Atrodo, kad bėdos, susijusios su itin svarbių objektų statybomis, yra chroniška Klaipėdos valdžių problema – nesvarbu, kokia tuo metu yra santvarka.

Šiame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomus uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus parengtame rašinyje – ne tik apie tokias statybas, bet ir apie užmojus įkurti vieną didžiausių šalyje parduotuvių.

Klaipėdos univermagas veikė dar 1858 m. įkurtos universalinės parduotuvės vietoje. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Vėlavo svarbiam dešimtmečiui skirtos statybos

1950-ųjų gegužę VK buvo priverstas konstatuoti, kad miesto pirties statybos vyksta „itin lėtai” – iš skirtų 320 000 rublių statyboms per keturis pirmus tų metų mėnesius buvo panaudoti 195 000.

Komiteto sprendime rašoma, kad statybinių medžiagų tiekimas buvo organizuotas prastai, tad statybininkai nuolat patirdavo prastovas. Šis dokumentas bylojo, kad tuo metu naujosios pirties stogas dar nebuvo uždengtas, nė viena patalpa dar nebuvo pilnai įrengta, o kanalizacijos vamzdžiai buvo užkimšti statybinėmis atliekomis. Ir galiausiai statybvietėje nebuvo iškabintų lozungų, kurie kviestų statybininkus užbaigt darbus iki Lietuvos sovietinės valdžios dešimtmečio sukaktuvių.

Sunkumų pirties statyboje kilo ir dėl to, kad Komunalinio ūkio ministerija vis dar nebuvo suteikusi kai kurios projektinės dokumentacijos – vamzdžių, elektros instaliacijos, dezinfekcinės kameros.

Tame pačiame VK sprendime buvo aprašyta ir dar blogesnė situacija, fiksuota jubiliejiniu gyvenamuoju namu vadinto pastato Ramioji g. 12 statybose. Ten iš 330 000 skirtų rublių iki gegužės buvo panaudoti tik 2800. Čia irgi formavosi prastovos dėl prasto statybinių medžiagų tiekimo – trūko plytų, cemento ir kitų medžiagų. Šio namo statybose nebuvo ir nė vieno mechanizmo, tad visas statybines medžiagas, kurių pavykdavo gauti, Statybos ir montavimo valdybos darbininkai į antrą ir trečią aukštą tampė patys.

VK konstatavo, kad žymiai geresnė situacija buvo namo Plačiojoje (dabar – J. Zauerveino) g. 6 statyboje, kurią vykdė Remonto ir statybos kontora. Nors ir čia statybinės medžiagos buvo tiekiamos netinkamai, bet lėšų panaudojimo planas buvo net viršytas 6 procentais. Visgi šie darbininkai susilaukė priekaištų dėl to, kad statybinį mišinį maišė rankomis, nors turėjo maišyklę. Gavo jie velnių ir už tai, kad statybvietėje nebuvo nei rodiklių lentos, nei lozungų.

Reaguodamas į tokią padėtį VK nurodė Statybos ir montavimo valdybos vedėjui drg. Savincevui baigti pirties ir namo Ramiojoje gatvėje statybas iki birželio 1-osios, kad jie būtų atiduoti eksploatacijon iki sovietų valdžios įvedimo Lietuvoje dešimtmečio ir perspėjo, kad to nepadarius bus imtasi „žymiai griežtesnių priemonių”. Tokį patį perspėjimą dėl svarbių terminų laikymosi gavo ir drg. Grigorjevas, vadovavęs Remonto ir statybos kontorai.

Kartu VK kreipėsi į LTSR Ministrų tarybą, kad ši įpareigotų statybų ministrą drg. Vasilijų Kotovą komandiruoti į Klaipėdos statybos ir montavimo valdybą ministerijos specialistą, kuris teiktų praktinę pagalbą organizuojant pirties ir jubiliejinio daugiabučio statybas, bei paskirti šiai valdybai patyrusių inžinerinių kadrų. Taip pat prašyta nedelsiant užtikrinti iš fondų visų reikiamų statybinių medžiagų tiekimą minėtiesiems dviem objektams, o Komunalinio ūkio ministeriją prašyta įpareigoti suteikti reikiamą dokumentaciją.

