Statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, klaipėdiečių kovų ir neatsakytų klausimų istorija

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

„Atvira Klaipėda” tęsia rašinių ciklą, kuriame savo skaitytojams pasakoja apie urbanistinius mūsų miesto jubiliejus – įvairių objektų atsiradimo istorijas, jų dabartį, ateitį.

Lygiai prieš 65 metus miesto dienraštis informavo apie darbus „statybos objekte Nr. 1” – naftos perpumpavimo bazės statybą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tad šįkart skaitytojams pristatome pasakojimą apie tai, kaip išskirtinėje miesto vietoje – ties uosto vartais – įsikūrė naftos pramonė, kaip augo jos apetitas ir kaip buvo bandoma jį pažaboti.

Veikė ir pasaulinis gigantas

Kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas knygoje „Klaipėdos nafta. Trys istorijos” rašo, kad pirmoji žinia apie Klaipėdoje pradėtus krauti naftos produktus fiksuojama 1857-aisiais, kai tam buvo paskirta šiaurės balasto krantinė (šiaurinė dabartinės Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) teritorijos dalis). 1868 m. atplaukė pirmasis laivas, statinėse gabenęs vien žibalą.

„Žibalo krova šioje krantinėje galėjo būti labai nežymi, nes nebuvo jokių sandėlių čia jam laikyti. Žibalo sandėliai buvo už miesto, prie kelio į Liepoją, viename XIX a. pab. žemėlapyje pažymėti „Petroleum Schuppen”. <…> Žibalas į Klaipėdos uostą buvo transportuojamas laivais iš Kaukazo regiono”, – rašė K. Demereckas.

Anot jo, 1909 m. Klaipėdoje naftos produktais prekiavo penkios firmos, iš kurių tik dvi buvo vietinės. Didžiausia naftos produktų prekyba tuo metu vyko Dangės krantinėje, už Biržos tilto.

Pasak K. Demerecko, kiek vėliau žibalas buvo pradėtas krauti pietinėje Žiemos uosto krantinėje. 1920 m. darytoje nuotraukoje matyti į krantinę nutiesti bėgiai, trys metaliniai stenderiai naftos produktams pilti į geležinkelio cisternas – čia veikė bendrovė „The Caucasian Oil Comp. Ltd. AG”.

1925-ieji. Šiaurinėje uosto dalyje dar nematyti nė vieno naftos produktų rezervuaro. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

1926-aisiais naftininkai pajudėjo dabartiniams klaipėdiečiams jau įprastos vietos link – už šiaurinės balasto aikštės, ties Akmenuota vadinta krantine buvo pastatytos pirmosios uoste naftos talpyklos, iki kurių buvo nutiestos trys geležinkelio atšakos. Ši uosto dalis imta vadinti Žibalo sandėliais („Petroelum Tankanlagen”).

Anot K. Demerecko, 1926 m. Klaipėdoje naftos produktais prekiavo keturios firmos ir tik viena iš jų – „Amerik Petroleum-Hadelsges m.b.H” – buvo registruota Žibalo uoste. 1929-aisiais tarp šių žaidėjų atsirado ir pasaulinio garso vardas „The Shell”.

Tų metų uosto plane matyti, kad už šiaurinės balasto krantinės jau buvo įsikūrusios keturios įmonės, turėjusios savo rezervuarus: arčiausiai miesto buvo Amerikos žibalo bendrovės valdos su trimis talpyklomis, šiauriau – po du rezervuarus turėjusių „Litpetrol” ir „Schell Com. Of Klaipėda”, arčiausiai uosto varto buvo „Naftprodukt”, turėjusios penkias talpyklas, teritorija.

Pasak K. Demerecko, 1930-1933 m. gylis naftos uoste siekė 7 metrus. To didiesiems tanklaiviams neužteko ir kurą reide reikėdavo perpilti į mažesnius laivus.

1937-ųjų vasarį tuometinė spauda pranešė, kad bendrovė „Lietūkis“ nupirko Klaipėdos uoste stovėjusias žibalo ir benzino talpyklas, priklausiusias rusų firmai „Sojuzneft“.

