Į Klaipėdą Vasilijus atvyko praėjusių metų birželį iš Iziumo, kurį rusai buvo okupavę nuo praėjusios gegužės iki rugsėjo. Nedidelis Charkovo srityje esantis Iziumas, kuriame iki karo gyveno 46 tūkst. gyventojų, yra strategiškai svarbioje vietoje, nes jį užėmus atsiveria tiesus kelias į Slovianską, esantį Donecko srityje.
Vasilijus į Klaipėdą atsivežė žmoną Olgą ir 4-metį sūnų Romaną. Jam teko palikti prekybos atstovo darbą Ukrainoje ir Lietuvoje įsidarbinti įmonėje, gaminančioje duris. Visgi vyras nesigaili dėl savo pasirinkimo, nes, jo teigimu, sūnus spėjo pamatyti beveik visus ukrainiečių ir rusų gamybos ginklus ir pagyventi okupacijoje.
Dėl savo lyties ir pilietybės Vasilijus buvo tapęs aplinkybių auka: jam teko rinktis, ar likti Ukrainoje, būti pašauktam į frontą ir galbūt palikti mažametį sūnų našlaičiu, ar per nedraugišką šalį išvykti į kurią nors saugią Europos valstybę. Dabar, būdamas užsienyje, vyras reguliariai siunčia pinigus Ukrainos armijai ir jai linki pergalės.
„Naktį bijodavau miegoti. Kai žmona su sūnum užmigdavo, aš imdavau naršyti po socialinius tinklus, ieškodamas naujienų, nes naktimis vykdavo intensyviausi apšaudymai. Stebėdavau situaciją, kad reikalui esant pažadinčiau šeimą. Pamenu, kaip vieną tokią naktį dar praėjusį kovą išgirdau švilipimo garsą – jei švilpia, po to bus „bum”. Greitai pažadinau žmoną ir vaiką, kurį susupau į antklodę. Visi nubėgome į rūsį ir tada pasigirdo tas „bum” – bomba nukrito miesto centre, o smūgio banga metalines rūsio duris perlenkė perpus”, – pasakojimą pradėjo vyras.
Jo teigimu, Iziumą pradėjo apšaudyti vasario 27-ąją, praėjus trims dienoms nuo karo pradžios. Ukrainos duomenimis, per 7 mūšių ir okupacijos mėnesius mieste žuvo apie 1000 gyventojų.
„Savo bute Iziume gyvenome nuo vasario 25-osios iki kovos 6 d. ir visą tą laiką miegojome koridoriuje. Po to išvykome į kaimą pas gimines už 40 km nuo miesto, ten gyvenome iki birželio. Mano tėvai irgi pradžioje išvyko iš Iziumo, bet po to grįžo, nes kol jų nebuvo, atėję rusai kaimynams pranešė, jog jei buto šeimininkai negrįš, jie išlauš buto duris ir apgyvendins saviškius”, – pasakojimą tęsė vyras.
Gyvendamas kaime, Vasilijus dar du kartus buvo atvykęs į Iziumą pasiimti daiktų. Pirmoji kelionė buvo baisiausia – jis vyko įprastu keliu ir patyrė šoką, pamatęs, kas iš jo liko.
„Po ką tik pasibaigusio remonto ten buvo pastatyti šviesoforai ir saulės baterijų šviestuvai, prie gyvenviečių įrengtos pėsčiųjų perėjos. Kelias buvo naujas, švarus, gražus. Pasukęs į tą trasą po apšaudymų, pamačiau išdraskytus šviestuvus, sugadintą asfaltą, ant kelio besimėtančias šaudmenų dėžes, sudegusį šarvuotį. Važiuodamas verkiau. Atvažiavęs į Iziumą pamačiau, jog mūsų gražus saulėtas miestas tapęs pilka dėme: sudegusios parduotuvės, kas 500 metrų įrengti rusų kontrolės postai, nuo kaimo iki savo buto man teko pravažiuoti 14 tokių postų. Nesivežiau telefono, nes žinojau, kad okupantai gali jį atimti arba sudaužyti. Mano automobilį krėtė nuo iki”, – liūdnais prisiminimais dalijosi ukrainietis.
Birželį jis su žmona ir vaiku nusprendė išvykti į Klaipėdą pas pažįstamus. Jiems teko vykti per Rusiją, kadangi šaukiamojo amžiaus vyrams draudžiama palikti šalį.
„Mano sūnus matė visų rūšių ginklus. Jis matė virš mūsų kaimo Balaklėjos bombarduoti skrendančius lėktuvus, kurie skrido žemai, vos virš namų stogų. Naktimis Roma pašokdavo ir šaudavosi pagalbos: „Tėti, padėk, lėktuvai!” O ką tėtis galėjo padaryti? Tik išvežti. Taip mes į Lietuvą išvykome per Rusiją. Kelyje užtrukome dvi dienas. Baiminomės, nes nežinojome, kas mūsų laukia. Ties Ukrainos-Rusijos kontrolės postu Kupianske mane tardė Rusijos saugumo tarnyba. Jie uždavinėjo keistus klausimus, pavyzdžiui, ką aš apie esamą situaciją pasakoju savo 4-mečiui sūnui. Sustoję prie nedidelių parduotuvių Rusijos miestuose matėme į save įsmeigtus kreivus žmonių žvilgsnius. Girdėjau, kaip tarp savęs jie kalbėjo esą ką šitie [ukrainiečiai] čia pametė”, – kalbėjo vyras.
