Anastasija Achtiamova iš Nikolajevo į Klaipėdą atvyko praėjusių metų kovą. Kartu su ja atvyko ir jos vaikai – trimetė Darja ir 9-metis Dmitrijus. Svarbiausia buvo Dimai surasti naują šachmatų mokyklą, mat jis šiuo sportu užsiima nuo 5 metų.

Paties berniuko teigimu, šachmatai bei dalyvavimas varžybose yra jo gyvenimo tikslas. Vaikystėje jis pats paprašė mamos jį nuvesti į šachmatų mokyklą. Anastasija mano, jog šis vaiko pomėgis yra genetiškai paveldėtas – ir ji pati, ir jo tėtis taip pat žaidė šachmatais.

Pradžia lengva nebuvo: iš pradžių Dimai Klaipėdoje neleido mokytis šachmatų, kadangi jis priklauso Nikolajevo federacijai, bet mama įdėjo daug pastangų, kad jam leistų atstovauti Ukrainai. Galiausiai jaunasis šachmatininkas ėmė mokytis Klaipėdos šachmatų klube „Bokštas” ir per metus tapo daugiau nei 12-os Klaipėdos bei tarptautinių turnyrų prizininku. Svarbiausiais jo pasiekimais tapo I vieta amžiaus grupėje iki 12-os metų „Baltija CUP U1600″ turnyre, kuris vyko praėjusių metų birželį Palangoje, bei antroji vieta tarp visų turnyro amžiaus grupių. Taip pat užimta antroji vieta tarptautiniame turnyre „Grafaitės taurė 2023″, kuris vyko šių metų gegužę Šiauliuose.

Esant tokiam krūviui Dima neužmiršta ir ukrainietiškos šachmatų mokyklos, kasdien su savo treneriu užsiiminėja per nuotolį.

Klaipėdiečių šachmatų klubas pasiūlė Anastasijai dėl karo Ukrainoje padengti visus Dimos dalyvavimo turnyruose mokesčius, bet ji atsisakė – nori, kad sūnus būtų lygus su kitais lietuvių sportininkais.

Tad šis pokalbis – ne tiek apie karą ir naują pabėgėlių gyvenimą, kiek apie ukrainiečių galimybę tęsti sportinę karjerą kitose šalyse, į kurias jie buvo priversti išvykti.

„Manau, kad pietinė Ukrainos dalis karui buvo pasiruošusi jau kuris laikas. Mes intuityviai tai jautėme. Bet dauguma ukrainiečių nieko nepadarė, kad to neatsitiktų. Mes gyvenome savo gyvenimus ir stengėmės negalvoti apie vykstantį karą Donbase, mūsų pašonėje. Ir aš nieko nepadariau, dėl to man gėda. Prasidėjus vasario 24-osios apšaudymams, buvome tam visai nepasiruošę. Jei valstybė mus tam būtų ruošusi, mokiusi, ką daryti, kur bėgti, mirčių ir aukų būtų buvę kur kas mažiau. Kaip minimum turėjo įspėti, kad iš anksto būtina susikrauti kelioninį lagaminą. Pamenu baisiausią momentą: iš pradžių tamsu, o kai išaušo – viskas aplinkui dega. Ir dega tokia nenatūralia, baisia liepsna. Vaikai net nesuprato, kas vyksta ir net juokavo – kai kas nors sprogdavo, dukra sakė, jog tai senelis knarkia”, – pokalbį pradėjo ukrainietė.

Karo pradžioje Nikolajeve dingo visi ryšiai, vanduo ir elektra. Tapo neįmanoma pasinaudoti banko kortelėmis ir nusiimti grynųjų, o visi Anastasijos pinigai buvo kortelėje. Dėl to buvo dienų, kai net duonos ji negalėjo nusipirkti.

„Iškart tapome bomžais, nieko negalėjome nusipirkti”, – prisiminė ji.

Iki karo Anastasija dirbo Nikolajevo molžemio gamykloje. Ją iškart ėmė bombarduoti ir ji kovo viduryje išėjo iš darbo. Moteris nusprendė išvykti į Klaipėdą, kadangi jos tėtis kilęs iš šio miesto. Jai atrodė patikimiau vykti ten, kur ji jau šį tą žinojo.

„Aplankyti Klaipėdą planavau dar prieš karą, norėjau pabuvoti gimtajame tėčio mieste. Dėl to buvau ir užsienio pasą pasidariusi. O likimas pasisuko taip, kad buvau priversta čia atvykti”, – sakė ji.