„Be to, Lietūkis“ nupirko ir jų turėtus visus naftos sandėlius provincijoje ir kelioliką vagonų cisternų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Tarpukario žibalo uostas Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejų nuotraukose

Anot K. Demerecko, 1939-ųjų pradžioje „Shell” turėjo 11 rezervuarų, o „Lietūkis” – aštuonis. Vokietijai tų metų kovą atplėšus Klaipėdos kraštą, naftos terminalas nebepateko į laisvąją uosto zoną, numatytą Lietuvai ir gyvavusią iki 1940-ųjų vasaros.

Reikėjo iškrapštyti kariškius

1945-ųjų sausio 28-ąją datuojamose tądien Raudonosios armijos užimtos Klaipėdos nuotraukose yra ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus su delegacija einantis šalia geležinkelio cisternų ir stovintys ant naftos terminalo tiltelio.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O tos dienos vaizdo medžiagoje matyti ir dalis sunaikintų rezervuarų.

Klaipėdos naftos bazė 1945-ųjų sausio 28 d. Kadras iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo dokumentinio filmo „Klaipėdos išvadavimas nuo vokiečių“,

K. Demereckas minėtoje knygoje cituoja „Lenmorprojekt” 1945-ųjų gale atliktos uosto apžiūros aktą: „Naftos bazė. Krantinė – 660 m, visa teritorija 58 000 kv. metrų. Priverstas geležinkelis – normalaus pločio. Laivams švartuoti – 4 estakados. Karo veiksmų 3 sugriautos. 1945 m. pastatyta viena nauja. Taigi šiandien yra 2 estakados laivams švartuoti; į abi nutiesti įpylimo ir išpylimo iš laivų vamzdžiai. Naftos produktams laikyti likęs vienas sveikas rezervuaras ir 11 dengtų sandėlių, bendro 830 kv. m ploto. Visi kiti rezervuarai susprogdinti, dar yra duobė skystajam kurui laikyti”.

Belaisviai stato Jūrų prekybos uosto krantines. Tolumoje matyti išlikęs vienintelis naftos rezervuaras. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1946 m. birželio viduryje Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimą šiaurinę prekybos uosto teritorijos dalį, kur jau tarpukariu veikė naftos uostas, perduoti kuriamai Klaipėdos naftos bazei. Kartu su šiuo sprendimu namas Burių g. (tuometinis kelias į Melnragę) 19 buvo perduotas naftos bazei, kad ji čia įsirengtų tarnybines patalpas.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1946 m. Klaipėdos naftos bazės planas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau jau 1946 m. rugpjūčio pabaigoje VK teko kreiptis į Lietuvos TSR ministrų tarybą su prašymu padėti iš šios teritorijos iškrapštyti Pietinės Baltijos rajono karinio jūrų laivyno kariškius.

„Pietinės Baltijos karinio jūrų laivyno rajono dalis 1945 metais be leidimo ir sutikimo, ignoruodama Miesto tarybą užėmė Respublikinę naftos bazę, esančią šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Dėl to Klaipėdos krašto pramonė ir žemės ūkis yra atsidūrę nepakenčiamoje padėtyje, nes kuras tiekiamas iš už 180 km esančių naftos bazių”, – rašoma nutarime.

Juo buvo prašoma Ministrų tarybą paveikti kariškius, kad jie išsikraustytų iš Klaipėdos naftos bazės.

Iki statybų – daugiau nei dešimtmetis

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje Sovietų sąjunga didino eksportui skirtos naftos produkcijos gamybą ir remiantis 1956-1957 m. patvirtintais planais į Šiaurės Vakarų Europą jie turėjo būti gabenami laivais iš naujų Ventspilyje ir Klaipėdoje įrengtų naftos perpylimo bazių.

Sprendimas dėl Klaipėdos naftos bazės pertvarkymo tokiam tikslui buvo priimtas 1956-aisiais, o atitinkamą projektą parengė „Lenmorprojekt”.

Anot K. Demerecko, statybos darbai pradėti buvo 1957 m. sausio 1 d. – statybininkai atvyko iš Estijos 3-iosios valdybos „Slanstroj”, tačiau netrukus tuo ėmė rūpintis Lietuvos TSR Statybos ministerija.

