą”, – rašė diplomatas.

Pats E. Galvanauskas savo atsiminimuose rašė, kad sausio 17-ąją nusirito sunkus akmuo nusirito, kai Prancūzijos atašė Lietuvoje Jean Marie Gabriel Padovani paprašė, jog Lietuva „talkininkautų atstatyti Santarvės garbę” bei pranešė, jog į Klaipėdą jau vyksta speciali komisija.

„Pranešimas vienas maloniausių. Komisijos atsiuntimus reiškė derybų kelią, nors jis bus nelengvas. Užtikrinau Padovani, kad Lietuvos vyriausybė darys viską Santarvės komisijai darbą palengvinti ir Lietuvos vyriausybė pasiųs tinkamą asmenį padėčiai aiškinti. Juo buvo A. Smetona”, – rašė E. Galvanauskas.


    2023-01-29

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt