Prabėgę karo metai verčia suprasti savo ankstesnes klaidas ir iliuzijas. Jų buvo nemažai, todėl pabandykim suprasti, kodėl jos radosi ir kodėl jos turi būti pakeistos.

Priminsiu vieną pakankamai viešą akciją, kuri vadinosi paskambink Rusijai. Ji, atrodo, tebevyksta ir dabar. Ši iliuzija remiasi klaidingu manymu, kad Rusijoje gyvena tokie patys žmonės, kaip ir mes.

Nenoriu tvirtinti, kad jie ten kažkokie ypatingi, bet kad skirtingi – tai tikrai. Nemažai yra žmonių, kurie mano, kad aplinkiniai yra tokie pat, kaip ir jie. Kol jų kas nors neapgavo. Tuomet nusivylimas būna milžiniškas: kaip tai galima. O galima.

Turėjau nemažai pažįstamų toje pačioje Rusijoje, kurių pažiūros tolokai nuo maniškių. Su vienu iš jų susipykom aptardami prezidentės D.Grybauskaitės pažiūras į Rusijos politiką ir jos veiksmus. Pradžioje man buvo keista, kad jis nesuprato, jog Lietuva turi savo valstybingumą ir savarankiškumą, taigi ir savo politiką. Jam buvo keista, kad galima nebaudžiamai kritikuoti savo valdžią ir net prezidentą. O pas mus tai įprasta ir net normalu. Taigi, nedidelė išvada: tai, kas mums įprasta, gali būti nesuvokiama kitoje šalyje, t.y. Rusijoje.

Kita iliuzija, kuri kilo daugeliui, jog taip vadinamos sankcijos sugriaus Rusijos ekonomiką. Deja, tai netiesa. Rusija – didelė šalis, didelė, nors ne didi. Jos ekonomika gali remtis vidiniais ištekliais, kurie užtikrina būtinuosius poreikius: turėti, ką valgyti, kuo apsirengti, turėti būstą ir t.t. Ekonominės sankcijas, aišku, gerokai pablogino raidos galimybes, tačiau griūties nesukėlė ir nesukels.

Ekonominės sankcijos veikia, jos mažina galimybes finansuoti karo pramonę, blogina armijos parūpinimą maistu, apranga ir naujausiais ginklais. Jų trūkumas, kad jos veikia lėtai, o norinčių jas apeiti – aibės. Net Lietuvoje.

Turime ne vieną pavyzdį, kai valstybės gyvena be raidos. Štai tokios šalys kaip Šiaurės Korėja, Iranas, Kuba ar Venesuela per gana ilgą, tiesa, ne istorinį laiką, vis dar yra. Taip, problemų daug, bet jos laikosi, Niekas iš mūsų nereikalauja, kad Šiaurės Korėjos gyventojai išeitų į gatves ir protestuotų prieš diktatūrą, nors Rusijai tai kažkodėl taikoma.

Ar karas pakeitė Rusijos gyventojų mąstymą, jų požiūrius?

Žiūrėdamas į tai, kai tėvai išlydi savo vaikus į karą, negaliu suvokti, kodėl jie tai daro. Tiesa, prieš pusmetį už žuvusį kare prieš Ukrainą davė automobilį, vėliau lyg ir kailinius, tiesa, dabar kartais apsiriboja koldūnų kilogramu ar net trimis. Mums tai nesuvokiama. O tokių žmonių, kurie eina kariauti už Rusijoje santykinai didelius pinigus, nemažai, tiesa, savanorių nėra labai daug.

Kaip minėjau, šalis didelė ir joje labai daug vietų, kur žmonės gyvena skurdžiai. Armija jiems gali būti gero uždarbio vieta ar net socialiniu liftu. Taigi, „patrankų mėsos“ šiai šaliai nepritrūks, kad tik pinigų būtų.

Kita visuomenės dalis, kuri gyvena didmiesčiuose, bando vienaip ar kitaip prisitaikyti, nes represijos yra labai didelės. Vien už patiktuką feisbuke gali gauti ne tik baudą, bet ir realią laisvės atėmimo bausmę. O žymi dalis Rusijos visuomenės perėjo į „vidinę emigraciją“, kuri leidžia nematyti realijų, užsidaro savyje ir nebekalba apie politiką.

Tiesa, reikia pažymėti, kad daugiau nei milijonas gyventojų pabėgo iš šios šalies, bet kas tai yra 135 milijonų šaliai.

Taigi, ar gali Rusija pasikeisti? Istorija rodo, kad yra pavienių šalių su savo diktatūromis, kurios gana ilgai išlieka stabilios su savo lėta ir degraduojančia ekonomika. Tačiau jų mažuma. Galiu priskaičiuoti dešimtis situacijų, kai net diktatoriški režimai pakinta ir iš lėto pereina prie vis labiau demokratinių valdymų.

Kad šiuo keliu pasisuks Rusijos istorija, yra galimybė, nors ji nėra labai didelė. Pasaulis tapo tiek globalus, kad visai užsidaryti savo šalies viduje nebegali niekas, o tai jau reikalauja lyginti save su kitais, kurie gyvena geriau. Manau, kad šis veiksnys neleis nė vienoje valstybėje išbūti ilgalaikei diktatūrai. O tai reikalaus pasikeitimų.