Paskutinį dešimtmetį Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama vaikams, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Kiek anksčiau juos stengtasi integruoti, vėliau prasidėjo inkliuzijos era, o dabar dėmesio centre – įtraukusis ugdymas. Visa tai tarpusavyje tampriai susiję.

Mikhail Nilov (pexels.com) nuotr.

Vis dar išlieka daug nežinomybės, neatsakytų klausimų, nepaskirtų lėšų, neįdarbintų specialistų ir nepritaikytų aplinkų, tačiau kaip šios srities atstovę džiugina mūsų šalyje prasidėjusi švietimo reforma, nors bendraujant su progimnazijų ir gimnazijų mokytojais, panašu, juos ši žinia neramina.

Kitų mokslo metų su nerimu bei didžiule viltimi laukia ir tėveliai, kurie augina specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Prasidėsiantis įtraukusis ugdymas teikia daug vilčių. Mokyklos tam ruošiasi, personalas dalyvauja kursuose ir mokymuose apie įtraukųjį ugdymą, universalų dizainą ir atnaujintas bei pritaikytas programas.

Bendraujant su mokytojais, kurie dirba bendrojo ugdymo mokyklose, galima pastebėti, kad jiems stinga elementarių žinių ir praktinių patarimų, kaip dirbti su neįgaliaisiais. Pedagogai stokoja žinių apie įvairias negalias, rekomendacijų, kaip mokyti negirdintį ar nematantį vaiką, turintį judėjimo sutrikimų. Mokytojai jautriai klausosi patarimų, kad nereikia čiupti neįgaliojo vežimėlio norint padėti vaikui naviguoti iš klasės, o pirma paklausti – ar tau pagalba reikalinga?

Atskiras dėmesys tenka didelių ir labai didelių poreikių turintiems vaikams. Ko gero, atsiras tėvų, kurie ir sudėtingas diagnozes turinčius vaikus norės ugdyti bendroje ugdymo įstaigoje. Šioje situacijoje svarbus ne tik žinojimas apie negalią, pagalbos specifiškumą, bet dažnai ir apie žmogaus orumą.

Problemų grandinė nemenka – galimi nesusiformavę savarankiškumo, higienos įgūdžiai, juntama agresija sau ir aplinkai, o šie iššūkiai nuguls ant mokinio padėjėjo pečių. Pastarieji dažnai būna išklausę tik kursus yra su realiomis situacijomis susidurs pirmą kartą. Tuo metu mokytojas gali pristigti žinių, kaip paaiškinti kitiems vaikams – kas gi klasiokui nutiko?

Žvelgiant su optimizmu ir empatija, džiugu, kad permainos šalyje vyksta. Jos tikrai teikia vilties, kad ir Lietuvoje švietimo sistema gali būti šiuolaikiška, pritaikyta kiekvienam mokiniui. Bet kelias nelengvas ir gana vingiuotas, tad pradėkime nuo mažų žingsnelių – išmokykime mokytoją pritaikyti užduotį, skirkime lėšų klasės aplinkos tobulinimui ir prieinamumui, būtinai suraskime specialistų, turinčių žinių ir patarimų, kaip tai įgyvendinti realybėje.

Mokyklos vadovams metas pasirūpinti įstaigos prieinamumu, higienos kambariais ir kita infrastruktūra, bet svarbiausia nepamiršti pasirūpinti specialistais. Pastarieji įgijo žinių, kad galėtų dirbti su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymo poreikių ir teikti jiems kokybiškas ugdymo paslaugas atsižvelgiant į asmenines vaiko galias ir sunkumus. Svarbi ir psichologų misija – jų konsultacijos mokiniams, tėvams, mokytojams, mokinio padėjėjams, kurie vedami geriausių ketinimų neatliks užduoties už mokinį, bet padės ją atlikti.

Te įtraukusis ugdymas prasidės ne nuo maratono, kur finišą pasiekia ne visi jį pradėję dalyviai, o nuo pasivaikščiojimo miško takeliu, kur mažiau streso ir daugiau naudos ŽMOGUI.