25 metų Jekaterina Šamajeva į Klaipėdą praėjusių metų spalį atvyko iš Luhansko srityje esančio Severodonecko, kuris nuo liepos 25-osios pateko į vadinamosios Luhansko liaudies respublikos sudėtį. Pradžioje ji dirbo fizinį darbą Utenoje ir Alytuje, o po to nusprendė persikelti į Klaipėdą, kur laikinai buvo radusi darbą fabrike.

Mergina negali sėdėti sudėjusi rankų, nes dėl karo buvo priversta palikti savo namus, o jos draugas iš Ukrainos išvykti negali. Jos butas sudegė, o draugo butą apiplėšė marodieriai. Dabar jai tenka mokytis gyventi svetimoje šalyje ir daug dirbti, kad išgyventų.

„Pastaruosius ketverius metus Ukrainoje dirbau maisto pristatymo tarnyboje. Dieną prieš karo pradžią, vasario 23-ąją, kaip tik darbe žiūrėjome televizorių ir aptarinėjome naujienas, kuriose buvo kalbama, jog ruošiamasi įsiveržimui. Juokavome, jog laikas krautis lagaminus, – pasakojimą pradėjo ukrainietė. – Kitą rytą, 4 val., man paskambino pažįstamas kariškis ir pranešė, kad ruoščiausi, nes po poros valandų prasidės bombardavimas. Aš tik nusijuokiau – koks karas, ypač Severodonecke, juk mes visi rusakalbiai”.

6-tą valandą Jekaterina užsikaitė kavos ir ėmė ruoštis į darbą, kai lauke pasigirdo sprogimas ir ėmė drebėti buto langai. Prisiminusi tokius pats apšaudymus 2014 m., kai jai buvo tik 14-ka, ji su savo draugu pasislėpė vonioje.

„Aš išsigandau, paskambinau tėčiui, gyvenančiam kitame Severodonecko mikrorajone, kad jis atvažiuotų manęs pasiimti. Mes su mano vaikinu persikraustėme į jo namus ir ten praleidome savaitę, kol ir ten nepradėjo bombarduoti. O dar po savaitės sugriovė mūsų butą, kuriame gyvenome. Mano tėtis mus išgelbėjo”, – pasakojimą tęsė Jekaterina.

Tuo ji įsitikino, grįžusi namo pasiimti šiltų rūbų, kai savo buto vietoje pamatė griuvėsių krūvą.

„Prie pat įėjimo buvo palikta sprogmens tūta, balkonas ir langai buvo be stiklų, virtuvėje – išdaužta siena, bet po krūva griuvėsių man kažkaip pavyko rasti drabužius. Iš buto išvykau, manau, visam laikui”, – kalbėjo mergina.

Ji grįžo gyventi pas tėvus, bet likti Severodonecke darėsi vis pavojingiau.

„Žmonės užsidarę sėdėjo namuose, kadangi vaikščioti gatvėmis tapo pavojinga. Net išėjus parūkyti ar atsinešti vandens, galima buvo žūti nuo skeveldrų. Buvo daug žuvusiųjų, kuriuos laidojo tiesiog šalia namų, nes žmonės bijojo vykti į kapines. Vasarą panašiai žuvo ir mano dėdė. Ilgą laiką jis gyveno rūsyje, o išėjus į lauką pasižvalgyti, į jį pataikė skeveldra. Iš pradžių ir jį palaidojo kieme, bet po kurio laiko atsirado galimybė perlaidoti jį kaip žmogų kapinėse”, – tęsė pasakojimą mergina.

Mieste ėmė trūkti maisto produktų – vienos parduotuvės užsidarė, kitas nusiaubė marodieriai. Jos tėvas ėmė maistą vežioti iš Vakarų Ukrainos, o grįžęs dalį veltui atiduodavo kaimynams. Kitiems miesto gyventojams maistą pristatydavo savanoriai.

Kovo 19-ąją jai ir jos vaikinui pavyko iš Severodonecko išvykti į Lvovo sritį. Ten geri žmonės jiems paliko namą, paprašę tik mokėti komunalinius mokesčius. Mama, tėtis ir senelis iš pradžių išvažiuoti atsisakė. Su mama Jekaterina susisiekti negalėjo pusantro mėnesio, nes pas juos nebuvo ryšio, o su tėčiu susitikdavo, kai jis atvažiuodavo produktų.

„Gegužę mama galiausiai nusprendė išvykti, kai šalia jų namo dėl apšaudymų užsidegė garažas, o visi žmonės išbėgo jo gesinti. Kieme mamą pasivijo raketa – kai ji bėgo atgal į butą, dėl smūgio bangos niekaip negalėjo uždaryti durų. Tada ji labai išsigando ir taip pat atvyko į Lvovą. O senelis taip ir liko”, – prisiminimais dalinosi ukrainietė.

Jekaterinos tėvas taip pat liko Ukrainoje, tik persikraustė į Zaporožę. Jis ir toliau vežioja maistą iš Vakarų Ukrainos, o iki karo vežiodavo keleivius. Iš žmonių už maistą tėtis ima minimalią sumą, nes, jo paties teigimu, žmonės ir taip neturi pinigų. Iki karo jis turėjo du mikroautobusu, dabar liko tik vienas.

Rugpjūty, jau po to, kai Rusija okupavo Zaporožę, jis naktį grįždamas atgal eilėje prie kontrolės posto paprašė keleivių dėl visa ko išlipti lauk, o ryte prasidėjo apšaudymas ir mikroautobusas kartu su keleivių daiktais sudegė. Taip Jekaterinos tėčiui pavyko išgelbėti nemažai žmonių.

Vakarų Ukrainoje merginai rasti darbo per tris mėnesius nepavyko. Baigėsi pinigai ir ji nusprendė darbo ieškoti Lietuvoje. Kartu ji norėjo nors kažkiek atsitraukti nuo karo ir jo sukeliamų negatyvių minčių.

„Mano draugė internete rado skelbimą, jog Utenoje, fabrike, yra laisvų darbo vietų. Po to susipažinome su dar viena ukrainiete, kuri mus pakvietė vykti į Alytų rinkti mėlynių ir žemuogių. Spalį, pasibaigus sezonui, mes atvykome dirbti į netoli Klaipėdos esančius sandėlius. Ten dirbau iki žiemos, kai pas mane atvyko mama. Likti įmonės bendrabutyje negalėjau, nes mama nebūtų turėjusi kur gyventi. Mes abi persikraustėme į Klaipėdą, kur išsinuomojome butą. Šiuo metu aš vėl ieškau naujo darbo, o mama įsidarbino daržovių sandėly. Taip ir keliauju po Lietuvą”, – apie darbo paieškas pasakojo Jekaterina.

Šie nuolatiniai persikraustymai merginai nepatinka, ji svajoja grįžti namo, tačiau neturi kur.

„Manau, man čia nesiseka dėl to, kad čia ne mano, svetima žemė. Noriu namo, tačiau mano su vaikinu buto, kuriame gyvenome Severodonecke, jau nebėra, o pats miestas priklauso Rusijai. Mūsų miestas buvo gražus, klestintis, o dabar ten – vieni griuvėsiai. Sugriauta 90 proc. gyvenamųjų namų. Miestui atstatyti prireiks daugybės metų. Bet kuriuo atveju aš vis tiek grįšiu į Severodonecką, bet ne gyventi, o įsitikinti, jog kelio atgal nėra”, – liūdna gaida pokalbį baigė mergina.