LRT tyrimų skyriaus žurnalistai kartu su tarptautiniais partneriais atkapstė įdomių dokumentų apie tai, kaip Rusijos Federacijos prezidento administracijai tiesiogiai pavaldi kontora 2021-2022 m. planavo plėsti šios šalies „minkštąją galią” trijose Baltijos valstybėse – NATO bloko narėse.

Pagal koncepcijos autorių sumanymą, Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje, vykdant planą, turėjo rastis „daugiau Rusijos” ir „mažiau NATO”. Ketinta įtikinti baltijiečius negriauti sovietmečio paminklų, neriboti išsilavinimo rusų kalba ir būti lojalesnius Maskvai. Be atitinkamų finansinių, organizacinių bei propagandinių būdų. Ko gero, estus, latvius beigi lietuvius atkurti lojalumą Kremliui turėjo įtikinti ir, kaip maždaug tuo metu buvo planuota, „sėkmingai pasibaigusi specialioji karinė operacija Ukrainoje”.

LRT žurnalistai skelbia, kad už šios programos sėkmingą įgyvendinimą buvo atsakingas įžymus dabartinio Kremliaus režimo pareigūnas – Dmitrijus Kozakas.

Dmitrijus Kozakas. Jekaterinos Štukinos (Ria Novosti) nuotr.

Yra, beje, tvirtinančiųjų, kad jis – vienas nedaugelio Vladimiro Putino valdžios žmonių, kurie Maskvos pradėtą kruviną karą Ukrainoje sutiko be entuziazmo. Net skeptiškai. Pasakota, kad per 2022 m. vasario 22 d. Rusijos Saugumo tarybos posėdį jis nepritarė p. Putino planams pripažinti atskalūniškųjų Ukrainos regionų nepriklausomybę, tačiau p. Kozako pasisakymo propagandinės Rusijos TV viešai neparodė.

Vis dėlto LRT žurnalistų ir jų partnerių atskleista istorija yra rimtas reikalas. Viena vertus, nežinia iš tikrųjų, kokios nuotaikos trijose Baltijos valstybėse būtų įsivyravusios, jei Ukraina būtų buvus parklupdyta agresorės. Kita vertus, patirtis lyg ir rodo, kad Maskvos organizuotos „minkštos galios” operacijos jai nusiseka labiau nei tiesioginis karas.

XXI a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje man pačiam teko patirti, kaip Maskva metodiškai ėmė veikti, siekdama palaidoti Lietuvos valdžios planus suręsti naują branduolinę jėgainę Visagine. Turiu galvoje tik tai, ką patyriau pats arba mačiau nuosavomis akimis. Tad įvertinus, kad aš asmeniškai žinau, ko gero, ne taip jau ir daug, galvos plaukai ima šiauštis ir lūžinėti.

Žemiau pateiksiu keletą faktų.

Kaip atsaką lietuviškajam branduoliniam projektui Maskva sukūrė bent du kitus – iškart paskelbė apie planus statyti „Rosatom” technologijos branduolines jėgaines Rusijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Kad branduolinės energetikos objektų gausa regione būtų tiesiog absurdiška ir kiltų abejonė dėl verslo modelių pagrįstumo.

Buvo sukurta speciali propagandos, viešųjų ir vyriausybinių ryšių mašina – Rusijos Baltijos medijų centras (RBMC) su būstine Sankt Peterburge, kurios tikslas – tirti bei veikti Lietuvos gyventojų požiūrį, esą gerosios branduolinės technologijos gali būti tik rusiškos.

Niekaip neatmesčiau tikimybės, kad RBMC kartu su viena tuomet įžymiausių viešųjų ryšių agentūrų Rusijoje – „Michailovas ir partneriai” organizavo „Rosatom” ir antrinės „Rusatom Overseas” įmonės atstovų susitikimus su tuometiniu Lietuvos Seimo vicepirmininku Mindaugu Basčiu, kuriam šie kontaktai vėliau kainavo apkaltos procesą ir pasitraukimą iš Seimo.

Buvęs Seimo narys ir ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pasakojo, kaip sykį į Lietuvą vizito ir svarbaus pokalbio pasiprašė kitas p. Putino režimo veikėjas – Dmitrijus Rogozinas. Jis Vilniuje p. Kirkilui kuždėjo į ausį, kad Maskva neprieštaraus branduoliniam projektui Lietuvoje, jeigu: 1. Jėgainė bus statoma pagal „Rosatom” technologiją; 2. Jeigu Lietuva priims „Rosatom” arba kompaniją „Inter RAO JES” į projekto akcininkus; 3. Jeigu Lietuva, pastačiusi naują jėgainę, atsisakys trauktis iš posovietinės elektros perdavimo sistemos ir BRELL žiedo į Europą.

Vakaruose prieš Visagino AE projektą veikė „Inter RAO” biuro Briuselyje vadovas Dangiras Mikalajūnas (oficialiai registruotas lobistas prie ES institucijų), taip pat tam reikalui pasamdyta viena įžymiausių Vakaruose viešųjų ryšių agentūrų.

Suprantama: dėl nenusisekusio Visagino AE projekto nėra reikalo kaltinti vien aukščiau išvardintų Maskvos pastangų. Projektą sužlugdė daug daugiau labiau žemiškų veiksnių. Tačiau ir išvardintųjų užtenka norint įsivaizduoti, kokius kalnus vien „minkštąja galia” įmanoma nuversti, įjungus panašias pastangas bei priduriant atitinkamą finansavimą.