Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2023-07-17 |
Vilnius, mūsų šalies sostinė, šią liepą gali atrodyti užsiveriantis miestas, palikęs nedideles angas atvykti pasaulio išrinktiesiems. Tačiau yra kiek kitaip. Vilnius atsivėręs ne tik pasaulio, bet ir paties likimo išrinktiesiems.
Likimo išrinktaisiais vadinu žmones, netekusius ar niekada neturėjusius mums įprastų galių. Galios judėti, galios regėti, girdėti ar kitaip veikti tais būdais, kuriais beveik visi esame įpratę. Paneigiant mitą, kad liepos 7–12 dienomis joks žmogus negali kojos įkelti į nė vieną valstybinės svarbos instituciją, jei joje nedirba, o ir darbuotojai išsiųsti į namus ir susodinti prie kompiuterių, Seime liepos 7 dieną vyko Seimo narės klaipėdietės Ligitos Girskienės spaudos konferencija „Kaip negalią paversti galia: Klaipėdos miesto socialinės paramos centro patirtis“. Joje dalyvavo, patirtimi dalijosi BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė, Dienos socialinės globos skyriaus užimtumo specialistė Salomėja Burneikaitė. Jos ir kiti įstaigos darbuotojai atlydėjo į Seimo rūmus du vyrus, pasirinkusius naudotis Centro paslaugomis, – Dmitrijų Dekteriovą ir Nikolajų Portianikovą, atstovaujančius visiems neįgaliems Centro paslaugomis besinaudojantiems asmenims, kurių darbai eksponuojami Seimo III rūmų parodų galerijoje, užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“.
Be Dmitrijaus Dekteriovo ir Nikolajaus Portianikovo darbų parodoje eksponuojami dar aštuonių Dienos socialinės globos skyriaus klientų: Bronislavos Dausynienės, Edmundo Gorodecko, Vidos Navickytės, Stanislavos Ragaišienės, Redos Stonytės, Sigito Šertvyčio, Daivos Šimkuvienės, Vytauto Valto kūrybos rezultatai.
Parodos kuratorė užimtumo specialistė Salomėja Burneikaitė, pristatydama kūrinius, jautriai atskleidė kiekvieno iš jų asmenybę ir socialinius ryšius. Bronislavos Dausynienės jau nebėra, o jos nerta kepurėlė tebepuošia terapinę lėlę (meškutį), jos kurto eilėraščio žodžiai „[K]ad žinotum, kaip gerai, / kai aplanko meškinai“ tebeįkvepia džiaugtis. Edmundas Gorodeckas atsiskleidė kurdamas kryžiažodžius (juos sprendžia ne tik kiti paslaugų gavėjai, bet ir pradinės mokyklos mokiniai) ir gamindamas kartonines korteles, kurias siuvinėja Reda Stonytė ir Sigitas Šertvytis. Čia pat parodoje ir jų darbai.
Sigitas mažakalbis, socialinių santykių vertingumą išreiškia nebyliai, todėl brangių Viktorijos, Arūno, Pauliaus, Petro, Samantos vardų išsiuvinėjimas spalvotais siūlais ant kartono lapelių – nuoširdaus jo dėmesio artimiesiems išraiška. Reda Stonytė užimtumo specialistei prasitarė, kad iki užklupusios negalios mėgusi megzti ir nerti, apgailestavo, kad nebenulaikanti pirštais vąšelio. Tai neliko nepastebėta. Redai buvo parodyta, kaip be vąšelio, vien pirštais, galima nunerti virvutę iš spalvotų storų vilnonių siūlų. Dabar iš nunertų virvelių Reda pati dėlioja atvirukus, paveikslėlius, o šiai parodai virveles kruopščiai atrinko, suderino jų spalvas – dailus tekstilės dirbinys puošia Seimo rūmų sieną.
