P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Lemtingų 1923-ųjų Klaipėdos įvykių metu – ir asmeninės dramos

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-06-24


Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomi dokumentai, atsiradę 1923-iųjų pradžioje sprendžiant Klaipėdos likimą, liudija ir apie asmeninius pasirinkimus, atskleidusius žmonių asmenybes.

Žymus Lietuvos diplomatas Dovas Zaunius dėl Klaipėdos reikalų daugiau niekada nebepamatė gyvos savo žmonos. O gautas ultimatumas kai kuriuos Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius paskatino ne tik pasitraukti tokiu metu, bet dar ir iškoneveikti jo pirmininką, patriarchą Martyną Jankų.

Dovas Zaunius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
„Asmens noras tokiuose klausimuose neperdaug tereiškia”

Sausio 26-ąją paskelbtame į Klaipėdą atvykusios Ambasadorių konferencijos sukurtos Ypatingosios komisijos atsišaukime buvo nurodyta, kad krašte bus formuojama laikinoji valdžia, kuri atstovaus ir lietuvius, ir vokiečius, bet joje nebus nė vieno sukiliminės Erdmono Simonaičio direktorijos ar Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nario.

Knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad sąjungininkų atstovai rodė įvairius signalus, jog jie nesutiks, kad E. Simonaitis liktų valdžioje. Todėl buvo aišku, jog norint eiti į derybas su sąjungininkėmis reikės aukoti E. Simonaitį, o naujajai direktorijai vadovauti teks ieškoti kito Prūsijos lietuvio. Anot knygos autorių, didelio pasirinkimo neturėta: svarstytos dviejų iš Prūsijos Lietuvos kilusių diplomatų – Dovo Zauniaus (atstovo Rygoje) ir Viktoro Gailiaus (atstovo Taline) – kandidatūros.

41-uosius metus tuo metu ėjęs D. Zaunius buvo gimęs anapus Nemuno, Rokaičiuose, 16 km į vakarus nuo Tilžės. Jo tėvas buvo vienas iš Prūsijos lietuvių kultūrino judėjimo pradininkų, pavertęs savo sodybą lietuvių kultūrą puoselėjančiu centru. Pats D. Zaunius, skirtingai nei dauguma Prūsijos lietuvių, siekė aukštojo išsilavinimo – studijavo Miunchene, Leipcige, Halėje, Berlyne, Karaliaučiuje.

„Iš pradžių planavo tapti gydytoju, bet pakrypo į teisę. Karaliaučiaus universitete 1917 m. apgynė teisės daktaro disertaciją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam kariui savanoriu stojo į Vokietijos kariuomenę, bet tarnybos sąlygos buvo tokios, kad sugebėjo tęsti studijas. 1916 m. buvo paskirtas į Ober Osto administraciją, dirbo vokiečių karinės administracijos lietuvių kalba leistame oficioze „Dabartis”. Per šį darbą užmezgė kontaktus su lietuvių visuomenininkais ir Lietuvos Tarybos nariais”, – rašoma minėtoje knygoje.

D. Zaunius Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pradėjo dirbti 1919-ųjų sausį. Kai kuriais duomenimis, šis talentingas, daug kalbų mokėjęs teisininkas kūrė ministeriją. 1920 m. vasarį jis buvo paskirtas atstovų Rygoje, tuo metu didžiosioms Europos galioms buvusioje Baltijos valstybių centru, kuriame rezidavo gerokai daugiau diplomatų ir užsienio žurnalistų.

Minėto Ypatingosios komisijos atsišaukimo paskelbimo išvakarėse D. Zaunius parašė laišką, matyt, skirtą kažkuriam iš Užsienio reikalų ministerijos vadovų, kuriame išdėstė savo nuomonę apie „klaipėdiškių pretenzijas” į jį.

„Manau, kad musų valdžiai tas turi būti nepriimtina, juk manau niekas netikės kad aš pav. kuris visgi prisidėjo kurti musų valstybę ir išbuvo tokį laiką pačiose atsakomingose vietose, dabar nuvažiavęs Klaipėdon bučiau krašto valios reiškėju, bus aišku kad aš tik kita formą nešioju, ir kaip buvau per ketverius metus, esu ir dabar Lietuvos valdžios žmogus. Reikia pagalvoti, ar pasiseks atrasti širdies užkampyje dar kiek „Prusų Lietuvos lokalio patriotizmo”, bet abejoju. Paskui aš labai abejoju, ar Lietuvai atnešiu tiek naudos Klaipėdoje, negu budamas diplomatu”, – rašė D. Zaunius.

Dovas Zaunius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Suprasdamas, kad „asmens noras tokiuose klausimuose neperdaug tereiškia” jis informavo, kad tuo atveju, jei visgi būtų deleguojamas į Klaipėdą, dėl asmeninių priežasčių Rygos negalėtų palikti dar porą savaičių.

Knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad tos asmeninės priežastys buvo sunkiai sirgusi žmona, 28-erių Marija Zaunienė.