Bazės statyba 1958-aisiais. V. Rupšlaukio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Prisimenu, kaip iš karto atsiliepta į žinią apie stambios naftos perpumpavimo bazės statybą šiame puikiame rajone: Och, gaila! Argi negalėjo rasti kitos tinkamesnės teritorijos! . . Juk tai mėgiama klaipėdiečių poilsio vieta! Ir tikrai, vieta buvo puiki. Gražus pušynas. Iš vienos pusės — blizgantis Kuršių marių tolis, iš kitos – „Žalgirio“ sporto draugijos stadionas. Vasarą čia Melnragės paplūdimio mėgėjai sustodavo pasilsėti. Dar praėjusiais metais čia masinių liaudies švenčių dienomis buvo rengiami linksmi šeimyniniai piknikai, apie ką liudija iki šiol dar kai kur užsilikusios vyno bonkos, konservų dėžutės ir t. t. <…> Šimtai statytojų stato šią naują naftos perpumpavimo bazę. Kiekvienas iš jų laiko savo pareiga pasakyti: — Ne! Ne be reikalo išskirta ši gera vieta naftos bazei. Klaipėdos apylinkėse yra daug puikių rajonų, ir miesto gyventojai nebus nuskriausti. Užtat kokią bazę mes čia statome. Pirmąją Pabaltijy”, – lygiai prieš 65 metus straipsnyje „Statybos objektas Nr. 1” rašė „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas S. Buivydas.

Statybos vėlavo

Pasak K. Demerecko, pagal planą įmonė turėjo pradėti veikti trečiajame 1958-ųjų ketvirtyje, tačiau statybos darbai ėjo labai lėtai, o darbų buvo daug: turėjo iškilti 14 rezervuarų, administracinis pastatas, transformatorinė, centrinė siurblinė, siurblinė krantinėje, vandens siurblinė, centrinė dispečerinė, valymo įrenginiai, dvipusė geležinkelio estakada, reikėjo įrengti ir technologinius šulinius.

Bazės statyba 1958-aisiais. Algirdo Karoso (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Turėjo dirbti 250 statybininkų, o tebuvo tik 100 ir iš jų 50 paprasti darbininkai. Vietoj planuotų 20 sunkvežimių aikštelėje dirbo tik keturi. Trūko ekskavatorių, buldozerių ir kranų. Per pirmuosius metus planuotų darbų atlikta tik trečdalis. Estakadoms nepristatyta metalo konstrukcijų, katilinei dviejų katilų, siurblių ir vamzdžių garui. Be to, nepradėta krantinių statyba dėl nekokybiškos techninės dokumentacijos. Be jos nebuvo galima gilinti dugno prie krantinių. Be to, nebuvo ir gilinimo technikos”, – rašė K. Demereckas.

Pasak S. Buivydo, 1958-ųjų balandį naftos perpumpavimo bazės teritorija priminė „įnirtingo mūšio lauką”.

Bazės statyba 1958-aisiais. V. Rupšlaukio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Daug iškasta duobių, tai čia, tai ten persipynę vamzdžiai, daugybė nebaigtų pastatų ir t. t. <…> Kiekvienas nuotraukoje pavaizduotas bakas buvo suvirinamas ne Klaipėdoje. Mes juos gavome jau visiškai paruoštus įrengimui. Šie stori metaliniai lakštai buvo sulenkti tarybinių žmonių rankomis taip, kaip galima sulankstyti tik gilzinį popierių. Metalo rulonas buvo siunčiamas geležinkelio platformomis į naftos bazės rajoną. Čia su mechanizmų pagalba jis buvo išvyniojamas ir lengvai tapo tokiu, kokiu mes matome. <…> Nafta į perkrovimo bazę bus gabenama geležinkeliu. Jai priimti pirmą kartą Tarybų Sąjungoje statomos gelžbetoninės estakados. <…> Dvi tokios estakados kiekviena po 280 metrų ilgio galės priimti vienu metu 2 geležinkelio sąstatus. <…> Keletą žodžių apie bakus. Kiekvienas jų turi specialią angą, pro kurią bus galima periodiškai apžiūrėti, valyti šiuos bakus. <…> Nereikia manyti, kad tai tik tuščias bakas. Jame yra šildymo ir kitų mechanizmų sistema. Kiekviename bake yra priešgaisrinių įrengimų sistema”, – statybų niuansus aprašinėjo korespondentas.