Kelias į Lietuvą nebuvo lengvas – ją apgavo patys ukrainiečiai. Ji surado vairuotoją, vežantį į Varšuvą, kuris iš jos paėmė 5 tūkst. grivinų (125 eurus), bet atvežęs iki Lvovo pareikalavo dar 2 tūkst., tad kelionė su dviem vaikais iki Varšuvos jai atsiėjo 525 eurus. Lenkijoje ji susirado savanorius, kurie ją atvežė į Klaipėdą. Čia vėlgi padedama savanorių susirado butą.

„Po kelionės vos tik prabudusi internete ėmiau Dimai ieškoti šachmatų mokyklos. Sūnus labai norėjo tęsti užsiėmimus. Taip mes radome „Bokštą”, – prisiminė ukrainietė.

Jos teigimu, ji niekada Dimos nevertė žaisti šachmatais ir net jam primindavo, jog jis bet kada gali nebelankyti užsiėmimų. Bet berniukas kategoriškai su tuo nesutinka.

Pirmame Klaipėdoje vykusiam turnyre Dima užėmė antrą vietą. Lietuviai tuo labai stebėjosi. Tada jį į turnyrus ėmė kviesti ir kiti miestai. Taip visus metus Dima važinėjosi iš vieno Lietuvos miesto į kitą.

Tačiau Anastasija pastebi, jog nors šalyje turnyrų daug, šachmatų sportas Klaipėdoje išvystytas silpnai. Stipriausi sportininkai, jos nuomone, gyvena Kaune.

„Vaikų, žaidžiančių šachmatais, čia vienetai, nors vaikui – tai viena iš geriausių sporto šakų, nes vysto loginį mąstymą ir stropumą. Dima čia turi tik penkis konkurentus, tad pradžioje jis atsipalaidavo, nes neturėjo, su kuo rungtyniauti”, – pasakojo ukrainietė.

Nauju iššūkiu jiems tapo ir bendravimas su lietuviais, nes ne visi yra geranoriškai nusiteikę ukrainiečių atžvilgiu.

„Plaukėme keltu, jam susiūbavus, dukra netyčia ranka prisilietė prie vieno vyro. Jis ėmė pykti ir šaukti, kad mes esame banderovcai. Kiti vyrai mus užstojo, tai tas išsigandęs nubėgo į kitą kelto pusę”, – nemalonų incidentą prisiminė ji.

Anastasijai nepatinka, kai prie jos kas nors ima kalbėti apie Ukrainą, kurioje liko jos mama ir brolis. Baisiausia, kai klausia, „kaip ten pas jus, Ukrainoje, girdėjome, jog vėl bombarduoja”. Tokiais atvejais ji bemat baigia pokalbį.

„Užsieniečiams tai dar viena tema pokalbiui, o aš tai priimu labai asmeniškai, kadangi ten liko mano brangiausi žmonės. Kaip prieš 8 metus mes nesupratome Donecko ir Luhansko gyventojų, taip dabar užsieniečiai nesupranta mūsų”, – įsitikinusi Anastasija.

Jos mama su broliu yra aktyvūs savanoriai. Brolis norėjo eiti kariauti, bet jo nepaėmė dėl silpnos sveikatos.

Per karą mirė Anastasijos patėvis. Jo širdis buvo silpna ir ji sustojo, netikėtai pasigirdus stipriam sprogimui – vyriškis taip ir liko sėdėti krėsle.

Ji apgailestauja, jog dėl apšaudymų negalėjo sukviesti visų giminių ir tinkamai palaidoti patėvio – jį palaidojo mažame šeimos ratelyje, bet viliasi, jog jis dėl to nepyksta.

Be to, dėl patirto streso mirė ir vienas iš Dimos trenerių, taip ir nesulaukęs, kol jo mokinys grįš iš užsienio.

Nors Dimai Lietuvoje sekasi gerai, Anastasija jau mąsto apie grįžimą į Ukrainą. Sūnų kviečia žaisti Lvove, kuriame yra sąlyginai ramu, ir ji rimtai svarsto šį pasiūlymą.

„Manau, jog daugelis ukrainiečių nori grįžti namo, nes į Europą jie išvyko ne savo noru. Žmogus, kuris iš anksto planavo išvykti, svetimoje šalyje jaučiasi visai kitaip”, – įsitikinusi ukrainietė.

Karas ją privertė permąstyti savo gyvenimą ir kitaip susidėlioti prioritetus.

„Karas įrodė, jog gyvenamoji vieta ir materialūs daiktai nėra svarbūs gyvenime. Į Klaipėdą atvykome su vienu lagaminu, bet nebadaujame. Svarbiausia yra tavo talentas, kurį tu su savimi gali pasiimti į bet kurią pasaulio vietą. Jo dėka susikursi tai, ką turėjai, ir net dar daugiau”, – pokalbį baigė Anastasija.