Kaip ir buvo nuspėjęs, nepaisant savo norų ir tokių sunkių asmeninių aplinkybių, D. Zaunius kartu su V. Gailiumi premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko vasario 4 d. buvo atšaukti nurodant, kad yra „griežtas skubus reikalas pasitarti dėl Klaipėdos įvykių”.

D. Zaunius iš Rygos išvyko vasario 6-ąją, o jo žmona liko Latvijos sostinėje ir ten mirė vasario 15 dieną…

„Matyt, Kaune buvo nutarta, kad D. Zauniaus kandidatūra turi būti naudojama pirmiau ir dėl didesnės (lyginant su V. Gailiumi) jo patirties, ir dėl komplikuotos V. Gailiaus sveikatos būklės (per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo sunkiai sužeistas)”, – rašoma minėtoje knygoje.

Į ultimatumą – ultimatumu

Klaipėdoje pradėjusi darbuotis Ypatingoji komisija iškart buvo pareiškusi ultimatyvų reikalavimą ir dėl sukilėlių karinių formuočių paleidimo – atitinkamas raštas sausio 27-osios vakare buvo išsiųstas Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui (VMLGK). Jame pareikalauta iki 22 val. atsakyti, ar jis sutinka „atitraukti ir tuojau demobilizuoti Klaipėdos krašto armiją”.

Šios armijos vadu buvęs, karinei operacijai vadovavęs Jonas Polovinskas-Budrys vėliau ne kartą minėjo, jog toks ultimatumas daugumai VMLGK buvo įvaręs daug baimės.

LVCA saugomoje Lietuvos generalinio konsulato Niujorke, kuriame nuo 1936-ųjų dirbo J. Polovinskas-Budrys, byloje ir yra jo mašinėle surašytas tekstas, vėliau perskaitytas 1951-aisiais Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Niujorke surengto Klaipėdos prijungimo minėjo metu. Jis buvo atspausdintas ir laikraštyje „Dirva”.

„Sausio 27 d. vakare pas mane atbėgo susinervinęs Vilius Šaulinskis, kviesdamas ateiti į Gelbėjimo Komiteto extrą posėdį nes gautas iš Alijantų komisijos labai svarbus raštas. Nuėjau drauge su buvusiu pas mane tuo metu Pranu Klimaičiu. Tai buvo maždaug 7:30 vl. vakaro. Radau susirinkusius Jankų, Labrencą, Šaulinskį, vėliau atėjo Stikliorus ir Dr. Gaigalaitis. Jankus padavė man laišką tylėdamas. Perskaičiau tą ultimatyvinį laišką ir perdaviau Klimaičiui. <…> Apsidairiau. Atmosfera buvo lyg kapinyne. Jankus visai susitraukė, visi tylėjo prislėgti. Pagaliau Dr. Gaigalaitis pareiškė, kad jis serga ir išėjo. Kitas narys staiga piktai užpuolė Jankų: „Tai tu užvirei visą košę, kuom tu rizikavai, nieko neturi!” ir paleido jo adresu epitetų, nuo kurio Jankus krūptelėjo, kaip botagu gavus, ir jam pradėjo ašaros riedėti. Asmuo, savo nedrąsą, jam gal pačiam taip atrodė, paslėpus išliejimu pikto puolimo ir Jankaus įžeidimo, irgi išėjo. Pastebėjus jį išeinant, šoko, kaip įgeltas, nuo kėdės ir Labrencas ir be žodžio – per duris. Man pagailo senio. Anksčiau jį mažai pažinojau, dabar matydamas jį susirietusį sofos kampelyje ir verkiantį, pajutau jam karštų simpatijų ir jis iš karto mano akyse išaugo į milžiną, nepabėgusį ir pasiaukojusį idėjai iki galo. Aš paguodžiau jį ir padrąsinau, bet laiko negalima buvo gaišti, atsakymą reikėjo duoti iki 10 vl. vakaro. Paprašiau Pranui Klimaitį sėsti už stalo ir pradėjau diktuoti atsakymą. Man staiga atėjo mintis išnaudoti Petisnė pamoką: „Prasidėjus karo veiksmams, aš jau ne aš, kreipkitės į karo vadą”. <…> Kol mes rašėme, Vilius Šaulinskis, kuris irgi liko su mumis, telefonu surado savanori, Petraitį (Juozą Purickį – M. V.) , po Klaipėdos paėmimo atvykusį pas mus ir mokantį gerai prancūzu kalbą, Laišką baigiant Petraitis atvyko ir jį išvertė. Jankus su Šaulinskiu pasirašė. Jankus pralinksmėjo, o Šaulinskis nunešė apie 10 vl. atsakymą, kuris de facto į jų reikalavimą nieko neatsakė, o davė Komisijai laiko lygiai vieną valandą atsakyti mums. Mes išsiskirstėme. Mūsų rašto reikšmei sustiprinti ir parodyti, kad mes ne tik taip sau rašom, bet, kaip čia sakoma, ir „myninam”, tuoj įsakiau savanoriams ruoštis. Kuopos pradėjo žygiuoti prieš kareivines, prefektūrą, uostą ir t.t. Nakties tamsumoje žygiuojančios ginkluotos kuopos padarė įspūdį. Į prefektūrą iš teatro aikštės buvo nukreipti kulkosvaidžiai. Ir štai pusę vienuoliktos jau V. Šaulinskis atbėgo su laišku, dar rašalas nebuvo nudžiūvęs, kad ponai Clinchant, Alois ir Frey patvirtina, jog paliaubos lieka galioje, o išsaugojimui veido (dabar vartojamas terminas) atsisakymas išpildyti komisijos reikalavimą bus praneštas Santarvės valdžioms”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Šį epizodą jis prisiminė ir 1958 m. liepą E. Simonaičiui rašytame laiške.