Klaipėdoje iš pradžių jie apsistojo pas pažįstamus, vėliau jiems pavyko išsinuomoti butą.
„Teko ilgai ieškoti, nes niekas nenorėjo nuomoti būsto ukrainiečiams, tuo labiau su mažu vaiku. Suprantu lietuvius, nes su mažu vaiku labai sunku nuomininkus vėliau iškeldinti. Juoba kad pasitaikė atvejų, kai ukrainiečiai po savęs palikdavo purvinus, apgriautus būstus ir pabėgdavo. Aš šeimininkams aiškindavau, jog mes esame adekvatūs, mokėsime už nuomą, jog ieškausi darbo. Kita priežastis – kad dalis vyresnių Lietuvos gyventojų palaiko Rusiją, dar prisimena Sovietų Sąjungą. Ypač kurių šaknys – rusiškos. Tokie man sakė: „Taip jums, ukrainiečiams, ir reikia”, – pasakojo Vasilijus.
Pagaliau susiradus, kur gyventi, vyras greitai rado darbą įmonėje, gaminančioje duris, o jo pedagogė žmona per nuotolį moko vaikus ukrainiečių mokykloje. Vasilijus savo atlyginimu nesiskundžia, be to, jis dar uždarbiauja ir papildomai.
Jo draugai irgi išvažinėjo po įvairias Europos šalis ir stebisi, kodėl jis pasirinko Lietuvą, kurioje ukrainiečių pabėgėliams skiriamos išmokos yra nedidelės.
„Tačiau juk su išmokomis gyvenimas nesibaigia! Turint rankas kojas reikia pačiam suktis. Laimė – ne išmokų dydis, – jiems atsako vyras. – Svarbiausia, kad visi esame gyvi, o juk ne visiems mano pažįstamiems taip pasisekė. Gegužės 9 d. Iziume žuvo visa vienos mano pažįstamos šeima. Rusams smogus į jų namo Pervomaiskojės gatvėje vidurį, jie rūsyje buvo palaidoti po namo griuvėsiais. Po to dar tris dienas iš rūsio girdėjosi riksmai, daugelis žmonių ten tiesiog užduso. Iš viso tada, įvairiais skaičiavimais, žuvo nuo 44 iki 54 žmonių. Taip pat liepą Iziume žuvo mano pažįstamas iš mokyklos laikų. Rusai, okupavę miestą, atjungė visus ryšius, jis išėjo paskambinti ir pateko į apšaudymą – kasetinės bombos nuolauža jam pataikė tiesiai į širdį, jis mirė vietoje”.
Atsakyti į klausimą, kokie jo tolimesni planai, Vasilijui sekėsi sunkiau.
„Jau greitai bus metai, kaip gyvenu Klaipėdoje. Noriu grįžti namo ir net po truputį atidedu pinigus kelionei atgal. Norėčiau susiremontuoti mūsų butą, pasikeisti bombų išdaužtus langus. Tačiau kol kas kelias į Ukrainą man užkirstas, nes vos tik kirsčiau sieną, būčiau pašauktas į karą. O aš nesu gyvenime rankose laikęs automato. Po mokyklos iškart įstojau į pedagoginį institutą, po to 7 metus dirbau mokykloje, vėliau – prekyboje. Be to, kadangi aš išvykau per okupuotą teritoriją, mane gali patraukti baudžiamojo atsakomybėn už karinės tarnybos vengimą. Tokius žmones sulaiko Ukrainos saugumo tarnyba. Tai nereiškia, jog nesu Ukrainos patriotas, padedu savo šaliai – siunčiu pinigus armijai ir nors tai nėra didelės sumos, tai darau reguliariai. Jei mane pasiųstų kariauti, po dviejų dienų aš grįžčiau karste. O dabar aš bent galiu padėti pinigais ir matyti, kaip auga mano sūnus”, – pokalbį baigė Vasilijus.
SLAVA UKRAINE!!! HEROJAM SLAVA! TĖVYNĘ REIKIA GINTI.
O NE VISUS MOKYTI.
Tik nereikia graudinti.. vyras vyriskai priima likima ir pareiga o cia slepiasi uz vaiko nugaros ir savo silpnybes bailys ir silpnavalis.graudina dar aukstais jausmais
Vyrai kurie pabėgo pagarbos nenusipelnė. Po karo jis supras, kad geriau likti ir žūti negu visą gyvenimą gyventi su gėda, jog kiti žuvo kol jis po užsienius trankėsi. Na nebent nesiruošia grįžti į Ukrainą ir gynėjams į akis nereikės žiūrėti. Nesakau, kad jis kariauti privalėjo, bet yra ir kitų būdų prisidėti.