Redos virveles naudoja ir kiti Centro paslaugų gavėjai. Vienas iš jų Nikolajus Portianikovas, jas pritaikęs koliažo technika atliktame darbe „Ego sum“. „Aš esu“ šiuo darbu pareiškia Nikolajus. Esu kūrėjas. Koliažo technika vyras nuosekliai domisi ir ja darbus kuria jau ketverius metus, užimtumo specialistė padeda iškarpyti pasirinktus paveikslėlius ir priklijuoti prie popieriaus, bet visas kūrybos procesas ir rezultatas – Nikolajaus vidinio pasaulio erdvių išraiška. Jų gelmę galime patirti per spalvas, formas, simbolių derinius, kurie pasakoja, kaip teigė Salomėja Burneikaitė, apie kūrėjo išsilaisvinimą, augimą, tobulėjimo kelią, ryšį su kitais žmonėmis. Pats Nikolajus spaudos konferencijoje papasakojo, kad koliažo technika jį sudomino pirmiausia pavadinimo skambesiu. Nikolajus, Nikolia, Kolia, koliažas. Ir prisipažino: „Tokioje vietoje galiu pasakyti oficialiai: „Aš laimingas.“
Parodos pristatyti ir spaudos konferencijoje dalyvauti atvykęs Dmitrijus Dekteriovas vieną iš paveikslų pavadinęs „Kas tau yra grožis?“ Atvirai galima ištarti: šis paveikslas. Tiesa, šio grožio nebūtų buvę, jei ne pagalbininkai, nes negalios kelias vienam per sunkus. BĮ Klaipėdos miesto socialinių paslaugų centro specialistams teikiant pagalbą terapinis procesas įgalino Dmitrijų atsiverti kūrybai, vėl tapyti aliejiniais dažais, ko kadaise buvo burte užburtas. Išskirtinį dėkingumą Dmitrijus išreiškė psichologei Julijai Blaževičiūtei. Svarbu, kad vyras turi ir jo kūrybinę tapatybę perteikiantį Dmitrijaus Baltasaro vardą.
Be tapybos neįgalieji kuria poeziją. Daiva Šimkuvienė jaunystėje studijavusi vaikystės pedagogiką, tad paprašiusi atnešti paskaityti vaikiškų eilėraščių. Užimtumo specialistė pasiūlė pažaisti žodžiais, o įsitraukus į žaidimą atsivėrė moters vaizduotė ir netrukus ji pati laisvai sudėliojo keletą posmų. Nuo tada kartkartėmis, kai leidžia sveikatos būklė, gimsta tekstai…
Užimtumo veiklose išbandyta daug kas. Parodoje eksponuojamas Stanislavos Ragaišienės, kuriai po insulto teliko viena veikli ranka, mezgamas šalikas anūkei. Gali atrodyti neįmanoma: rankos nevaldantis žmogus, o mezga! Šalikėlio pabaiga dar toli, bet svarbiausia įgalinanti viltis, stiprėjanti atvėrus kūrybiškumą. Ir Vida Navickytė trokšta papuošti jai brangų žmogų – seserį. Moteris sunkiai valdo rankas ir kojas, tačiau tai nesutrukdė keliskart per savaitę susitinkant su užimtumo specialiste išmokti siūti, kurti rūbus sau. Trokšdama pridengti neįgalią koją, ji pasisiuvo porą sijonų, tada gebėjimus panaudojo kurdama prijuostę seseriai. Kad jaustųsi įgalinta, itin padeda ir muzikavimo terapija. S. Burneikaitė su Julija Blaževičiūte, vykdamos pas Vidą, ir kankles pasiima, ir liesdamasi prie stygų ji stiprėja.
Tenka pripažinti – yra situacijų, kai kūrybiškai reikia pažvelgti ir į patį kūrybiškumą. Šiomis aplinkybėmis toks įprastas „pažvelgti“ suskamba paradoksaliai, nes Vytauto Valto rega vis silpsta, todėl itin sunku imtis ko nors, kas galėtų būti prasminga, vertinga. Bet tai klaida. Vytautas savo kūrybinius gebėjimus puikiai išreiškia… Pozuodamas. Pozavimas kaip kūrybinės saviraiškos galimybė itin tinka senoliui, nes turtingos biografijos vyro veide – neaprėpiama jo gyvenimo įvairovė.
