Noriu pakviesti jus į Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galeriją, kur tapytojas Šarūnas Šarkauskas eksponuoja paveikslų ciklą, pavadintą neromantiškai, gal net techniškai: „Terminalas/Judėjimas“.

Parodos lankytojai dažnai užduoda klausimą, apie kokį terminalą yra kalbama. Jie būna įsitikinę, kad tapytojas turi omenyje Kruizinių laivų terminalą, kuriame švartuojasi visi į Klaipėdos uostą atplaukiantys kruiziniai laivai. Bet, pasirodo, jie klysta: menininko žvilgsnį patraukė Naftos terminalas, kuriame mes, klaipėdiečiai senbuviai, neįžiūrime jokios romantikos, nes pradedame galvoti apie mūsų niokojamą pajūrį, apie vis siaurėjantį paplūdimio ruožą, apie taršą, apie ekologines problemas.

Pašaliečiui (taip vadinu visus ne klaipėdiečius) būtent ši vieta gali pasirodyti nepaprastai įdomi – lyg savotiškas Matricos miestas, sukurtas iš keistų formų architektūrinių struktūrų, painaus vamzdelių arterijų tinklo, apvalių žvilgančių naftos talpyklų.

Ne visada galime logiškai pagrįsti, kodėl vienas ar kitas vaizdinys įstringa atmintin ir kaip įkyrus sapnas persekioja tol, kol randame būdą juo atsikratyti. Šį kartą tokiu dėmesio objektu Šarūnui tampa ratas.

„Viskas prasidėjo nuo rato, kuris netikėtai atsirado viename paveiksle, paskui persikėlė į kitą. Ir net nežinau kodėl, nes tas ratas nėra kažkaip ypatingai susijęs su pamario peizažu,“ – sako Šarūnas.

Ratas tradiciškai yra daugiaprasmis ir labai dažnai eksploatuojamas simbolis, tačiau šiame paveikslų cikle nereikia ieškoti kosmologinių simbolikos išaiškinimų. Ratas čia reiškia tiesiog judėjimą.

Judėjimo Š. Šarkausko paveiksluose netrūksta: jį jauti spalvų mirgėjime, paslaptingų šilkinių žolynų šnarėjime, mažyčių mimikriškų žmogeliukų bruzdėjime ant Šyšos tiltelio ar potvynio užlietoje pievoje. Paveiksluose vyksta magiškas nenutrūkstantis judėjimo ciklas. Kūriniai nėra griežtai susieti teminiais ryšiais ar vientiso pasakojimo gijomis – dominuojančios pasakojimo linijos cikle iš viso nėra, ji tik numanoma, pajuntama, todėl kiekvieną darbą galima matyti ir kaip ciklo dalį, ir kaip atskirą paveikslą.

Š .Šarkausko drobių koloritas, preciziškas dekoratyvumas tiesiog spinduliuoja teigiamą energiją. Parašiau žodžius „teigiama energija“ ir nusijuokiau, dabar taip įpratome kalbėti apie teigiamas ir neigiamas energijas, ypatingas vibracijas ir kosminių jėgų poveikį mūsų sveikatai. Neskanu. Bet negaliu šito nuneigti: ateinu į parodų salę, užlietą spalvotų Šarūno paveikslų, ir jaučiu, kaip nuskaidrėja akys. Už lango vis dar pilkuma, pavasaris neskuba. O spalvotose drobėse jau pulsuoja gyvybė, viskas juda, auga, skleidžiasi, virpa, mirguliuoja. Begalinis malonumas žiūrėti į spalvotas šilkines drobes. Kartais net norisi paliesti ir patikrinti, o gal tikrai čia šilkas, atklydęs iš močiutės ar mamos šilkinių suknelių. Bet ne, čia paveikslai. Čia drobės.

Ilgai stoviu prieš paveikslus, ir jie veriasi, skleidžiasi: matau violetiniuose laukuose įstrigusius juokingus žmogeliukus, šilkinių kaspinų tiltus, upių ir miškų juostas, pievų žolynų sekretus, dangaus mėlio skiautę. Įkvepiu saulės iš vienintelio geltoniu alsuojančio paveikslo „Šnabždesiai“.

Kiekvienoje drobėje vyksta vis kitas veiksmas. Abstrahuotas vaizdavimas leidžia žiūrovui susikurti savo interpretaciją. Štai paveiksle „Susitikimas“ aš matau Veneciją, kurioje, tiesą sakant, nesu buvusi.

Tas susitikimas tikrai galėjo nutikti ten: žmonių minioje įžiūriu žirgliojančias paslaptingas figūras, nuo galvos iki kojų įsisupusias į rūbų draperijas ir dėvinčias maro kaukes su snapais. Virpančios vaiskios spalvos sukuria šventės įspūdį, įsuka į spalvų ir kvapų verpetą. Suprantu, kad visa tai, ką patiriu, yra tik fantazija, bet argi ne tokia yra meno magija: stebinti, perkelti į kitas erdves, į kitas dimensijas, parodyti kitą ir kitokį pasaulį, kuriame taip gera būtų pasilikti gyventi.

Klausiu Šarūno, kodėl menininkui reikalingos parodos?

„Paroda yra šventė. Ir pasitikrinimas. Tik iškabinęs darbus parodoje pamatai, ką esi sukūręs. Viskas kitaip atsiveria“, – sako dailininkas.