Pagarba visiems naikinantiems rašizmą ir putinizmą.
Nekreipkit dėmesio į tuos,kas dievina putlerį,kas pritaria tam teroristui,tik nekreipkit dėmesio,žinokit,kad Lietuvoje apie 85 proc.jei ne daugiau su jumis,už jus,už Ukrainą.Kaip jūs prisidedate prie Ukrainos kovos už laisvę-jūsų reikalas,tik jūsų, gyvenkite,padėkite likusiems ten, ir žinokit,kad Lietuva padeda,ir padės visada Ukrainai ir jos žmonėms,kurie ir širdimi,ir darbais,ir kova su savo tėvyne,kovojančia už visos Europos vertybes.
Nekalbėkite už visus, nėra vienos tiesos ir vienos nuomonės. Tik aišku, kad lietuviui skaniausias yra kitas lietuvis. O ukrainiečiai gali ir kalbos nesimokyt, ir ant galvos išlaikomi iš mūsų mokamų mokamų mokesčių dergti. Tai kažkurį apgavo, tai kažkas kažką pasakė, tai išmokos per mažos.
Nemažai tokių „patriotų” Lietuvoje, baisis karas, jie sakys: mes laimėjom. Arba dar geriau, o ko man ten grįžti, ten viskas sugriauta…O mes važiuosim atstatinėti kas sugriauta.
Sėkmės ir stiprybės. Ir nekreipti dėmesio į bambančius ir piktus komentarus.
Kurie peikia jo pasirinkimą, jau pirmą dieną rusui užpuolus sėdėtų kelte į Švediją. Mandri tik internete parašinėt pezalų
Straipsnis taip ir galėtų vadintis ” interviu su save patriotu vadinančiu dezertyru” , kurį mes Lietuvos piliečiai turime išlaikyti suteikdami įvairias lengvatas . Iš Ukrainos pabėgo per Rusiją ? Nu nu …pasitikėjimo nulis .
Joooo…..čia iš tų ukrainiečių patriotų kurie ” kariauja ir už mus ” ? Manyčiau ” kariaujame ” vienodai , linkime pergalės , remiame kiek galime ir dar daugiau ,nes mes skolas atidavinėsime ir jų namus ruošiamės atstatyti ? O jie ? Ekonominiai pabėgėliai vaidinantys patriotus ? Nemalonu.
Kažkaip ir man šis Vasilijus nekelia pagarbos… Nesmerkiu, bet ir nesižaviu. Man, kaip lietuvei , aukojančiai, skaudu ir tai, kad interviu vyras nepraleido progos padejuoti „apie mažas išmokas”… Šitą sakinį ne vieną kartą girdėjau ir aš. Ukrainietiškai jo nesuprasčiau, bet va , „mala platit” girdėjau ne kartą.
ar tikrai reikia tokių tekstų apie pabėgėlius ? Buvo apie moteriškę , kuri važiavo pas vyrą , kuris dirbo lyg Suomijoje , ( saugi šalis ) ,tik moteriai nepatiko ? Nesusikalbėjo ? Tada ieškojo geresnių sąlygų ir atvyko į Klaipėdą , o vyras liko Suomijoje ? Pabėgėlė paliko pirmą saugią šalį ir iškeliavo pas draugus ar pažįstamus į Klaipėdą ? Žmonės žino ir girdėjo įvairių istorijų . Nemanau , kad tokių yra daug , bet ….Kalbos nesimoko , ginti Ukrainos nenori , bet nori mūsų pagarbos, užuojautos bei materialinės pagalbos ? Užjaučiu visus kariaujančius Ukrainoje ir ginančius savo šalį . Užjaučiu našlaičius , našles bei jų šeimas , bet …..Padėti reikia tik ar visiems ?
pritariu
O ta nedraugiška šalis per kuria iš Ukrainos bėgo buvo Rusija ? Tai mes priimame visus nenorinčius ginti Ukrainos ? Ir dar drįsta piktintis Lietuvos piliečių nuomone ? Ar pabėgėlių šeima lankė lietuvių klb kursus ar nori , kad mes ( kuriems kalba kelia blogus prisiminimus ) suprastume ir kalbėtume rusų klb? Ir kodėl netikiu apie pinigų siuntimą Ukrainos armijai ? —- Dėl savo lyties ir pilietybės Vasilijus buvo tapęs aplinkybių auka: jam teko rinktis, ar likti Ukrainoje, būti pašauktam į frontą ir galbūt palikti mažametį sūnų našlaičiu, ar per nedraugišką šalį išvykti į kurią nors saugią Europos valstybę. Dabar, būdamas užsienyje, vyras reguliariai siunčia pinigus Ukrainos armijai ir jai linki pergalės.
Vieni gina savo šalį, o kiti bėga į užuovėją.
Pritariu Karinai.
Tuo tarpu kiti jauni tėveliai Uktainoje kovoja už savo tautos ir gimtosios žemės laisvę……
Pagarba jiems, kurie liko ir stebina mus savo patriotizmu, bepratišku noru nepasiduodi agresoriui.