1923-ųjų Klaipėdos sukilimo operacijos vado Jono Budrio-Polovinsko ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikų pargabenimo iš JAV iniciatyva artėja finišo link. Vyriausybės sudarytai darbo grupei (laidojimo komisijai) dirbant savo darbus, svarstymui jau teikiamas ir perlaidojimui reikalingas Klaipėdos miesto tarybos sprendimo projektas.

J. Polovinsko-Budrio palaikų parvežimą amžino poilsio iš JAV į Klaipėdą idėją jau senokai kėlė dalis miesto visuomenės. Reikalai pajudėjo artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. Apie tokią galimybę pirmą kartą užsiminė miesto vadovai praėjusių metų pabaigoje, kai buvo pristatoma šiai sukakčiai skirtų renginių minėjimo programa.

Šį vasarį atitinkamas miesto Tarybos prašymas, kurį pasirašė dauguma jo narių, buvo išsiųstas premjerei Ingridai Šimonytei ir Vyriausybės kanceliarijai. Remiantis juo pavasarį buvo sudaryta minėtoji komisija, ėmusis konkrečių organizacinių darbų.

Kaip galimos Budrių perlaidojimo vietos buvo matytos arba Smiltynės kapinaitės, kur yra palaidotas kitas aktyvus 1923-iųjų įvykių dalyvis, buvęs Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte, vėliau tapęs ir gubernatoriumi Jonas Žilius, kapitonas Liudvikas Stulpinas, Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjas Aloyzas Každailis, arba Skulptūrų parku paverstos buvusios miesto kapinės, kur yra palaidoti keli žuvusieji 1923-iųjų karinės operacijos metu.

Klaipėdos miesto tarybai jau pateiktas sprendimo projektas, kuriuo „esant išskirtinei aplinkybei”, siekiant sudaryti galimybę perlaidoti Budrių palaikus, Klaipėdos senųjų kapinių kompleksui būtų suteiktas riboto laidojimo statusą. Analogiškai buvo elgiamasi su Smiltynės kapinaitėmis, kad čia būtų galima palaidoti A. Každailį. Tokiam sprendimui pritaria ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius, ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamentas.

Prie tokio sprendimo projekto yra pridėta istoriko dr. Dainiaus Elerto ir dizainerio Kęstučio Mickevičiaus parengta išplėstinė istorinė pažyma, kurioje tvirtinama, kad Smiltynės kapinaitės yra atkampiose priemiesčio kaimo kapinaitėse ir Budrių perlaidojimas jose menkintų Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karo vado, pirmojo Klaipėdos krašto gubernatoriaus, vieno svarbiausių Lietuvos diplomatijos išeivijoje atstovo gyvybingo atminimo puoselėjimą. Esą tai liktų tik išskirtinių lankytojų bei žinovų reikalu. Čia neva yra ir netinkamos techninės sąlygos, dėl biraus smėlio itin sudėtinga būtų įrengti stabilų vertikalų žymenį.

Pažymos autoriai siūlo perlaidojimui skirti atminimo komplekso „Už laisvę žuvusiems“ vietą, esančią į šiaurę nuo akmeninio obelisko-pasienio stulpo, pradžiai pažymint kapą laikinu žymeniu.

Vėliau siūloma čia šiuolaikiškai interpretuoti Jono Muloko sukurto antkapinio paminklo elementus (tūrinį Klaipėdos herbą, šriftus, užrašus). Tai esą padėtų susieti palaidojimo vietas Klaipėdoje ir Čikagoje.

ISTORIJA

1922-aisiais Klaipėdos krašte žvalgybinius duomenis rinkęs J. Polovinskas savo ryžto dėka tapo išsigelbėjimu Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui, nes laikui tirpte tirpstant niekaip neatsirado nė vieno karininko, sutikusio vadovauti slaptai karinei operacijai, kurios metu inscenizuojant vietinių gyventojų sukilimą turėjo būti užimtas Klaipėdos kraštas ir taip į lemiamą lošimą dėl jo likimo Lietuva įsijungtų turėdama labai rimtą kozirį savo rankoje.

1923-1925 m. būdamas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinė figūra ir savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

Po lietuviams nesėkmingų pirmųjų Klaipėdos krašto seimelio rinkimų pasitraukęs iš gubernatoriaus pareigų J. Polovinskas-Budrys dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, netrukus po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku. 1928 m. sausį jis perėjo į diplomatinę tarnybą, aštuoneriems metams tapdamas Lietuvos konsulu (nuo 1933 m. generaliniu konsulu) Karaliaučiuje. 

Klaipėdą J. Polovinskas-Budrys paskutinį kartą matė 1936-ųjų rugsėjo 24-ąja, kai laivu „Marienholm“ su šeima išplaukė į Švediją, o iš ten – į Ameriką, kur buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke vietoje ambasadoriumi šioje šalyje tapusio Petro Žadeikio. 

Dėl sovietų okupacijos iškiliam vyrui teko ir mirti JAV, kur jis iki pat savo saulėlydžio ėjo konsulo pareigas. Apie 1964-ųjų rugsėjo 1-ąją, einant 76-uosius metus, Niujorko Roosevelt ligoninėje nuo širdies smūgio mirusio Niujorko garbės piliečiu buvusio J. Budrio mirtį pranešė ir dienraštis „The New York Times”.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidę šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten Velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžino poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą”, – atsisveikinamas su J. Polovinku-Budriu kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas, kurio kalba buvo paskelbta Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“.