„Ar nebaisu?” – vėl klausiu.

„Baisu. Visą laiką esu savimi nepatenkintas. Nuolat galvoju, kad galėjau geriau. Seniau buvau modernesnis, drąsesnis, dabar taip nebesigauna“.

Drįstu oponuoti: Šarūnui viskas puikiausiai einasi.

Šarūnas gimė Kaune. Piešimas atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, kiek save prisimena, visą laiką piešė. Šarūno nepriėmė į Kauno Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą, tai buvo pirmoji jo vaikystės trauma. O tuo metu, anot viešosios opinijos, tai buvo aukščiausio lygio vaikų meno mokykla Kaune. Šią nesėkmę padėjo išgyventi kitas, ne mažiau svarbus, o gal ir dar reikšmingesnis atradimas – Kauno keturmetė vaikų dailės mokykla, tuomet veikusi Žaliakalnyje (dabar ši mokykla pavadinta A. Martinaičio vardu, ir yra įsikūrusi Šv. Gertrūdos gatvėje). Čia dėstė žinomi tapytojai, skulptoriai, grafikai: Povilas Ričardas Vaitekūnas, Rimantas Antanas Šulskis, Pranas Griušys, Antanas Gytis Martinaitis, Pranas Bartulis, Edmundas Saladžius, Robertas Antinis, Algirdas Lukštas, Marija Danutė Jukniūtė, Laima Dazdauskaitė, Alfonsas Vilpišauskas bei kiti garsūs menininkai. Šioje mokykloje buvo puoselėjama tapybinė dailės mokyklos kryptis, pratęsusi ir toliau plėtojusi prieškarines Kauno meno tradicijas.

Baigęs mokyklą Š. Šarkauskas planavo studijuoti tapybą Vilniaus dailės institute, nes be tapybos tiesiog neįsivaizdavo savo tolimesnio gyvenimo. Metus kryptingai ruošėsi, mokėsi akademinio piešimo. Deja, kaip ir ne vienas tos kartos menininkas, patyrė fiasko. Pabandęs dar kartą, šią svajonę palaidojo. Matyt, nebuvo lemta. Tačiau įgytos žinios, išlavinta ranka, puikūs kompozicijos pagrindai ir suformuota profesionali spalvinė klausa nesutrukdė Šarūnui Šarkauskui toliau eiti savo kūrybos keliu ir daryti tai, ką mokėjo geriausiai – kurti.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas ėmė keistis, nebereikėjo priklausyti sąjungai ar draugijai, kad galėtum kurti ir būti matomas. Tokia demokratija buvo labai svarbi pradedantiesiems menininkams. Tuo laikotarpiu Š. Šarkauskas surengė personalines parodas Vilniaus „Vartų“ galerijoje, Rygoje, keliose Kauno galerijose.

Pati reikšmingiausia jaunam menininkui buvo 1994 metais įvykusi paroda Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio gatvėje. Tai buvo tikras pripažinimas, leidęs jam pačiam patikėti, kad yra kūrėjas.

Š. Šarkauskas yra žinomas kaip tapytojas, tačiau jo kūryboje yra buvę įvairiausių periodų ir net penkerių metų pertrauka be spalvų. Tiesiog nebuvo sąlygų tapyti aliejumi. Per tą tapybinės pauzės laikotarpį Šarūnas piešė.

„Net nežinau, kaip pavadinti tą mano piešimo būdą“, – sako Šarūnas. Sufleruoju – gal grafika?

„Ne, – nesutinka dailininkas. – Nemoku aš jokių grafikos technikų, tiesiog tai buvo piešimas tušu, minimalistiškai, viena linija ant spalvoto popieriaus – tuo metu jau buvo atsiradęs toks ypatingas švediškas popierius, ant jo išeidavo visai neblogi darbai. Jie buvo labai populiarūs ir paklausūs. Juos noriai pirkdavo Vilniaus ir Kauno dailės salonuose“.

Šarūnas yra sukūręs ne vieną medžio skulptūrą. Ne drožinėtą ar skaptuotą, liaudies meistrų šioje srityje nepralenksi. Tai buvo kamerinės dekoratyvinės medžio skulptūros. Vienoje parodoje esu mačiusi didelę ažūrinę Šarūno skulptūrą, kuri savo struktūra ir maniera buvo labai artima jo tapybai. Dailininkas patvirtino, kad yra sukūręs keletą tokių, viena jų puošia Kauno kavinės interjerą, keletą tokių kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys.

Šiame žanre Šarūnas neužsibuvo ir dabar prie skulptūros sugrįžta tik epizodiškai.Pastaruoju metu Š. Šarkauskas visą laiką skiria tapybai. Jam sekasi: dailininkas turi kūrybinių planų, jis nuolat stebina savo gerbėjus vis naujais tapybiniais sprendimais, kas kartą atrasdamas netikėtų, originalių temų. Jo kūryba yra nuolatiniame kitime ir judėjime: nuo klasikinių peizažų, grakščių natiurmortų su gėlėmis iki modernių abstrakcijų.

Š. Šarkausko paroda „Terminalas/Judėjimas“ Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto Meno skyriaus galerijoje, J. Janonio g. 9, eksponuojama iki balandžio 26 dienos.