Duomenų, ar pavyko statybininkams užbaigti pirtį iki mirtinai svarbios datos tarp to laikotarpio VK dokumentų aptikti nepavyko, bet galima daryti prielaidą, jog bent jau rugpjūtį ji veikė – iki tol tvirtinant įkainius VK nurodydavo, kad jie bus taikomi tiesiog miesto pirtyje, o tų metų rugsėjo 10 dienos sprendime jau buvo tvirtinami įkainiai „miesto pirčiai Nr. 1”. Tokią prielaidą stiprina ir tai, kad šiuo sprendimu buvo nustatyti iki tol nematyti tarifai: maudymasis vonioje – 7 rubliai, individualiame duše – 4 rubliai, bendruose dušuose – 3 rubliai, bendroje prausykloje – 2 rubliai. Vaikams buvo nustatytas 50 kapeikų tarifas, bet nedetalizuota už kokią jis paslaugą.

Skelbiama, kad 1950-aisiais vidutinė alga Sovietų sąjungoje siekė 646 rublius.

Pirmojo remonto univermagui užteko tik 4 metams

Tų metų liepą VK pirmininkas sulaukė rašto iš LTSR Prekybos ministerijos, kuriame buvo prašoma Petro Cvirkos (dabar – Turgaus) g. 16 buvusį univermago pastatą perduoti į organizacijos Gostogr Klaipėdos skyriaus balansą.

Minėtasis univermagas veikė dar 1858 m. įkurtos universalinės parduotuvės vietoje.

„Pastatą puošė piliastrai, virš stogo linijos pereinantys į bokštelius, namo kampas buvo nusklembtas ir jame įstatytos durys. 1898 m. prie šio pastato prijungtas gretimas Turgaus gatvės triaukštis jugendo stiliaus namas. Po rekonstrukcijos abu pastatai buvo jau su aukštomis didelėmis vitrinomis. Šiuos abu skirtingus namus jungė virš pirmojo aukšto išsikišusi plati juosta su firmos pavadinimu „Lasso ir Ko”. Firma turėjo ir savo siuvyklą, gaminius pardavinėjo parduotuvėje; firmos savininkai laikraštyje gyrėsi, kad duoda darbo daugiau nei penkiasdešimčiai pardavėjų ir siuvėjų”, – apie išskirtiniu buvusį pastatą yra rašęs architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Tarpukariu čia prekiauta ir lovų spyruoklėmis, vyriškais kostiumais, galanterija, žaislais, kilimais, baldų audiniais, patalyne ir lino gaminiais. Pastate veikė ir amatų parduotuvė, o vietinė mados studija siuvo moteriškus ir vyriškus drabužius.

1963 m. sausį „Tarybinės Klaipėdos” paskelbtame straipsnyje buvo rašoma, kad pirmaisiais pokario metais dalyje pastato buvo gyvenamieji butai, o minėtajame Prekybos ministerijos rašte jau buvo dėstoma, kad Gostorg 1946-asiais už 460 000 rublių atstatė šį pastatą ir įkūrė ten universalinę parduotuvę.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, „Universalinių prekių magazinas” čia buvo atidarytas 1946 m. rugpjūčio 21 d. Iš pradžių čia buvo tik audinių ir drabužių skyriai, po kelių mėnesių atsirado avalynės ir galanterijos, kosmetikos, žaislų ir kiti skyriai.

Tačiau jau prabėgus ketveriems metams šiam pastatui prireikė kapitalinio remonto.

Ministerija aiškino, kad tokį remontą Gostorg galės atlikti tik amortizacinių atskaitymų dėka, tad univermago pastatas turi būti perduotas į šios organizacijos balansą.

„Minimas pastas yra išskirtinai tik prekybinis. Atlikus jo kapitalinį remontą ir pastačius ten universalinėms parduotuvėms reikalingą įrangą jis taps viena iš didžiausių prekybinių bendrovių respublikoje”, – rašė prekybos ministro pavaduotojas T. Gorochovas.

Beje, didžiausia parduotuve šalyje šis prekybos namas buvo vadinamas ir tarpukariu. Apie tai skelbdavo reklamos spaudoje.

VK tokiam prašymui ilgai nesispyriojo ir jau rugpjūčio 10-ąją atvėrė kelią kapitaliniam remontui. Atitinkamame sprendime nurodyta, kad iki tol šis pastatas buvo Miesto gyvenamojo fondo valdybos balanse.