„Atvira Klaipėda”, remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomais Vykdomojo komiteto (VK) dokumentais, toliau pasakoja apie 1950-ųjų Klaipėdą bei to meto buitį.

Šįkart – apie rūpesčius bandant užtikrinti kiek įmanoma padoresnį to meto klaipėdiečių maitinimąsi.

Daržams trūko žemės

1950-ųjų balandį VK savo sprendime pabrėžė, kad tiems metams Žemės komisijai buvo paskirta 384 ha žemės, kurią ji turėjo kaip kolektyvinius ir individualius daržus išdalinti 3840 miestiečių, paskiriant po 10 arų kiekvienam. Papildomai tokiam pat tikslui buvo skirta 93,4 ha žemės miesto įmonėms ir įstaigoms, kad jos šį plotą išdalintų 930 dirbančiųjų šeimų.

Visgi, anot miesto valdžios, minėtoji komisija labiau rūpinosi asmeniniam naudojimui skirtų, o ne daržų paskirties sklypų skirstymu, tad jos veikla buvo įvertinta nepatenkinamai.

Todėl šią komisiją VK įpareigojo teisingai išdalinti visą daržams numatytą žemę. Taip pat buvo nurodyti atimti „perteklinę” žemę iš tų, kurie turi didesnius nei 15 arų daržus.

Kartu VK šiame sprendime konstatavo, jog norint pilnai aprūpinti visus miesto gyventojus kolektyviniais ir individualiais daržais dar trūksta daugiau nei 100 ha ploto žemės. Tad miesto valdžia kreipėsi į LTSR Ministrų tarybą prašydama iš valstybinio fondo atseikėti jai trūkstamą žemės kiekį.

O jau turėjusieji tokius daržus tais metais turėjo ir nemenkų rūpesčių. Liepos viduryje VK priėmė sprendimą dėl priemonių kovai su kolorado vabalais ir bakteriniu pomidorų vėžiu. Daržų savininkams buvo nurodyta iki rugsėjo galo keturis kartus patikrinti visą 524 ha plotą, apsodintą bulvėmis, ir 16,3 ha ploto užėmusias pomidorų augimvietes.

Aptikus kolorado vabalų židinius buvo nurodyta apie juos nedelsiant pranešti Valstybinei karantino inspekcijai arba VK agronomui, o pastebėjus bakterinį pomidorų vėžį reikėjo nedelsiant išrauti tokius augalus, kad jie neužkrėstų šalia augančių dar sveikų pomidorų.

Gamino tik pieniškus ledus

Problemų tais metais Klaipėdoje buvo ir su kai kuriais maisto produktais. Gegužės pradžioje VK konstatavo, kad bazė „Maslosir”, gaminusi ir valgomuosius ledus, iki tol buvo įvykdžiusi tik 22,2 proc. plano – vietoje numatytų 75 tonų pagamino tik 16,7 tonų ledų. Bet to, gerokai daugiau jų pardavė per savo prekybos tinklą nei buvo nurodyta (atitinkamai 56 ir 40 proc.).

Šią bazę dėl prasto asortimento VK jau buvo baręs 1949-ųjų vasarą. Tada buvo konstatuota, kad ji gamino tik vienos rūšies ledus – pieniškus. Gamybos planą ji buvo įvykdžiusi 30 proc. plano, o per savo prekybos tinklą parduodamos produkcijos kiekis tada siekė net 80 proc.

Padėtis su „Maslosir” asortimentu nebuvo pasikeitusi ir 1950-ųjų pavasarį – VK konstatavo, kad bazė ir toliau gamina tik pieniškus ledus. Apie „eskimo”, šokoladinius, vaisinius, grietininius ir kitus ledus to meto klaipėdiečiai vis dar galėjo tik pasvajoti.

Negana to, bazėje nebuvo užtikrinta gaminamos produkcijos kokybės kontrolė, tad į prekybą patekdavo ir prastos kokybės ledai.

Kaip konkretus tokios netvarkos pavyzdys VK sprendime buvo minima gegužės 6-ąją pagaminta 550 kg ledų partija. Juose vietoje receptūroje numatytų 3,5 proc. riebalų buvo tik 2,6 proc., o vietoje 20 proc. cukraus tik 18,7 proc.

Tačiau ir dėl tokių pasikartojančių trūkumų bazės valdytojas drg. Kuznecovas sulaukė tik VK perspėjimo.

Kartu VK jam nurodė per penkias dienas paruošti gamyklos techninę bazę taip, kad būtų pradėtas gaminti pilnas produkcijos asortimentas, kurio ne mažiau 30 proc. sudarytų fasuoti leidai.

Taip pat buvo nurodyta, kad prekybinėms organizacijoms ledai būtų tiekiami du kartus per dieną – 8 val. ir nuo 15 iki 16 val.

Sprendimu bazės vedėjui buvo uždrausta į jos pačios prekybinį tinklą ir kitiems prekybininkams tiekti produkciją neatlikus jos laboratorinių tyrimų ir neišdavus atitinkamų sertifikatų.

O Prekybos skyriaus vedėjui drg. Sebrovui VK nurodė išsiaiškinti, ar yra galimybės ledus gaminti ir Mėsos kombinate bei artelėje „Raudonasis maistininkas”.