„Prisimeni tą nelemtą posėdį Gelbėjimo Komiteto, kuomet daugelis išsigando Prancūzų ultimatumo ir bėgo iš Komiteto ir posėdžio: ir Jokūbas įžeidęs senį Jankų ir daktaras kuris staiga gavo inkstų priepuolį ir Labrencas. Kas juokėsi iš to bėgimo? Tu, as ir Šaulinskis likom neišsigandę bei sėdėjo asaras liejąs is gauto įžeidimo Jankus. Vėliau, po savaitės, kai viskas gerai baigėsi ir vėl visi kaip niekur nieko, grįžo ir buvo vėl dydvyriais. Aš turiu gerą atmintį ir viską prisimenu kaip šiandieną. Tad as Tau turiu ir turėsiu sentimetus, iki savo pabaigos”, – prabėgus daugiau nei 35 metams po minėtojo VMLGK posėdžio rašė J. Polovinskas-Budrys.

Martynas Jankus ir jį posėdžio metu įžeidęs Jokūbas Stikliorius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Kauno miesto muziejaus nuotr.

Tokią įvykių versiją jis dar kartą išdėstė ir 1961 m. kovą rašytame laiške dr. J. Griniui.

„J.St. Gelbejimo Komiteto posėdyje, kuomet buvo gautas prancūzų ultimatumas, išsigandąs jo spėjamų pasekų, išėjo iš posėdžio o pateisinimui to savo žygio, puolė senį Jankų „kol tas skerdžius (!) čia bus, aš nedalyvausiu Gelbėjimo Komitete, išeinu” sušuko. Jo išėjimas paveikė Drą V. Gaigalaitį: „man inkstai skauda, turiu eiti namo atsigulti” ir išėjo. Šoko nuo kėdės ir Labrencas ir išdūmė pro duris. Pažiūrėjau į senį Jankų – susitraukęs sofos kampelyje, ašaros rieda, tyliai kenčia. Salėje liko senis Jankus, Vilius Šaulinskas (tas nesidėjo herojum), buvo kuklus, bet niekuomet nerodė bailumo, ištesėjo iki galo, aš ir kap. Klimaitis (buv. Šaulių Sąjungos viršininkas, sukilimo dalyvis). Aš nusijuokiau tokia parodyta drąsa, paglosčiau Jankų ir tariau kap. Klimaičiui: paimk popierį, rašyk Prancūzams atsakymą ir padiktavau jam jį, lietuviškai, klausdamas Prancūzus, ar jų ultimatumas reiškia pasirašytų paliaubų nutraukimą. Baigiant laišką atėjo Purickis ir išvertė jį į prancūzų kalbą. V. Šaulinskis nuneše jį į Prefektūrą. Aš daviau parėdymą kap. Strielniko batalionui kovos paruošime atžygiuoti prie Prefektūros, užimti tiltus ir kitas pozicijas. Tas žygis nakties tyloje padarė didelį įspūdį sutvirtino mūsų atsakymą (ir kontrultimatumą). Mes laimėjome. Ant rytojaus sužinojome”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Jo žodžius apie beveik visiškai išsilaksčiusį VMLGK patvirtina Ypatingajai komisijai parašytas atsakymas, po kuriuo – tik Martyno Jankaus ir Viliaus Šaulinskio pavardės.

„Vyriausis Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetas apsvarstęs Tamstų ultimatumą kuris reikalauja duoti atsakymo šiandien iki 10 valandos vakaro, ar minėtas Komitetas sutinka atitraukti ir tuojaus demobilizuoti Klaipėdos Krašto armiją, nutarė prašyti Tamstas teiktis atsakyti ar šitą ultimatumą reikia suprasti kaipo nutraukimą paliaubų padarytų su prancūzų kariuomenės Vadovybe š. m. sausio m. 15 d. Klaipėdoje. Vyriausis Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetas lauks atsakymo šį vakarą iki 11 valandos. Atsakymo šį vakarą iki 11 valandos nesulaukus, Vyriausis Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetas įgalios Klaipėdos Krašto Armijos Vadovybę griebtis reikalingų priemonių kad apsaugojus Krašto reikalus. Alijantų anketos Komisija neš visą atsakomybę už pasekmes išeinančias iš paliaubų nutraukimo”, – rašoma lietuviškoje, dabar LCVA saugomoje, atsakymo versijoje.

Komisijos atsakymo, išversto iš prancūzų į lietuvių kalbą, kopija irgi yra toje pačioje LCVA byloje.


    2023-06-24

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt