48 metų vaistininkė Tatjana Šamara iš Ukrainos Černygovo miesto su 10-mete dukra Jekaterina į Klaipėdą atvyko praėjusių metų kovo pabaigoje. Praėjus vos savaitei ji ėmė ieškoti darbo pagal specialybę ir sulaukė pasiūlymo tapti vaistininkės asistente „Camelia” tinklo vaistinėje.

Šiuo metu moteris dirba vaistinėje, esančioje Vingio g. Prieš tai ji Lietuvos sveikatos mokslų universitete lietuvių kalba išlaikė profesinį testą bei rengiasi laikyti lietuvių kalbos A2 lygio testą, kuris būtinas užsienio farmacininkams, praėjus dvejiems metams nuo jų darbo pradžios.

Ukrainietė nebijo sunkumų ir skatina visus tėvynainius, kuriems teko palikti savo namus ir viską pradėti nuo pradžių, naujoje šalyje eiti pirmyn bei siekti savo tikslų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Išvykti pavyko tik iš trečio karto

„Į Klaipėdą atvažiavau pas čia gyvenančius gimines. Mano vyras, seserys ir sūnėnai pasiliko Ukrainoje. Sesės nenori išvažiuot, nes jų vyrai yra šaukiamojo amžiaus. O aš pasilikti negalėjau dėl savo mažosios. Tačiau kasdien jaudinuosi dėl pasilikusiųjų Černygove”, – pasakojimą pradėjo Tatjana.

Karo pradžią savo šalyje moteris prisimena kaip baisų sapną.

„Pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, išėjau į darbą. Buvo baisu, bet teko eiti atidaryti vaistinę. Eilė nutįso neįtikėtino ilgumo ir ne tik pas mus, bet ir prie parduotuvių, bankomatų ir degalinių. Žmonės buvo apimti panikos. Po to nustojo važiavęs viešasis transportas ir mes su kolegomis į darbą, aplink aidint apšaudymams, ėjome pėsčiomis. Mums padėjo savanoriai. Taip mes dirbome iki tol, kol neliko elektros, šildymo ir vandens”, – pasakojimą tęsė ukrainietė.

Praėjus vos mėnesiui, daugelis daugiabučio, kuriame gyveno Tatjana, gyventojų išvyko, dideliame name liko apie 30 žmonių, tarp kurių daugumą sudarė vyrai ir vienas vaikas.

„Lūžio tašku apsisprendžiant išvykti tapo mūsų rajono apšaudymas minosvaidžiais, trukęs ilgiau nei valandą. Su dukra apsikabinusios sėdėjome prisiglaudusios prie sienos. Nuo sprogimų drebėjo visas namas, buvo labai baisu. Aš garsiai meldžiausi. Tada mūsų namas atsilaikė, o ryte mes pamatėme apšaudymo pasekmes: išdaužtus langus, daugybę skeveldrų ant žemės ir pastatus be stogų”, – prisiminė pabėgėlė.

Tada ji savanorių paprašė padėti evakuotis.

„Tuo metu, kovo pabaigoje, tai padaryti jau buvo sudėtinga, kadangi rusai buvo sugriovę tiltą Kijevas – Černygovas trasoje. Dėl nuolatinių apšaudymų mums nepavyko išvykti, nes dėl saugumo žmonių neišleisdavo iš miesto. Tad išvykti pavyko tik iš trečio karto. Susiruošti teko per 10 minučių, su savimi pasiėmėme tik du krepšius. Mus autobusu nuvežė į Kijevą. Pakeliui buvo matyti daugybė sugriovimų ir ant žemės besimėtančių šaudmenų, beje, neaišku, sprogusių ar ne. Po to iš Kijevo traukiniu išvykome į Lvovą, o iš ten jau savanorių autobusu – į Lietuvą. Pakeliui jie mus įspėjo, kad nesitikėtume, jog viskas bus lengva ir paprasta, patarė pasikliauti tik savimi”, – pasakojo Tatjana.

Ji tikėjosi į namus grįžti gegužę, nemanė, jog karas truks taip ilgai.

„Išvykdami nemanėme, jog išvažiuojame ilgam. Iš pradžių planavome grįžti gegužę arba vasarą, vėliau – rudenį. Tačiau situacija iki šiol nesikeičia, be to, Černygovas yra arti sienos su Rusija ir Baltarusija. Bet mes vis tiek svajojame grįžti, nes geriausia gyventi yra savo tėvynėje”, – vilties nepraranda ukrainietė.

Atvykusi į Klaipėdą Tatjana pradžioje apsigyveno pas gimines ir internete ėmė ieškoti, kur galėtų patalpinti savo vaistininkės CV. Nors pirmąją savaitę ji nesulaukė jokių pasiūlymų, vilties neprarado, bet ieškoti darbo kitose srityse nenorėjo, kadangi vaistinėje jau buvo išdirbusi 30 metų ir nesiruošė keisti profesijos.

Stengiasi kalbėti lietuviškai 

Tada atėjo pasiūlymas iš „Camelia” vaistinės. Ji darbą pradėjo balandžio pradžioje, tuo pačiu metu užsiimdama savo ukrainietiško diplomo įteisinimu Lietuvoje.

„Kad diplomas Lietuvoje būtų pripažįstamas, teko kreiptis į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą. Jos tinklapyje radau informaciją, skirtą ukrainiečiams. Surinkau visus būtinus dokumentus ir išsiunčiau. Po mėnesio gavau atsakymą, kad norint dirbti vaistininke, man reikia atlikti profesijos patikrinimo testą”, – apie kelią, ieškant darbo, pasakojo Tatjana.

Medžiagą testams pasiruošti jai atsiuntė lietuvių kalba. Tatjana su google vertėjo pagalba ją išsivertė į ukrainiečių kalbą ir susikonspektavo.

„Išstudijavau visus įstatymus ir poįstatyminius aktus, reglamentuojančius farmacininko veiklą Lietuvoje. Labai sunku nebuvo, nes daugelis taisyklių panašios ir Ukrainoje, nors buvo ir naujovių. Pavyzdžiui, visi receptai čia išrašomi tik el. būdu, popierinių receptų nėra. Tuo metu Ukrainoje dauguma receptų tebėra popieriniai. O štai antibiotikų Ukrainoje dar iki praėjusių metų rugpjūčio galima buvo nusipirkti ir be recepto”, – skirtumus įvardijo ukrainietė.

Netrukus Tatjana užsirašė į lietuvių kalbos kursus LCC universitete, o šiuo metu lanko kursus Raudonajame kryžiuje. Kartu savarankiškai mokosi terminų, būtinų jos darbe.

„Pradėjau nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, galva. Ją gali skaudėti, bet ji gali ir svaigti. Reikia žinoti, kaip tai skamba lietuviškai, norinti pakonsultuoti klientą. Man tai gana sudėtinga, nes nesu poliglotė. Beje, visada su klientais stengiuosi kalbėtis lietuviškai ir tik kraštutiniu atveju, kai ko nors nesuprantu, atsiprašiusi kreipiuosi pagalbos į kolegas arba pasisakau esanti iš Ukrainos ir tada mes pereiname į rusų kalbą. Žinau, kad mano lietuvių kalba nėra tobula, bet aš darau viską, kad jos išmokčiau”, – tikino vaistininkė.

Tatjana pagarbiai atsiliepia apie lietuvius ir jų santykius su ukrainiečiais.

„Noriu padėkoti lietuviams už tai, kad jie padeda ir ukrainiečių pabėgėliams, ir pačiai Ukrainai politikos ir ekonomikos srityje. Taip pat noriu ukrainiečiams palinkėti išnaudoti savo vidines galimybes ir viską, ką mums suteikia Lietuva. Bet labiausiai noriu, kad Ukraina laimėtų ir kad mūsų vaikai niekada daugiau nematytų karo”, – pokalbį baigė moteris.