„Žmonės stovėjo prieš tankus, o neatstovi prieš Juršėną“, – Vytauto Landsbergio frazę trečiadienio vakarą Klaipėdoje priminė Justas Paleckis, dalyvavęs Kovo 11–sios signataro, buvusio Seimo pirmininko Česlovo Juršėno knygos „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ pristatymo renginyje.
„Kiekvienas, rašantis apie save vis giriasi – aš irgi ne išimtis. Negaliu nesigirti, jeigu kažką padariau. Jeigu stropiai skaitysit – matysit pakankamai ir ironijos, ir saviironijos, ir nepasisekusių dalykų. Kadangi tiek metų nugyvenau – negalėjo nebūti, kad ko nors nebūtų. Kadangi knyga pavadinta mozaika – ji yra surašyta taip, kad praeitis persipina su dabartimi, seni dalykai su naujais. Mano pasirinktas būdas knygą rašyti gabaliukais, o juos dėlioti kaip mozaiką. Gal ir išėjo spalvinga mozaika“,– pristatydamas knygą sakė pats jos autorius.
„Gyvenimas yra gyvenimas, ne visada ir aš gražiai pasielgiau, ką ir prisipažinau savo knygoje”, – sakė Česlovas Juršėnas. Robertos Reliugaitės nuotr.
„Turiu pasakyti, kad knygoje labai diskretiškai Česlovas atsiveria. Buvo išlaikytas inteligentiškumas net ten, kur reikėtų aštriau pasisakyti“,– taip apie knygą atsiliepė renginio moderatorė dr. Irena Šiaulienė.
Ji juokaudama teigė buvusi šokiruota, kai žinodama itin ramų Česlovo būdą skaitydama sužinojo, jog jis buvo susipykęs su tėvais.
„Atėjo toks metas, kai turėjau apsispręsti – kas aš esu ir į kurią pusę einu. Ginčas buvo dėl bažnyčios. Man pasirodė, kad su ja – ne viskas yra gerai. Baigiant vienuoliktąją klasę tėvai labai norėjo, kad eičiau į kunigus <…> Tiek tėtis ir mama, tiek mamos brolis spaudė mane ir tada sakė eiti mediciną studijuoti. Bet ir medicina manęs netraukė – patraukė žurnalistika. Ir į žurnalistiką aš nuėjau“, – apie šį gyvenimo epizodą sakė Č. Juršėnas, po renginio sutikęs atsakyti į keletą „Atviros Klaipėdos” klausimų.
Kaip kilo mintis parašyti knygą?
Ji, galima sakyti, mane kankino labai seniai, bet aš nepasiryžau dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – ir šiandienai negaliu pasakyti visko, ką aš žinau. Kadangi nugyvenau tokį ilgą gyvenimą, tai žinau daug – ir apie oponentus, ir apie draugus. Tiek jų gražius dalykus, tiek negražius. Tos blogosios pusės nesinori atskleisti net ir šiandien, nors jau tam ir pribrendo laikas. Dėl mano gal ir nereikalingų pergyvenimų nesinorėjo imtis ir sudėlioti viską juodu ant balto popieriaus.
Tačiau spaudė mane draugai, o vienas iš jų – Justas Paleckis. Jis kategoriškai tvirtino, kad jau tam pribrendo laikas ir reikia tiesiog sėsti ir rašyti. O jis tikrai žinojo, kad aš turiu daug ką pasakyti. Ginčų metu apie tai, ką reikėtų rašyti, o ko nereikėtų ir atsirado ši knyga.
Kiek laiko truko tie ginčai su draugais?
Galima sakyti, kad dešimtmetį. Kai jau išėjau iš aktyviosios politikos, 2012 metais, tada prasidėjo raginimai per įvairius susitikimus.
Mano bičiuliai – Justas Paleckis, Domijonas Šniukas, Valentinas Sventickas tam tikra prasme mane įveikė.
Kiek laiko rašėte knygą?
Praėjusiais metais Druskininkuose pavasarį sėdau rašyti ir tiesiog viskas liejosi. Pirminį variantą parašiau šiek tiek daugiau nei per pusmetį, rudeniop, o vėliau – tobulinau. Iš pradžių, tiesą sakant, garsiai skaitydavau savo sūnui su marčia, anūkui, kai kuriems savo draugams. Skaičiau pats, nes rankraštis buvo rašytas ranka, tad jiems būtų buvę sunku įskaityti. Mačiau, kad patinka. Taip pat klausiau pastabų, kurias teikė mano giminės, draugai. Tokiu keliu knyga tobulėjo. Atsirado papildomi skyreliai, papildymai, pataisymai. Su jų pagalba užbaigiau šią knygą. Galutinis variantas buvo parašytas šių metų pradžioje.
Tarp atėjusių susitikti su autoriumi buvo ir eksmeras, socialdemokratu tapęs Vytautas Grubliauskas. Robertos Reliugaitės nuotr.
Ar yra dalykų, kurių nenorėjosi prisiminti?
Žinoma, kad visko buvo. Gyvenimas yra gyvenimas, ne visada ir aš gražiai pasielgiau, ką ir prisipažinau savo knygoje. Aš turiu teisę nesakyti kai kurių dalykų, nors draugai man aiškino, kad kaip tik jų reikia – bus knyga labiau skaitoma. Tačiau aš jiems pasakiau, kad aš rašau tai, ką man norisi pasakyti ir ką, mano nuomone, galima pasakyti. Jeigu sugalvočiau daugiau pasakyti gal ir kitą knygą tuomet parašysiu. Šiandien dienai aš dar negaliu kai ko pasakyti.
Pristatymo metu pasakojote apie tai, kad susipykote su tėvais, nes nenorėjote tapti kunigu. Šiais laikais taip pat dažnai nutinka taip, kad tėvai skatina tapti teisininkais, medikais, jaunuoliai to nenori, bet visgi pasiduoda sukeliamam spaudimui. Kokį patarimą turite jaunimui?
Jaunimas yra jaunimas. Jeigu jis yra įsitikinęs, jis ir turi eiti savo keliu, nepaisant to, kad tėvai nepatenkinti. Dažniausiai tėvų ir vaikų keliai išsiskiria. Ir aš savo vaikais ar anūkais esu nepatenkintas, nors labai džiaugiuosi, nes sūnus – fizikos profesorius, anūkas – IT specialistas. Atrodo, ko man ant jų pykti? Nors kai kur kažkas užkliūna, tad aš leidžiu sau jiems padaryti vieną ar kitą pastabą. Jie išklauso ir daro savo. Ir aš taip dariau.
moderatorė Šiaukienė,pabėgusi iš socdemų į regionų partiją,tada pabėgusi pas Skvernelį,pastovumo etalonas, Grubliauskas socdemas,bet širdy -liberalas,žiūrėti arhyvus :]