1959-ųjų liepos viduryje tas pat „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas S. Buivydas pranešė, kad bazė jau ruošiasi priimti pirmąją naftą. Tačiau pirmasis ešalonas su cisternomis buvo priimtas tik tų metų lapkričio 24 d., o pirmasis tanklaivis kroviniu buvo pripildytas tik gruodžio 23 d. Tai buvo Latvijos jūrų laivininkystei priklausęs „Balta”.

Tanklaivis „Balta” buvo dažnas svečias Klaipėdos naftos bazėje. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Taip ši bazė tapo pirmuoju tokiu SSRS naftos eksporto tašku Baltijos jūros baseine.

Po dešimtmečio „Tarybinėje Klaipėdoje” buvo rašoma ir apie vieną iš atidarymo „staigmenų”.

„Teisingai sureguliuota technologinė linija neleido perpumpuoti naftos produktų: katastrofiškai didėjo slėgimas vamzdžiuose, o naftos produktai nėjo į rezervuarą. Priežastį pavyko nustatyti ne iš karto. Pasirodė, kad „šiek tiek” suklydo montuotojai, kurie suvirinę vamzdžius pamiršo išpjauti skyles naftos produktams tekėti”, – rašė tuometinis bazės Naftos perpylimo cecho viršininkas V. Sosnovskis.

Pasak V. Safronovo, naftos produktai iš Klaipėdos pirmiausia sovietiniu laivynu, o vėliau ir užsienio laivais buvo gabenami į Švediją, Suomiją, Daniją, Nyderlandus, Didžiąją Britaniją, o vienu metu net ir į Kubą.

Beje, būtent šios rekonstrukcijos dėka, pasak buvusio VK pirmininko pavaduotojo Valentino Greičiūno, atsirado dabartinė P. Lideikio gatvė.

„Iki tol kelias į Melnragę ėjo per Sportininkų rajoną ir planuojant tokius darbus tapo aišku, kad jo nebeužteks. Todėl į rekonstrukcijos sąlygas buvo įrašyti ir tokio kelio su viaduku per geležinkelį statybos darbai. Jie buvo finansuoti iš rekonstrukcijai skirtų pinigų”, – „Atvirai Klaipėdai” pasakojo V. Greičiūnas.

Tanklaiviai teršė paplūdimius

K. Demereckas rašo, kad netrukus tapo aišku, kad įmonė nepajėgi dirbti tokiais tempais ir apimtis, kokius diktavo realybė. Projektinis bazės pajėgumas buvo 750 tūkst. tonų naftos produktų per metus, o perpilama buvo dvigubai daugiau.

Anot V. Safronovo, būtent dėl naftos bazės veiklos staigiai išaugo eksporto per uostą mastai, o bendra jo apyvarta 1960 m. pagaliau pasiekė 1938-ųjų lygį, 1961 m. jis jau buvo viršytas 2,5 karto.

Esant tokiai situacijai už Lietuvos TSR Vyriausiosios naftos aprūpinimo tarnybos pinigus 1962 m. bazė imta modernizuoti.

Bazė 1963-iaisiais. Ilja Fišerio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Buvo pastatytos trys naujos specialios prieplaukos, prie kurių gylis buvo 10,2 m.

Bazė 1963-iaisiais. Ilja Fišerio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Taip pat buvo išplėstas rezervuarų parkas, pastatyta Pauosčio geležinkelio stotis ir dar viena estakada pačioje įmonėje.

Bazės krantinės 1965-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Taip projektinis bazės pajėgumas buvo padidintas iki 4,5 mln. tonų per metus.

Bazės 1965-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

1964-ųjų rudenį žurnale „Mokslas ir technika” buvo rašoma, kad vykdant šią rekonstrukciją buvo išspręsta ir viena ekologinė problema.

„Daug nemalonumų klaipėdiečiams, poilsiaujantiems priemiesčio paplūdimiuose teikdavo bazėje iš tanklaivių išmestos jūrą naftos produktų atliekos. Jos teršė vandenį, buvo žalingos gelmių gyventojams. Dabar ši problema jau išspręsta. Prieš tris mėnesius Klaipėdos naftos perpylimo bazėje stojo rikiuotėn tanklaivių balastinio vandens valymo įrenginys. Jis išvalo iš vandens naftos produktus ir grąžina juos gamybos reikalams. <…> Iš balastinio vandens kas mėnesį gaunama vidutiniškai 300 t naftos produktų”, – informavo žurnalas.

