Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2023-06-21 |
Šį trečiadienį, birželio 21-ąją, 18 valandą, Girulių bibliotekoje, Šlaito g. 10 A, lankytojų laukia vasaros koncertas „Nuo klasikos iki klasikos“. Šio vakaro solisto Tomo Vilaniškio repertuare – daug lietuviškos muzikos. Skambės lietuvių kompozitorių Algimanto Raudonikio, Algimanto Bražinsko, Rimanto Mikelsko populiarios dainos. Klasikinės muzikos gerbėjai bus pamaloninti arijomis iš smagių miuziklų ir operečių „Smuikininkas ant stogo“, „Mano puikioji ledi“, „Čardašo karalienė“. Tomui akomponuos koncertmeisterė Aurelija Kržanavičienė.
Tomo Vilaniškio ir Aurelijos Kržanavičienės kūrybinis duetas ne pirmą kartą pasirodo Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos kultūrinių renginių programose – kultūrinių renginių ciklą „Pėdink į Girulius“ šią vasarą ji rengia jau tryliktąjį kartą.
Prieš koncertą pakalbinau Tomą ir Aureliją. Pokalbio fragmentais dalinuosi su muzikos mylėtojais.
Tomo Vilaniškio archyvo nuotr.
Mano muzikos kelias prasidėjo nuo 10 metų. Gimiau ir augau Šiaurės Lietuvoje, Joniškyje. Iš šio miesto yra kilę nemažai iškilių žmonių, taip pat ir kompozitorius Algimatas Raudonikis. Gal todėl be jo dainų nepraeina nė vienas mano koncertas. Joniškio meno mokykloje, kuriai, beje, suteiktas kompozitoriaus Algimanto Raudonikio vardas, mokiausi groti trimitu. Vėliau dainavau mokyklos estradiniame ansamblyje. Tokia mano muzikinė veikla, matyt, nulėmė tolimesnį pasirinkimą – operinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos fakultete.
Aš visą gyvenimą gyvenu muzikoje, mane supa muzika, mano gyvenimo būdas – irgi muzika. Groju pati, akompanuoju. Mano nuolatinė meilė yra pats jautriausias instrumentas – tai žmogaus balsas. Akompanuoju ir suaugusiems, ir vaikams. Mano kita muzikos sritis – pedagoginė veikla. Mokau groti ir vaikus, ir suaugusius. Ilgai galėčiau pasakoti apie savo veiklą „Yamaha“ muzikos mokykloje. Jos specifika labai skiriasi nuo valstybinės muzikos mokyklos.
Mokyklos ansamblyje dainavau populiarias dainas, apie operą tuomet dar negalvojau. Tačiau dar besimokydamas mokykloje buvau atvykęs konsultacijai į LMTA, ir tai man padėjo galutinai apsispręsti studijuoti operinį dainavimą. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą. Pastaruoju metu dainavimas man ir hobis, ir atgaiva sielai. Mėgaujuosi dainuodamas, o jei dar prisiliečiu prie klausytojų širdžių, tai esu tiesiog laimingas. Mėgstu ne tik dainuoti, bet ir klausytis muzikos, ji mano gyvenimą daro gražesnį.
„Tomo mėgstamiausias žanras – opera, jis visada nenorom sutinka dainuoti operetę – tai savotiška jo asmeninių interesų išdavystė, bet ko nepadarysi dėl žiūrovo“, – sako Aurelija.
Tomas pratęsia Aurelijos mintį: „Visada norėjosi dainuoti arijas. Bet pastaruoju metu mielai dainuoju ir populiarias lietuvių kompozitorių dainas. Gimtąja kalba geriausiai sekasi perteikti kūrinius.
Man visada buvo įdomus garsų ir tylos pasaulis, bet muzikoje daugiau garsų nei tylos. Norisi juos suprasti ir pažinti. Tam reikia laiko. Dar būdamas vaikas Naujųjų metų išvakarėse per televiziją žiūrėdavau operą „Traviata“. Tuomet negalėdavau suvokti, kaip galima taip dainuoti, operinis dainavimas man buvo gili paslaptis, beje, yra iki šiol. Yra žmonių, kuriems operinis balsas yra duotybė, tuomet jie greičiau ir paprasčiau kyla karjeros laiptais, bet tokio dainavimo galima ir išmokti, tam reikia tinkamo mokytojo. Tačiau jaunam žmogui sunku suprasti, koks mokytojas iš tiesų yra geras.
Tikiu, kad negalima dainuoti priešokiais. Tikriausiai reikia visko: valios, disciplinos, pastangų. Na taip, balsas reikalauja repeticijų. Tačiau tai priklauso nuo profesinės patirties ar įdirbio šioje srityje, taip pat nuo koncertinės veiklos intensyvumo. Kuo mažiau žmogus turi patirties dainavime, tuo daugiau jam reikia repetuoti, o kai jau supranti, kaip dainuoti, užtenka tik palaikyti formą. Čia panašiai kaip važiavimas dviračiu. Įgūdžiai išlieka.
Operistams tikrai bėda dėl pasidainavimo. O man kartais vakare taip norisi padainuoti, nors ir tyliai tyliai, bet tas mano tyliai gaunasi visai garsiai, aš gi bosas (Juokiasi). Stengiuosi susivaldyti, o tada kitą dieną nuvykstu į viena įstaigą (negaliu atskleisti viešai) ir ten išsidainuoju. Tada kuriam laikui būna ramu. Pradėjau galvoti, kad jei turėčiau nuosavą namą, dainavimo problema išsispręstų.
Daugiausiai dainuoju italų kompozitorių arijas: Pilypo ariją iš Dž. Verdžio operos „Don Carlas”;, Fiesko ariją iš Dž. Verdžio operos „Simonas Bokanegra”;, Leporelo ariją iš V.A. Mocarto „Don Žuanas”. Sunkiau įveikiama yra Don Basilio arija iš G. Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas”, tikiuosi kitame koncerte ją padainuoti.
Artūras Kozlovskis turi daug sceninės patirties ir tai pasakė ne be reikalo. Ar galima įsivaizduoti meilės duetą tarp boso ir soprano? Sunkiai, todėl meilės duetus dainuoja tenorai ir baritonai, o bosams dažniausiai tenka kitokie vaidmenys, dažniausiai kunigų, karalių ar žudikų.
Mes, operos solistai, žinome, kad jei žmogus užsikrėtė dainavimo „bacila”, tai jau visam gyvenimui. Aš tikrai tą bacilą turiu, man įdomu, kaip vystosi balsas. Vokalinėje technikoje aš vis atrandu kažką naujo, nors kartais atrodo, kad jau tikrai žinau viską. Būtent tie netikėtumai, tos naujos patirtys ir atradimai labiausiai džiugina.
Mano didžiausias autoritetas yra dainininkas, charizmatiškasis bosas Vaclovas Daunoras. Šiame gyvenime mums nebuvo lemta susitikti, bet man jis buvo pats svarbiausias mokytojas. Kai nerasdavau sprendimo, kaip išdainuoti vieną ar kitą fragmentą, klausydavau Maestro Vaclovo Daunoro atliekamų kūrinių įrašų. Sprendimas ateidavo tarsi savaime. Šis atlikėjas – pasaulinio masto dainininkas, ne be reikalo V. Daunoras eilę metų dainavo Niujorko Metropoliteno operoje. Dabar panašiai dainuojančių kaip maestro V. Daunoras, negirdžiu. Man atrodo, trūksta gerų mokytojų.
Parašykite komentarą