Pristačiusi parodą kuratorė S. Burneikaitė pabrėžė: „Ši neįprasta paroda tebūnie iššūkis mums visiems. Ji verčia suprasti, kad kūrybiškumas – prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė, o ne vien išrinktųjų meninė kūryba.“
Pati būdama užimtumo specialistė, atkreipia dėmesį į tai, kad neįmanomas baigtinis užimtumo veiklų sąrašas. Kai jos klausiama, ką su klientu veiks, beveik niekada iš anksto negali atsakyti, nes kiekvienas susitikimas savitas, reikalinga individuali, jautri prieiga prie asmens. Reikalinga ir ganėtinai plati asmeninė patirtis, ir atvirumas. Salomėjai dirbant su Stanislava Ragaišiene pravertė jos pačios vaikystės patirtis, kai būdama mergaitė matė neįgalią moterį mezgančią. Vadinasi, įmanoma! Vadinasi, galima. Ir pagelbėjo Stanislavai išdrįsti megzti. Salomėja atkreipė dėmesį ir į tai, kad būna atvejų, kai nutraukiama paslaugos teikimo sutartis. Ir tai džiugina. Keista? Ne. Tokia situacija susiklosto, kai klientas pasijunta įgalintas išlaikyti socialinius ryšius ir kurti savarankiškai. O kad tai įvyktų, svarbus kiekvieno specialisto indėlis. Pabrėžtinas viso Dienos socialinės globos skyriaus sutelktumas.
Paroda Seime – viena iš didžiųjų D. Dekteriovo svajonių. Tai, kad neįgalūs žmonės ne tik reikalingi artimiesiems, bet ir kuria, kūrybos rezultatais dalijasi su kitais, vyksta kūrybiniai mainai, esminė parodos žinia. Ir kad tai vyktų, reikia palaikymo. Reikia veiksmingai organizuojamos socialinės pagalbos.
Centro direktorė D. Stankaitienė atkreipė dėmesį į tai, jog BĮ Klaipėdos socialinių paslaugų centras išskirtinis biudžetinių įstaigų kontekste, nes vienintelis Lietuvoje teikia užimtumo paslaugas neįgaliesiems jų namuose. Šiuo metu užimtumo paslauga slaugos poreikių turintiems žmonėms jų namuose teikiama 65 klientams. Pamąstykime patys – juk išties lengviau negalios neturinčiam žmogui nuvykti į kliento erdvę nei neįgaliajam vykti į Centro patalpas.
Seimo narė L. Girskienė, sudariusi galimybę neįgaliems asmenims būti pamatytiems ir išgirstiems, atkreipė dėmesį į Lietuvoje vis didėjančią socialinę atskirtį. Neįgalūs asmenys itin dažnai susiduria su šia problema. Galimybė šiems žmonėms savo namuose būti lankomiems užimtumo specialistų yra vienas iš būdų jai įveikti. Tam ir reikia viešos konferencijos, parodos valdžios institucijoje, kad neįgalių asmenų veikla būtų pamatyta, jos vertė įsisąmoninta, o biudžeto lėšomis finansuojamų užimtumo paslaugų į namus galimybių rastųsi visose Lietuvos savivaldybėse. Į konferenciją atvyko ir Seimo narys Antanas Vinkus, savo politinės karjeros kelyje buvęs ir socialinės apsaugos ministro pavaduotoju. Jo žodžiais, Centro darbuotojai parodo visuomenei „gailestingumo šventą darbą“, o „pasauly mes tiek reikalingi, kiek reikalingi kitiems“. Po konferencijos atvykusieji Centro darbuotojai ir jų paslaugų gavėjai lankėsi ekskursijoje Seimo rūmuose. Turėjome progą įsitikinti, kaip Seimo rūmai pritaikyti žmonėms su negalia.
Mąstydama apie negalios žmogų ir jam padedantį asmenį nuolat prisimenu bene iškalbingiausią Helenos Keller ir jos mokytojos Annės Sulivan pavyzdį. Helena ankstyvoje vaikystėje prarado ir regą, ir klausą. Įprastai mąstant atrodytų, jog tokiam žmogui nebėra reikšmingo kelio visuomenėje. Kad jis pasmerktas likti uždarame šeimos rate ir būti nuo jų priklausomas. Helena – priešingai stereotipui – ne tik tapo raštinga, bet ir ėmėsi visuomeninės veiklos, tapo dėstytoja ir rašytoja. O kiek tokių žmonių dar laukia tokios galimybės!.. Galimybės savo namuose dirbant su jautriu ir sumaniu specialistu atgauti, sustiprinti ar išskleisti kūrybos galias. Atverkime neįgaliems asmenims širdis, jų kūrybiškumui – duris. Arba likime jas atvėrę, jei tai jau padarėme.
Parašykite komentarą