Balastinių vandenų valymo įrenginiai ir jų siurblinės 1969-aisiais. „Klaipėdos naftos” archyvo nuotr.

Tačiau smarkiai augant krovos apimtims šie valymo įrenginiai nebesusitvarkė su savo užduotimis. 1975-ųjų spalį bazės direktoriaus Prano Šalčiaus rašte miesto VK pirmininkui Alfonsui Žaliui ir karinės dalies vadui V. Capko buvo dėstoma, kad valymo įrenginiai buvo suprojektuoti vienu metu priimti balastinius vandenis iš dviejų tanklaivių – vieno iki 10 tūkst. tonų talpos ir kito iki 3800 tonų. Tačiau tuo metu vienu metu jau būdavo aptarnaujami trys po 18-35 tūkst. tonų tanklaiviai ir taip valymo įrenginių pajėgumai viršijami du-tris kartus. Dėl to tanklaiviai ne tik patirdavo prastovas, bet ir balastiniai vandenys nebuvo tinkamai išvalomi.

P. Šalčius minėtus adresatus informavo, kad „Sojuzvodokanalprojekt” projektuoja šių valymo įrenginių plėtrą, o tam reikėjo 20 m pločio teritorijos, tuo metu priklausiusios bazės kaimynystėje įsikūrusiems kariškiams. Jie ten buvo pasistatę sportinius įrengimus ir įsirengę ūkinį kiemą. Tad naftininkai siūlė kariškiams visa tai perkelti į priešingą pusę, prie savo tvoros, ir žadėjo finansuoti tokius darbus.

Bazė 1963-iaisiais. B. Kavaškino (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Tačiau tuometinis miesto Vyriausias architektas Stasys Prikockis beveik po mėnesio P. Šalčių informavo, kad tokius valymo įrenginius „leidžiama plėsti tik esamoje teritorijoje, neskiriant papildomo žemės ploto”.

Visgi naftininkai, matyt, buvo įtakingesni nei miesto valdžia – 1977-ųjų vasarį Klaipėdos miesto užstatymo taryba rekomendavo VK pritarti Klaipėdos miesto vakarinio pramonės rajono sutvarkymo ir užstatymo schemai. Joje remiantis 1976 m. rugsėjo Lietuvos TSR ministrų tarybos sprendimu buvo numatytas naftos perpylimo bazės valomųjų įrenginių teritorijos išplėtimas.

Vienas didžiausių teršėjų

1969-aisiais įmonės dešimtmečiui skirtame nuotraukų albume, kuris dabar saugomas AB „Klaipėdos nafta” archyve, rašoma, jog bazėje tuo metu buvo trys 400 m ilgio geležinkelio estakados, kuriose vienu metu buvo galima priimti 102 cisternas su 5000 tonų mazuto.

1969-aisiais įmonės dešimtmečiui skirto albumo nuotraukos (spalvotosios – datuotos tais pačiais metais, saugomos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje)

Nuolatinis naftos bazės krovos augimas vis kėlė rūpestį miesto valdžiai.

1975 m. lapkritį VK vykusio pasitarimo, kuriam pirmininkavo VK pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas, protokole rašoma, kad „nepritariama Klaipėdos naftos perpylimo bazės pajėgumų virš 7 mil. tonų per metus plėtimui, nes reikės skirti papildomai teritorijas iš Melnragės poilsio zonos”.

Bazės krantinės 1977-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Akivaizdu, kad tokie miesto valdžios nuogąstavimai nelabai rūpėjo Maskvai. 1988 m. mazuto krova pasiekė rekordinį lygį – 10,29 mln. t. Imta nuogąstauti, kad pasenę Naftos eksporto įmonės įrenginiai ir technologija sukels tragiškas pasekmes miestui.

„Klaipėdos naftos” archyvo nuotraukos be aprašų ir be datų

1988 m. pavasarį Pauosčio geležinkelio stotyje įvyko avarija, kurios metu nuo bėgių nuriedėjo ir sudužo cisternos bei išsiliejo daug mazuto.

