„Atvira Klaipėda” ir šiemet remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomais Vykdomojo komiteto (VK) dokumentais savo skaitytojams pasakos apie tai, kaip sovietinė valdžia keitė uostamiesčio veidą, apie to meto buitį ir sovietinės santvarkos marazmus.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir šiems metams skyrė finansavimą projektui „Ką pasakoja archyvas”, tačiau jis yra kartais mažesnis nei pernai, tad iki metų galo istorijos mėgėjus galėsime tik palepinti kuklesniu – 19 publikacijų – ciklu.
Pirmajame iš jų – apie 1950-ųjų mieste veikusių pramonės įmonių rūpesčius.
Vietoje vandens sporto – sieliai
Baigiantis 1950-ųjų balandžiui į VK pirmininką raštu kreipėsi LTSR Miškų ir popieriaus pramonės Tranzito-plukdymo kontoros Klaipėdos plukdymo ruožo viršininkas Žydelis ir plukdymo meistras Gražys prašydami „išskirti baseine prie kanalo 25 arus vandens medžiagų sandėliui”.
Šis prašymas buvo motyvuojamas paaiškinimu, kad neturint tokio sandėlio trukdosi plukdymo darbai.
„Pageidaujame toje vietoje kur buvo numatyta perduoti Klaipėdos jachtklubui”, – rašė medienos plukdytojai.
Po poros savaičių miesto vyriausiasis architektas Albertas Cibas VK sekretorių drg. Konevkį informavo, kad yra galimybė patenkinti tokį pašymą ir skirti sklypą prie kanalo žiočių, nes LTSR laisvoji sporto draugija „Žalgiris”, gavusi šią žemę dar 1949-ųjų kovą, nuo jos atsisako, o niekas daugiau į tą teritoriją nepretenduoja. Anot architekto, liko tik sulaukti „Žalgirio” rašo, kuriuo jis oficialiai patvirtintų apie pasikeitusius savo norus.
Kad „Žalgiris” nedelstų pranešti, šios draugijos pirmininkui drg. Lenkovičiui po keleto dienų buvo išsiųstas ir oficialus VK raštas. Jame konstatuota, kad nuo pat priskyrimo iki 1950-ųjų balandžio bendrija šiame sklype nieko nepadarė. Tad VK pasiūlė „Žalgiriui” kuo greičiau informuoti, ar dar ruošiasi prie kanalo užsiimti kokia nors veikla, nes priešingu atveju sklypas bus perduotas kitoms organizacijoms. Drg. Lenkovičius netruko patvirtinti, kad jo vadovauja bendrija atsisako minėtojo sklypo.
Sutvarkius visus šiuos biurokratinius reikalus birželio pradžioje VK jau priėmė sprendimą, kuriuo minėtąjį sklypą perdavė Tranzito-plukdymo kontoros Klaipėdos plukdymo ruožui.
Matyt, tokį „Žalgirio” apsisprendimą lėmė tai, kad jis tuo metu turėjo kitokių planų. Dar balandį VK, išklausęs drg. Lenkovičiaus ir Visasąjunginės savanoriškos pagalbos laivynui draugijos (DOSFLOT) pirmininko drg. Krasnovo pranešimus, buvo priėmęs sprendimą dėl pagalbos Jono kalnelio užutėkyje ir jo saloje statant vandens sporto stotį ir sportinį miestelį.
Šiuo sprendimu buvo pritarta DOSFLOT Laivų remonto gamyklos skyriaus kreipimuisi į visus šios organizacijos narius ir fizinės kultūros entuziastus, kad jie laisvu metu padirbėtų šiose statybose 10 valandų.
Tuo metu dabartiniame Kultūros fabrike tada įsikūrusios vaikų kolonijos viršininkui šiuo sprendimu buvo nurodyta atitraukti nuo tvenkinio savo tvorą ir užtikrinti, kad jis nebūtų teršiamas nuotekomis bei šiukšlėmis.