Avarijos ir jos likvidavimo vaizdai. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Tai ypač papiktino miesto visuomenę ir naujai susikūrusį Klaipėdos žaliųjų judėjimą.

Visuomenės spaudžiamas miesto VK 1988 m. pabaigoje priėmė sprendimą, įpareigojantį Naftos eksporto įmonę sumažinti krovą iki 6 mln. tonų per metus, tačiau Maskva reikalavo krauti dar 1 mln. t mazuto daugiau.

1989 m. gegužės 5 d. vykusio Klaipėdos gyventojų piketo rezoliucijoje buvo nurodoma, kad Naftos eksporto įmonė mazuto krovos projektinį pajėgumą viršijo 2-3 kartus, pagrindinių gamybos fondų susidėvėjimas siekė 90 proc., į marias išleidžiamame vandenyje naftos produktų kiekis viršijo normas 60-100 kartų.

„Tarybinėje Klaipėdoje” skelbta piketo nuotrauka

„Įmonės krantinės ir uosto vartai maksimaliai nepritaikyti naftos eksportui. Iš jūros atėjusios bangos, nesutikdamos jokių kliūčių, talžo tankerius. Kuo visa tai gali baigtis, primena „Globe Asimi“ katastrofa. Tokia katastrofa gali įvykti bet kurią dieną, kai sustiprėja vėjas”, – dar vieną žmonių nerimo priežastį tada įvardino „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas Kęstutis Oginskas.

„Nenoras suprasti klaipėdiečių siekimą gyventi švariau yra nepateisinamas tiek dabar gyvenančių, tiek būsimųjų kartų atžvilgiu. Reikalaujame iki 1989 m. birželio 1 d. pateikti konkretų atsakymą dėl tolimesnės įmonės veiklos. Jei nebus palaikytas Klaipėdos m. LDT VK sprendimas, mes reikalausime artimiausioje LDT sesijoje apsvarstyti įmonės uždarymo klausimą, taip pat esame pasiruošę organizuoti pastovius 1-3 parų piketus, blokuojant įvažiavimą į įmonę”, – pareiškė piketą organizavęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos taryba ir Lietuvos žaliųjų judėjimas.

Po poros savaičių „Tarybinėje Klaipėdoje” TSRS liaudies deputatas Vytautas Čepas informavo, kad po to, kai TSRS valstybinio tiekimo komiteto pirmininkas nesiteikė atsakyti į jo ir kolegų užklausimą dėl Klaipėdos naftos bazės, jie telegrama kreipėsi į TSRS Ministrų Tarybą.

„Šįkart reaguota buvo greitai. Į Klaipėdą atvyko TSRS valstybinio komiteto pirmininko pavaduotojas J. Zevaga, atsakingi Respublikos atstovai. <…> Netrukus buvo gautas TSRS valstybinio tiekimo komiteto pirmininko pavaduotojo Kostiunino atsakymas. Jame aptakiai pasakoma, kad ruošiamas priemonių planas įmonės darbui pagerinti. Taigi klausimas kol kas lieka atviras. Tačiau tas faktas, kad „stiprus centras” atkreipė dėmesį į mūsų, deputatų ir visų klaipėdiečių, balsą, kai ką pasako. Lengvos pergalės nesitikime, žinome, kad ateity mūsų laukia dideli ir sunkūs darbai. Juk tenka galynėtis ne su bet kuo, o su „stipriu centru”, – rašė V. Čepas.

Kova netruko paaštrėti – birželio 25 d. Žaliųjų klubas „Žvejonė” pradėjo nuolatinį piketą ant geležinkelio bėgių prie įmonės. Jos darbas sustojo, geležinkelio ruože nuo Mažeikių iki Klaipėdos susikaupė 2000 geležinkelio cisternų, prie krantinių ir reide laukdami krovinio stovėjo penki tanklaiviai. Po kelių dienų piketas buvo nutrauktas, nes žaliųjų reikalavimas sumažinti naftos eksportą buvo patenkintas. Tais metais įmonė perkrovė jau tik 8,39 mln. t mazuto.

1988-aisiais buvo atlikta šios įmonės ekologinės ir techninės būklės ekspertizė. Ją atlikusios tarpžinybinės ekspertų komisijos pirmininkas inžinierius Henrikas Puskunigis baigiantis 1989-iesiems žurnale „Statyba ir architektūra” konstatavo, kad bazę „šiandien galime drąsiai priskirti prie labiausiai aplinką teršiančių įmonių Lietuvoje”.

„Per metus (1988 m. duomenimis) į atmosferą iš visų teršimo šaltinių (kaminas, rezervuaras, tanklaiviai, geležinkelio estakada autocisternos ir pan.) patenka apie 1500 tonų sieros, anglies, azoto ir kitų nuodingų junginių. Be to, apie 600 tonų naftos produktų kasmet nuteka į vandenį ir apie 520 tonų į dirvožemį. <…> Įmonė kasmet atneša žalos aplinkai maždaug už 5,6 mln. rublių. Deja, nėra tokios metodikos, kuri leistų apskaičiuoti, kokią žalą visi šie teršalai padaro žmonių sveikatai… Ir ar galima tai įvertinti rubliais?” – rašė jis.

Inžinierius dėstė, kad dėl techniškai pasenusių ir fiziškai susidėvėjusių technologinių linijų yra jau buvo įvykusios net 33 stambios avarijos, kurių metu į Kuršių marias pateko nemažai naftos produktų. Žala gamtai sudarė apie milijoną rublių.

Atkreipė jis tada dėmesį ir į apgailėtiną priešgaisrinę apsaugą.

„Skaičiavimai rodo, jog gaisro atveju (saugok, viešpatie!) reikėtų 548 l/sek. vandens, kai tuo tarpu įmonės priešgaisrinis vandentiekis gali patiekti tik 110 l/sek. O kur kita technika bei priemonės automobiliai, buldozeriai, ekskavatoriai, vandens siurbliai, putų generatoriai, autocisternos, šlangai, ugniai atsparūs kostiumai ir panašiai? Jų įmonė visai neturi, o ir visoje respublikoje trūksta. Nelaimės atveju tektų pasitelkti gaisrininkus ne tik iš visos respublikos, bet ir iš Kaliningrado bei Latvijos. Ir vis tiek pasekmės būtų sunkios…”, – rašė H. Puskunigis.

Kitoje rašinio dalyje:

Kova už miesto girią jau su sava valdžia

Pirmoji nepriklausomybės metų rekonstrukcija

Kaip savomis rankomis buvo sukurtas konkurentas

Naujas etapas – suskystintosios gamtinės dujos

Šių dienų iššūkiai ir perspektyvos

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams

2 Comments

  1. llll

    Koks įdomus pasakojimas. Uostas tikrai sugadino tai, ką gražiausio turėjo Klaipėda. Tikiuosi, kad kadanors atsiras kažkas, kas turės valios ir drąsos atkurti ir grąžinti tai, kas buvo pavogta.

    Reply
    • Jeron

      Gražiausio? Atviru būdu pilamo mazuto, ekologinės katastrofos mariose ir krantinėse? Terminalus, kurie vos pastatyti atrodė kaip po bombardavimo? Kokiame iliuzijų pasaulyje jūs gyvenate? ?‍♂️

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Svarbu, Verslas

Pristato dar vieno „Trinyčių“ daugiabučio viziją

Architektai buvusią „Trinyčių” fabriko teritoriją valdančių verslininkų užsakymų parengė ir visuomenei pristato jau penktus projektinius pasiūlymus dėl daugiabučių statybų. Pirmieji ...
2024-03-13
Skaityti daugiau

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija IV

„Atsirado tada jau ir Būtingės variantas, galiausiai prasidėjo ten statybos, bet tyliai ramiai liko Klaipėdos terminalas, nors buvo kalbama, kad ...
2024-03-11
Skaityti daugiau

Kultūra, Svarbu

Kultūros projektų finansavimas: lems ir valdančiųjų nuomonė (atnaujinta)

Kultūros ir meno tarybą pakeitusi Klaipėdos kultūros ir meno politikos formavimo darbo grupė, antradienį susirinkusi į pirmą posėdį, didžiausią jo ...
2024-02-21
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This