Panaikino gatvę
1950-aisiais VK sprendė ir daugiau su teritorijų priskyrimu įmonėms susijusių klausimų. Vienas iš jų – dėl medvilninių audinių fabriko „Gulbė” prašymo. Pastarojo direktorius Gorjinovas vasarį kreipėsi į vyriausiąjį architektą A. Cibą prašydamas priskirti įmonei šalia jos buvusį, su Gorkio (dabar – Liepų) gatve besiribojusį sklypą, kuriame tuo metu buvo laikomas metalo laužas.
„Mes šiame sklype galėtume įrengti gerą sportinę ir vaikų žaidimo aikštelę. Mums priklausančiuose namuose yra daugiau nei 80 darbuotojų vaikų, kurie visiškai neturi kur žaisti. Sporto aikštelių fabrikas visiškai neturi”, – rašė direktorius.
Matyt, A. Cibas nesureagavo į šį gražiais norais grįsta prašymą, nes po poros mėnesių ir vėl sulaukė fabriko direktoriaus prašymo dėl metalo laužu užversto sklypo priskyrimo. Tik šįkart prašyme jau nurodyta, kad sklypo dalyje, esančioje arčiau namo, „Gulbė” įrengtų „vaikų miestelį”, o likusioje dalyje pastatytų kuro sandėlį ir ūkinius pastatus.
Gali būti, kad vyr. architektas ir toliau ignoravo fabriko prašymą, nes dar po poros mėnesių „Gulbės” direktorius jau kreipėsi į patį VK pirmininką Joną Kardaševičių ir prašė priskirti įmonei buvusią metalo laužo aikštelę, kurią ribojo Gorkio gatvė ir į fabriką nutiesta geležinkelio atšaka. Tiesa, šiame prašyme jau nebeliko jokios užuominos apie darbuotojų vaikų poreikius – tiesiog konstatuota, jog minėtojo žemės sklypo labai reikia „dėl fabriko plėtros, numatytos generaliniame rekonstrukcijos plane”.
Direktorius priminė, kad pageidaujamas sklypas anksčiau buvo perduotas Remonto-statybos ir spec. montažo artelei, tačiau jos vedėjas drg. Božanas sutinka šį sklypą užleisti ir „pasislinkti” link „Artojo” fabriko.
Matyt, būtent šie argumentai tapo lemiami ir 1950-ųjų birželį VK jau priėmė sprendimą dėl „Gulbės” teritorijos praplėtimo Fabrikų gatvės link, prijungiant prie jos sklypą, ribojamą M. Gorkio gatvės, Laivogatvio, rytinės fabriko sklypo ribos ir projektuotos naujos gatvės.
Sklypą prisijungti „Gulbei” leista tik tada, kai vietoje naikinamos Fabrikų gatvės bus nutiesta minėta nauja gatvė, turėjusi sujungti M. Gorkio gatvę su Laivogatviu.
Duonininkai išmetė raugintojus
O baigiantis birželiui VK pirmininkas sulaukė Klaipėdos valstybinės prekybos (Gostorg) direktoriaus Kopitkovo kreipimosi, kuriame jis skundėsi Duonos kombinato veiksmais ir prašė pagalbos.
Vyriausiasis prekybininkas priminė, kad jau ketverius metus ši organizacija nuomos pagrindais naudojosi 3-4 dešimtmečių sandūroje šiaurinėje Smeltės dalyje, Malūnų vartų (dabar – Minijos) gatvėje pradėjusio veikti saldainių ir šokolado fabriko „Neapol“, kuris vėliau užsiėmė ir makaronų bei biskvitų gamyba, patalpomis. Jose buvo rauginamos daržovės, vėliau keliavusios tiek miestiečiams, tiek maitinimo organizacijoms.
„Tačiau 1950 metų birželį Duonos kombinatas be jokio leidimo išgriovė sieną, išmetė į gatvę talpas ir pradėjo naudoti šias patalpas kaip savo sandėlį. Rauginimo punktui reikalingų patalpų klausimas Prekybos ministerijos Ministrų taryboje dar neišspręstas, nors pasiruošimo sezonas jau prasidėjo”, – dėstė direktorius ir prašė paskirti patalpas daržovių rauginimui.
nelabai pasikeitė nuo tų laikų. Tik, įmituojant demokratiją, procesai gal 100 kartų pailgėjo ir pavardės kitos.